Kaip „neišplauti“ ar „neišdžiovinti“ iš žemės gaunamo pelno

Šiandien tenka konstatuoti faktą: atkurtos nepriklausomos Lietuvos Valstybės 100-metį pasitikome praktiškai visiškai neaugindami savo tradicinės kultūros – linų. Ir ne vien todėl, kad stojant į ES nebuvo suderėta dėl konkurencingų sąlygų ir paramos linų augintojams, bet ir dėl to, kad paskutiniu metu akivaizdžiai pakito klimato sąlygos: sausros Lietuvoje darosi dažnesnės ir ilgesnės, dažnėja liūtiniai lietūs, ilgėja jų trukmė. Ūkininkai patiria didelių nuostolių ne tik dėl neužaugusio derliaus, bet ir dėl išplautų trąšų. Drenažo vanduo, prisotintas maisto medžiagų, užteršia melioracijos sistemų vandens imtuvus, pablogindamas nuo vandens priklausomų ekosistemų vystymąsi. Klimato kaita nepalanki ne tik linams, bet ir daugeliui kitų Lietuvoje auginamų kultūrų. Todėl intensyvią augalininkystę vystantys ūkininkai vis aktyviau bendradarbiauja su mokslininkais ir skatina ieškoti technologijų, kurios spręstų klimato kaitos keliamus iššūkius, būtų draugiškos aplinkai bei didintų Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą.

Šiuo metu Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) mokslininkai šešiuose šalies augalininkystės ūkiuose atlieka tyrimus bei nustato dirvožemio drėgmės reguliavimo efektyvumą. Europos inovacijų partnerystės (EIP) programos lėšomis vykdomas projektas ,,Drėgmės režimo dirvožemyje reguliavimas“ truks trejus metus. Jei tyrimai patvirtins reikšmingą aplinkosauginį ir ekonominį efektą, bus vykdomi parodomųjų bandymų projektai, kuriuose siūlomi sprendimai bus pateikiami žemdirbiams ir technologija taikoma plačiai.

Mokslininkai skaičiuoja, kad įrengus dvipusio valdymo drenažo sistemas, drėgmės kiekį dirvoje galima reguliuoti 36 proc. sausinamų žemės plotų. Tinkamiausia šiai inovacijai yra Lietuvos Vidurio žemumos zona, mat ASU mokslininkų siūloma inovacija, kaip rodo ir užsienio šalių praktika, didesnį efektą duoda ten, kur laukai lygūs (nuolydis ne didesnis kaip 1 proc.), o ne kalvotuose plotuose. Svarbi ir dirvožemio granuliometrinė sudėtis: geriausia, kai virš drenažo yra didesnio laidumo dirvožemis, o žemiau drenavimo lygio – mažesnio.

Paprastai tariant, drenažo sistemomis vanduo viena kryptimi teka į priimtuvus (griovius ar upelius), todėl sniego tirpsmo ar lietaus vanduo sausringais laikotarpiais nepanaudojamas kaip dirvožemio drėgmės atsargos, mat rezervas „juodai dienai“ nesukaupiamas. Blogai ir tai, kad su drenažo vandeniu į melioracijos griovius bei kitus atvirus vandens telkinius gali būti išplaunamos trąšos ar kitos agrocheminės medžiagos. Todėl ASU mokslininkai prie vandens priimtuvo – griovio – siūlo įrengti specialų šulinį (ar kitą priemonę) su reguliavimo įranga – automatine sklende. Ūkininkams aktualu, kad statiniai netrukdytų žemės dirbimui, todėl yra analizuojama galimybė reguliavimo įrenginį rengti ir griovio šlaite. Vienas toks šulinys vandens režimą gali reguliuoti 1–6 ha plote, jo kaina – 1–2 tūkst. eurų. Panašios technologijos taikomos JAV, Olandijoje, Kanadoje, Švedijoje, Vokietijoje.

„Įvairios inovacijos žemės ūkiui siūlomos nuolat, o mokslininkų užduotis yra įvertinti bei moksliniais metodais pagrįsti, ar įdėtos investicijos atsipirks. Todėl inovacija gali pasitvirtinti arba ne“, – pasakoja projekto „Drėgmės režimo dirvožemyje reguliavimas“ vadovė, ASU Vandens išteklių inžinerijos instituto doc. dr. Inga Adamonytė.

Pasak jos, šio projekto tikslas – įvertinti dirvožemio drėgmės režimo reguliavimo priemones ir jų taikymo efektyvumą, ekonominę bei ekologinę naudą Lietuvos sąlygomis.

„Pažangiai dirbantys ūkininkai yra suinteresuoti didinti savo ūkių konkurencingumą, nori būti draugiški aplinkai, taupiai naudoti gamtinius vandens išteklius. Žmonės supranta, kad, sausros metu lietinti brangiai kainuojančiomis sistemomis nėra efektyvu, jei vanduo drenažo sistemomis išteka į vandens priimtuvą. Mokslininkų užduotis yra sudėtingesnė, nes reikia įvertinti, kaip įrengus drenažo nuotėkio valdymo sistemą keičiasi dirvožemio drėgmė, drenažo nuotėkis, maisto medžiagų išplovimas, kiek tai efektyvu auginant įvairias kultūras, į technologiją įdėtas lėšas pagrįsti ekonomiškai, inovacijų pritaikymo galimybes įvertinti ūkiniu požiūriu. Manome, kad ši technologija pasitvirtins ir sėkmingai prisidės prie žemės ūkio konkurencingumo ir gyvybingumo didinimo, kadangi siūlomos priemonės padės valdyti žemės ūkio riziką (derliaus nuostolius), susijusią su dirvožemio drėgmės trūkumu sausringais laikotarpiais, turės ekonominį poveikį dėl efektyvesnio trąšų ir vandens atsargų naudojimo. Be abejo, reikia ir ūkininkų iniciatyvos, tačiau žmonės paprastai yra pasiryžę investuoti, jei tai atsiperka. Ateityje specialistai turės ūkininkus išmokyti „pagauti“ tikslų laiką, kada drenažo nuotėkį reikia sulaikyti, o kada – vandenį nuvesti, kad efektas būtų maksimalus“, – reziumuoja projekto „Drėgmės režimo dirvožemyje reguliavimas“ vadovė doc. dr. I. Adamonytė.

Laura Žemaitienė

© 2018 „XXI amžius“