Žaizdos

1949 metais iš bunkerio kreipėsi į Tautą ir pasaulį

Nijolė Krasniauskienė

Minėjimas prie paminklo 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarams atminti Minaičių kaime

Žygis pėsčiomis iš Lazdijų į Minaičius

Partizanų vadų pagerbimo ceremonijoje dalyvauja Miknių-Pėtrėčių sodybos šeimininkė Julijona Pėtrėnienė

Partizanų vadas Bronislovas Juospaitis-Direktorius – gyva legenda

Apie įveiktą 200 km maršrutą partizanų keliais pasakoja KASP savanoris leitenantas Aurimas Mockus

Šiame bunkeryje 1949 metais buvo pasirašyta Vasario 16-osios deklaracija

Vasario 15-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio išvakarėse, Lietuvos partizanų memoriale Minaičiuose (Radviliškio r.) paminėtos 69-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo metinės.

Linkėjimas: į naują šimtmetį – be bunkerių ir naujų valstybės atkūrimų

„Švenčiame šimtmetį nuo tos dienos, kai Lietuva iš visiškos nebūties sugrįžo į pasaulio žemėlapį. Todėl ypač svarbu pažinti viso pastarojo šimtmečio kelią. Jame – ir 1949 metų vasario 16-oji. Čia, Lietuvos vidury, slapčia nuo okupantų susirinkę partizanų vadai po klėtimi bunkeryje minėjo 31-ąsias Valstybės atkūrimo metines. Jų čia sukurti ir pasirašyti dokumentai – žiauriausiomis aplinkybėmis sugriautos Valstybės atkūrimo aktai, 1918 metų vasario 16-osios patvirtinimas. Partizanų vadai čia ne tik surašė savo idėją Lietuvai. Mirties akivaizdoje jie čia krauju nuplovė 1940-ųjų pažeminimą“, – renginyje kalbėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė. Viena iš memorialo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui įkūrimo iniciatorių linkėjo Lietuvai, kad kitas šimtmetis būtų be bunkerių ir be vis naujų valstybės atkūrimų.

„Deklaracija grįsta tomis pačiomis vertybėmis, kuriomis remiasi NATO, kuriomis remiasi demokratines vertybes puoselėjantis ir siekiantis jas apginti pasaulis, o sukurta ji keliais mėnesiais anksčiau nei pasirašyta NATO steigimo sutartis“, – mūsų pokario ginkluotos rezistencinės kovos organizatorių minties brandą, puikią orientaciją istoriniuose ir politiniuose procesuose pabrėžė krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas.

Minėjime dalyvavo atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos štabo viršininkas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Vytautas Balsys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis, Seimo nariai Algirdas Butkevičius, Rasa Juknevičienė, kiti svečiai.

Deklaracijos signatarų pagerbimo ceremonija

Netrukus orą perskrodė trys salvės: „Lietuvos valstybei, švenčiančiai atkūrimo šimtmetį! 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams! 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarams!“, – skelbta per mikrofoną.

Radviliškio rajono meras A. Čepononis rajono savivaldybės garbės ženklą įteikė Julijonai Pėtrėtienei, Stanislovo ir Antaninos Miknių dukrai, talkinusiai tėveliams partizanų suvažiavimo rengimo darbe, dabartinei sodybos šeimininkei. „Už istorinės atminties saugojimą, pilietinės dvasios puoselėjimą...“ – skamba pagarbos ir dėkingumo žodžiai poniai Julijonai.

„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms...“, – pradedama skaityti ištrauka iš 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos. Dokumente LLKS Taryba okupacijos metu skelbiama aukščiausiu tautos politiniu organu, vadovaujančiu politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. Komunistų partija įvardijama kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga Lietuvos nepriklausomybei, todėl „nelaikoma teisine partija“. Deklaracijos pabaigoje Taryba kreipiasi pagalbos į visą demokratinį pasaulį. Apie to meto Lietuvos situaciją Atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos štabo viršininkas Vytautas Balsys savo kalboje sakė, kad, kai visas pasaulis šventė Antrojo pasaulinio karo pabaigą, pas mus toliau vyko karas, buvo kasami bunkeriai.

Renginyje akcentuota Deklaracijos svarba. Buvo sakoma, kad ji kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, įteisino Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją.

Skaitomos visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų – Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Leonardo Grigonio-Užpalio, Juozo Šibailos-Merainio, Vytauto Gužo-Kardo, Aleksandro Grybino-Fausto, Petro Bartkaus-Žadgailos, Broniaus Liesio-Nakties – pavardės. Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs Deklaraciją. Iš viso pokario kovose savo galvas padėjo daugiau kaip 20 tūkstančių partizanų ir jų rėmėjų.

Žuvusių partizanų atminimą renginio dalyviai pagerbė tylos minute. Prie skulptoriaus Jono Jagėlos sukurto paminklo Deklaracijos signatarams Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karys padeda gėlių. Sodybos klėtis, atkurtas autentiškas, stiklu dengtas partizanų bunkeris po klėtimi bei paminklas sudaro Minaičių memorialo ansamblį. Tai – pagarbos ir dėkingumo liudijimas visiems, krauju gynusiems pokario Lietuvos laisvę. Memorialą 2010 metais įkūrė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Radviliškio rajono savivaldybė, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.

Iškilmingą renginio nuotaiką dar labiau pakylėja Lietuvos karinių pajėgų orlaivio skrydis tiksliai virš aikštės, kurioje stovi paminklas. Vyko Lietuvos kariuomenės ginkluotės, ekipuotės ir karinės technikos ekspozicija. Šauliai organizavo šaudymo varžybas, surengtos lenktynės keturvietėmis slidėmis. Programoje dalyvavo istorijos rekonstruktorių klubas „Partizanas“, dainavo Baisogalos mišrus choras, grojo Radviliškio Lizdeikos gimnazijos grupė „Ratai“, netradicinė kapelija „Dainoriai“, savo kūrybos dainas atliko Lietuvos šaulių sąjungos narė Giedrė Nakutienė. Jaunieji šauliai, gimnazijų moksleiviai tvirtai rankose spaudė Lietuvos trispalvių stiebus, susirinkusieji grožėjosi jų šokiu vėjyje.

Pakartotas partizanų žygis iš Lazdijų į Minaičius

Netrukus suliepsnoja Vienybės laužas. Jį sustoję ratu uždega likus kelioms valandoms iki minėjimo pradžios Minaičiuose finišavę Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai. Per savaitę daugiau kaip 200 km įveikę savanoriai taikos sąlygomis iš dalies pakartojo partizano Adolfo Ramanausko-Vanago žygį, kurį jis atliko iš Lazdijų į Minaičius pėsčiomis naktimis ir miškais. Žygis buvo skirtas partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui atminti.

Žygeivių vardu prie Vienybės laužo žurnalistams KASP 301 kuopos karys savanoris leitenantas Aurimas Mockus sakė, kad kelionės nuovargį jau nuplovė ypatingos emocijos. Įspūdžiai tokie švieži, kad kai kurie dar nesileidžia įvardijami žodžiais. „Žygio metu aplankėme daugybę partizanų kapų, bunkerių, įamžinimo, kankinimo vietų, susitikome su partizanų rėmėjais. Bandėme įsijausti į žeminių gyventojų būseną, kai jie dienų dienas tupėdavo drėgname, šaltame bunkeryje, prieblandoje, kad reikiamu metu išeitų įvykdyti užduoties. Sunkiai įvardijamas jausmas, – sakė karys. – Jaučiu nuoskaudą, kad negyvenau tuo metu ir negalėjau būti šalia jų“. Ypatinga patirtimi leitenantas vadino susitikimą su partizanų rėmėju ponu Antanu. Esą gyvena žmogus XXI amžiuje sunkiai suvokiamomis sąlygomis. Nepaisant to ir savo garbaus amžiaus, niekuo nesiskundžia, yra laimingas. Išsaugojęs šviesią atmintį, deklamuoja poeziją ir du kartus kas vasarą kibirais išsemia vandenį iš bunkerio, kad atvykę lankytojai galėtų be kliūčių jį apžiūrėti. „Mums didelė garbė atstovauti savo rinktinei, krašto apsaugos savanorių pajėgoms“, – kalbėjo ltn. A. Mockus.

Gyvos pokario rezistencinių kovų legendos

Kariškių palapinėje renginio dalyviai vaišinasi karštu maistu. Tarsi audrų nugairintas ąžuolas akį įspūdinga povyza traukia senolis. Tai – Bronislovas Juospaitis, gyva Panevėžio krašto legenda. 1944 metais į mišką pasitraukęs, 1951 metais per mūšį sunkiai sužeistas ir be sąmonės Ramygalos aikštėje atguls šalia mūšyje žuvusių būrio partizanų. Vos rusenančią gyvybę rusų karininkas suseks pagal ant veido tirpstančias snaiges. Septyniomis kulkomis sunkiai sužeistą partizaną priešai išgydys, kad po to beprotiškai kankintų. „Nežinau, kaip buvau pristatomas į vis naujus tardymus, ar mane be sąmonės vilkdavo ar nešdavo. Perpildavo šaltu vandeniu, atgaivindavo ir vėl tęsdavo savo beprotišką darbą“, – santūriai, lėtakalbe pasakoja Vyčio apygardos Vėtros būrio vadas, žinomas Direktoriaus ir Vytenio slapyvardžiais. Perėjo Lietuvos laisvės gynėjas visus pragaro ratus ir grįžo iš lagerio ir tremties į Tėvynę be okupantų leidimo, kad ištvertų ilgus sovietų okupacijos metus, o dabar džiaugtųsi laisva Lietuva, kurią gynė. Pranašiški buvo jo būrio vado žodžiai, kai 1944 metais tik pradėjęs partizano kelią, Bronius vos nežuvo pirmame mūšyje: „Likai gyvas, tai gyvensi 100 metų“.

Vyčio Kryžiaus Komandoro ordino kavalierius atsistoja. Remiasi dviem lazdomis, bet stovi tvirtas, tiesus. Palapinėje B. Juospaičio amžininkų, ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, vos keli. Bet visi žvelgia išdidžiai ir reikliai. „Mes savo pareigą jau atlikome. Jaunime, dabar tavo laikas veikti“, – įpareigoja be žodžių.

Radviliškio rajonas

Autorės, srž. mjr. Alvydo Tamošiūno ir Alfredo PLIADŽIO (KAM) nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“