Drožėjo meistriškumą lemia geri įrankiai

Bronius VERTELKA

Medžio drožėjas Julius Kuodis

J. Kuodžio drožiniai ant sienos bibliotekos pirmajame aukšte

J. Kuodžio išdrožtas medžio formos gaminys ant palangės bibliotekos antrajame aukšte

Dviejuose Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos aukštuose eksponuojama Juliaus Kuodžio drožinių iš medžio paroda. Ant sienų puikuojasi saulutės ir verpstės, palanges užkariavo ypatingai kruopščiai išpjaustyti medžius vaizduojantys  dirbiniai. Panevėžiečio kūrybos paroda veiks iki balandžio 13-osios.

Darbus vertino ir aklieji

Bibliotekos skaitytojai ar šiaip į ją užsukę sako, jog J. Kuodžio darbai  išsiskiria todėl, kad jie atlikti labai kruopščiai ir su išmone. Iš bibliotekos darbuotojų teko išgirsti, jog menininkas – imlus naujovėms, itin kuklus, mielai bendraujantis žmogus.

Bibliotekoje eksponuojama trečioji asmeninė medžio drožėjo paroda. Pirmoji veikė Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale. Įvertinti jos ėjo ne vien  bibliotekos skaitytojai, bet ir pažinoję J. Kuodį nuo tų laikų, kai jis nemažai metų dirbo Aklųjų kombinato surinkimo cecho pamainos meistru. Neregintys vertino dirbinius liesdami juos jautriais pirštais. Paskui buvo paroda J. Balčikonio gimnazijos bibliotekoje. Iš ten geras garsas apie panevėžiečio kūrybą pasiekė rajono viešąją biblioteką. Tautodailininko darbų laukia vis naujos erdvės.

„Manęs klausia, kam tas parodas rengiu. Man neįdomu dirbti, jei niekas nemato. Malonu išgirsti, kai sako, kad tai, ką darau, yra gražu, tai ko man savo darbus slėpti? Nereikia man garbės, nepageidauju ir prizų, bet labai norisi parodyti“  – sako drožėjas J. Kuodis.

Išsiskiria dailumu

Panevėžiečio dirbiniai dažnokai būna padaryti ne iš vientiso medžio, bet iš kelių ar keliolikos jo dalių. Paskui jos suklijuojamos taip, kad nesimato tarpelių. Darant iš vienos lentos, didesnis dirbinys laikui bėgant išsikraipytų ir įgytų negražią formą. Todėl, kaip ir gaminant baldus, pradžioje supjausto ir paskui suklijuoja, kad medis būtų ne tos pačios krypties. Dirbiniui naudoja apie 20 metų savaime išdžiūvusią liepos medieną. Pradžioje ant nušlifuoto paviršiaus išsipiešia darbo trafaretą ir ima pjaustyti. Tokių dirbinių kaip J. Kuodžio parodose beveik nepasitaiko. Jis – kiauraraščio, arba ažūro, pradininkas Panevėžyje.

„Jau buvau prigaminęs daugybę verpsčių. Kartą užėjo didžiulis noras: kas išeitų, kaip atrodytų joms panaudojus kiauraraštį? Čia ir užsikabinau. Paskui kiauraraštį ėmiau naudoti gamindamas saulutes. Atėjo eilė ir medžiams. Užsispyriau būtinai tokį pagaminti. Išsipiešiau be jokių lapų obelį. Yra net penki tokie medžiai, bet neatitinkantys metų laikų. Žiemai padariau pliką, pavasariui – jau su lapais ir žiedais, vasarai – net su obuoliais. Buvo tas pats medis, bet ir vis kitoks. Parodžiau, kaip keičiasi jis bėgant metų laikams“, – savo kūrybos subtilumus noriai atskleidė panevėžietis.

Savo gaminius J. Kuodis stengiasi padaryti kuo dailesnius. Smulkias dalis šlifuoja pirštą po jomis pakišęs, kad nenulūžtų. Visur iššveičia. Kitam gal pakaktų vien išpjaustymo. Julius mėgsta tvarką. Už tai prie vieno gaminio mėnesį ir daugiau prasėdi.

Drožinėjimas – vaistai nuo depresijos

J. Kuodis darbuojasi daugiaaukščio namo Beržų gatvėje, kur ir gyvena, rūsyje. Čia jo nuosavos dirbtuvės. Ponas Julius jose išbūna daugiau nei įprastą darbo dieną, net iki 12 valandų, nors už tai niekas nemoka. Dažnokai devintą ryto jau sėdi dirbtuvėse, parėjęs namo papietauja, truputį pailsi ir vėl išlekia tenai. Jeigu ką būtina padaryti, užgaišta net iki antros valandos nakties. Bet jam blogiausia, jeigu neturi, kuo užsiimti, nežino, ko griebtis, vaikšto iš kampo į kampą. Iš tokios psichologinės būsenos ar gresiančios depresijos jį geriausiai išvaduoja drožinėjimas.

Tokio režimo laikėsi keliolika metų. Nors jau gavo pensiją, bet dar dirbo. Tik neseniai atsisakė vadinamo valdiško darbo vienoje iš miesto siuvyklų. Ten darbavosi staliumi, turėjo pusę sargo etato. Dabar rytais, žmonos klausiamas, kur išsirengęs, atsako: „Kai darbo nebeturiu, privalau drožti ne aštuonias, bet 12 valandų“. Tam vyras nestokoja noro. Daro tai, ką geriausiai supranta. Žmona Aldona, su kuria ateinantį rudenį švęs 50 metų santuokos jubiliejų, priprato prie tokio vyro elgesio. Su ja, kilusia iš Zarasų rajono ir baigusia Utenos medicinos mokyklą, Julius susipažino Jotainiuose. Ten Aldona atvyko dirbti pagal paskyrimą.

Atėjus vasarai, J. Kuodis drožimo įrankiams leidžia pailsėti. Kitokie darbai laukia kolektyviniame sode Keravoje. Tai ūkininko vaiko negąsdina. Žemės darbai jam irgi artimi bei žinomi.

Virtuvinę spintelę pagamino vaikas

J. Kuodis neslepia, kad darbai iš medžio jį visada viliojo. Ne kartą jis bandė įsidarbinti baldų fabrike, bet vis išgirsdavo: tai esąs per jaunas, tai laisvų darbo vietų nėra.

Vaikystėje vis traukė klėtis, kurioje tėtis laikė staliaus įrankius. Kartais juos ir sugadindavo, bet pataisytais vėl buvo leidžiama naudotis. Būdamas dešimties metų vaikas sugebėjo pagaminti virtuvinę spintelę su dvejomis durelėmis ir tiek pat stalčių. Viską darė pats, naudodamas tėčio įrankius. Ir dabar ta spintelė kažkur yra. Jeigu liepdavo atlikti kitokį darbą, po jo tuoj maudavo į klėtį. Medžio darbams tiesiog nagai niežtėjo. Paskui pramoko ir tekinti – tėvas turėjo koja minamas tekinimo stakles.

Juliaus tėvas buvo šviesus to meto kaimo žmogus, sugebėjo atlikti kalvio ir staliaus darbus, gražiai piešė, atmintinai mokėjo daugybę eilėraščių. Buvo pakankamai išprusęs: atėjus kaimynui, išsitiesdavo žemėlapį ir juodu „keliaudavo“ po pasaulį. Viena koja tėvas šlubčiojo po vaikystėje persirgtos ligos.

Mama buvo psichologiškai labai stiprus žmogus, sunkiais karo ir pokario laikais sugebėjusi išauginti aštuonis vaikus. Tėvai gražiai sugyveno, viską darydavo pasitardami. Pagarbiai, be pykčio ir be pavydo, bendravo su kaimynais. Juliaus mama į Amžinybę iškeliavo eidama 105-uosius metus.

Kelias į drožimo aukštumas

J. Kuodis į drožinėjimą „įsikinkė“ grįžęs iš armijos. Tuo metu iš Kauno meno dirbinių įmonės „Dovana“ Panevėžio drožėjai gaudavo užsakymų gaminiams. Ten jau darbavosi jaunesnysis Juliaus brolis Bronius. Jis ir pakvietė Julių drožti. Tuo metu užsidirbti papildomai (turėti antraeiles pareigas) retai kas galėjo. Pirmuosius 10 Juliaus išdrožtų „velniukų“ priėmė iš karto. Įmonei turėjo drožti pagal gautą etaloną. Su pagarba J. Kuodis mini Antano Klovos, Antano Petrulaičio, Vidmanto Griauzdės, Vidmanto Mažuknos, Kazio Nemanio, Motiejaus Matuzevičiaus pavardes – jų patarimai padėjo tobulėti kaip medžio meistrui. Nors buvo užverstas darbais, bet sugebėjo baigti vidurinę mokyklą bei Panevėžio politechnikumą. Pelnė liaudies meistro vardą. Kad jį gautų, turėjo būti trijų respublikinių ir vienos sąjunginės parodos dalyviu. Liaudies meistro vardas atvėrė galimybę savo gaminius realizuoti Panevėžyje per „Verpstės“ parduotuvę.

Net trys broliai Kuodžiai yra paliesti meno. Bronius gražiai piešia, tapo paveikslus, turi didelę patirtį drožyboje. Povilas baigė tuometį Dailės institutą, yra profesionalus tapytojas, gyvena Vilniuje.

Reikia ir noro, ir pasišventimo

J. Kuodis savęs nelaiko didžiu menininku. „Man norisi žinoti, kas iš mano darbo išeis, o tai mane gerai nuteikia“, – sako jis. Bet nemėgsta imtis didelių dirbinių. Bandė išdrožti žmogaus veidą, tašydamas didelę kaladę. Kasmetinėje Panevėžio tautodailės darbų parodoje Panevėžio dailės galerijoje kūrinį gerai įvertino. Dabar ta žmogaus kaukė jo dirbtuvėse. Kiauraraščiu yra padaręs kryžių, bet jam trūksta kančios. Aplankė du drožėjus, bet nerado tinkamos. „Nenorėčiau ant savo gerai pagaminto kryžiaus pritvirtinti tokį Dievulį, kokį jie siūlė. Aš tokių ir veltui neimčiau, man jų nereikia. Atlieti iš švino nors formą išlaiko, o čia išdrožti kažkaip sustumti atrodo. Bandysiu kančią daryti pats, ir ji turės atrodyti gražiai“, – kalbėjo J. Kuodis.

Paklaustas, ar kiekvienas panorėjęs gali tapti drožėju, tautodailininkas sakė: „Jeigu neturėsi kantrybės, darysi kaip pakliuvo, nieko gero ir neišeis. Negalima drožti atsainiai. Viską privalai daryti kruopščiai. Svarbu turėti ir tam tinkamus įrankius, mokėti juos išgaląsti. Jeigu įrankis neskuta plaukų, tai su juo medžio neįveiksi“. J. Kuodis įrankius ne tik sau gaminasi, bet ir kitiems drožėjams neatsisako padaryti.

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“