Valstybės kūrėjai

Paminėtos 135-osios Augustino Voldemaro gimimo metinės

Prie paminklo pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovui Augustinui Voldemarui jo gimtajame Dysnos kaime

Informacinis stendas kraštiečiui atminti Rasos Juodagalvienės nuotraukos

Dysna. Balandžio 20 dieną čia vyko renginiai, skirti 135-osioms pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovo Augustino Voldemaro gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti. Gimtajame Dysnos kaime, šalia 1996 metais pastatyto paminklinio akmens, buvo atidengtas informacinis stendas, o Ignalinos krašto muziejuje atidaryta A. Voldemaro gyvenimą ir veiklą pristatanti paroda.

A. Voldemaras gimė 1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Ignalinos rajone. Tai – viena garsiausių politinių asmenybių Lietuvos istorijoje: pirmosios Vyriausybės vadovas, du kartus ėjęs ministro pirmininko, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrų pareigas. Istorijos profesorius A. Voldemaras bendradarbiavo spaudoje, parašė mokslo darbų socialinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis temomis, politinių straipsnių, vertė grožinę literatūrą.

Dysnos kaime, kur neseniai įrengtas ir specialus lankomo objekto kelio ženklas, šalia paminklo susirinko A. Voldemaro giminaičiai, savivaldybės, Didžiasalio seniūnijos, vietos bendruomenės, pasienio rinktinės atstovai ir pareigūnai, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Minėjimas pradėtas Lietuvos valstybės himno giedojimu ir jaunimo atliekama liaudies daina apie tėvų namus paliekantį ir į karą išeinantį sūnelį. Taip kažkada gimtuosius namus paliko ir Augustinas Voldemaras, išėjo kovoti savo gyvenimo kovą, pasiekė mokslo, pripažinimo, valdžios viršūnes, dirbo nepriklausomai Lietuvai, o gyvenimą tragiškai baigė Rusijos kalėjime.

Prasmingu susibūrimu džiaugėsi ir didžiasaliečius, tverečėnus bei svečius sveikino savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis. Jis priminė šio visai Baltarusijos kaimynystėje esančio krašto istoriją lenkų okupacijos metais ir sakė, kad daugelis stebisi, kaip čia galėjo gimti tokia iškili ir patriotiška asmenybė. Tačiau būtent šiame krašte lietuvybės ir laisvės dvasia buvo itin stipri, būtent ši žemė davė daugiausia kovotojų už laisvę. Meras dėkojo mokytojui Dariui Vitėnui, kuris savo rankomis pagamino stendą, mokytojoms Nijolei Keraitienei ir Marytei Misiūnienei, kurios domisi istorija, tradicijomis, buria vaikus, bendruomenę, rašo projektus, organizuoja gražius renginius. „Tai ir yra tikrasis mūsų laikų patriotiškumas. Visiems linkiu išlaikyti Dysnos kaimo dvasią, būti savo krašto ir valstybės patriotais“, – sakė meras. Vėliau jis padėjo gėlių prie paminklo A. Voldemarui.

Apie meilę savo kraštui kalbėjo ir visiems renginį organizuoti padėjusiems dėkojo Didžiasalio seniūnas Antanas Pauliukėnas. Užsukti į šią vietą ir ją pagerbti visus kvietė Dysnos kaimo bendruomenės pirmininkė Jolanta Jurėnienė. A. Voldemaro tėvo brolio Pranciškaus anūkė Gražina Voldemaraitė-Saikauskienė papasakojo, kaip seniau atrodė Voldemarų sodyba. I pasaulinio karo metais ji visiškai sudegė, po karo atstatyta – buvęs didelis dviejų galų namas, tvartas, du kluonai. Name stovėjo ąžuolinis stalas, ant spintelės – radijas, patefonas, buvę dailių spintų, veidrodžių, paveikslų. Paviešėti pas dėdę atvažiuodavo ir pats Voldemaras, dar ir draugų atsiveždavo. Augustinas Voldemaras, Ministro Pirmininko giminaitis ir bendravardis, dėkojo bendruomenei už gražius darbus jo giminės atminimui išsaugoti. Jis pabandė įsivaizduoti, kaip atrodė Dysnos kaimas, čia buvęs dvaras ir jo apylinkės XIX amžiuje, kaip skambėjo Augustino tėvo Juozo pučiamo dūdmaišio muzika. Nors ir ne autentiškąją, bet visgi toje pačioje vietoje stovinčią sodybą A. Voldemaro palikuonys neseniai įsigijo ir žada ja rūpintis, puoselėti šią istorinę vietą.

Dysnos kaimo bibliotekininkė Vanda Laurinavičienė pristatė bendruomenei pasiūlytą iniciatyvą parašyti A. Voldemarui laišką apie šiandienos Dysnos kaimą. Biblioteka sulaukė 26 laiškų, vyriausiam laiško autoriui 65-eri, jauniausiam 6-eri. Buvo paskaitytos kelių laiškų ištraukos. Po minėjimo ir stendo atidengimo pasieniečiai visus susirinkusius vaišino arbata.

Vėliau Ignalinos krašto muziejuje vyko parodos „Augustinas Voldemaras – pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovas“ atidarymas. Renginyje dalyvavo gausus būrys svečių, savivaldybės, švietimo ir kultūros įstaigų atstovų, jaunimo. A. Voldemaro atminimo įamžinimu džiaugėsi savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, Europos parlamento narys Bronis Ropė, Seimo narys Gintautas Kindurys, giminaičiai Voldemarai. Buvo kalbėta apie valstybės 100-mečio prasmę ir reikšmę mūsų kartai, A. Voldemaro asmenybę, kuri yra pavyzdys jaunimui, kaip atkakliai reikia siekti savo tikslų, dėkota organizatoriams, parodos rengėjams ir linkėta toliau gilintis į praeitį, rinkti istorinę medžiagą, garsinti savo kraštą ir jo žmones.

Kaip sakė muziejaus direktorė Renata Veličkienė, A. Voldemaro gyvenimas tarsi skyla į tris lygias atkarpas: 17 metų prabėgo gimtuosiuose namuose, maždaug tiek pat Peterburge ir ne kažin kiek daugiau – nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Paskutinioji pustrečių metų atkarpa (1940 06 19–1942 12 16) – laikas, kai Voldemaras nebuvo savo likimo šeimininkas.

Parodoje – Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomi dokumentai, atspindintys A. Voldemaro pedagoginę, politinę ir visuomeninę veiklą, fotoportretai (Vilniuje, Romoje, Sankt Peterburge), nuotraukos, kuriose užfiksuotos politiko gyvenimo akimirkos. To laikotarpio laikraščių „Tautos balsas“, „Tautiškas kelias“, „Lietuvos aidas“ kopijos, seni laikraščiai, kur yra straipsniai susiję su jo gyvenimu ir veikla, knygos, 1934 metų vasario 22 d. „Tautos balso“ laikraštyje išspausdintas A. Voldemaro straipsnis „Likimo kelias“.

Pristatant parodą kalbėta apie studijų ir aktyvios veiklos pradžią, apie pasikėsinimą į Lietuvos ministro pirmininko A. Voldemaro bei jam artimų žmonių gyvybes, jo paties gyvenimo istoriją, kuri perteikta skaitant jo rašytus laiškus, klausantis giminaičio Augustino Voldemaro pasakojimų.

33 mėnesiai (1926-ųjų gruodis– 1929-ųjų rugsėjis), kuriuos A. Voldemaras praleido ministro pirmininko poste, drauge eidamas ir užsienio reikalų ministro pareigas, paliko prieštaringą istorinį pėdsaką. Neginčytina tai, kad jo vadovaujamai vyriausybei pavyko pasiekti reikšmingų užsienio politikos laimėjimų, kurių iki tol nebuvo pavykę pasiekti: konkordato su Vatikanu (1927) pasirašymas, Vilniaus bylos iškėlimas Tautų Sąjungoje (1927), sutarties su Vokietija, pripažįstančios Lietuvai Klaipėdos kraštą, sudarymas (1928), įskaitant keletą itin naudingų ekonominių susitarimų, prekybos sutarties su Anglija, laidavusios palankią rinką Lietuvos eksportui Didžiojoje Britanijoje, sudarymas (1928).

Muziejuje pakilią nuotaiką sukūrė muzikines kompozicijas atlikę Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos styginių skyriaus mokiniai su mokytoja Virginija Stulgiene, nemirtingąją Vytauto Kernagio dainą „Baltas paukštis“ padainavę muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė, direktorės pavaduotoja Aldona Čeponienė ir mokytoja Jurgita Antonovienė.

Renginius organizavo Didžiasalio seniūnija, Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija, Ignalinos krašto muziejus, Ignalinos r. savivaldybės viešoji biblioteka.

Lina Kovalevskienė

Ignalinos rajonas

© 2018 „XXI amžius“