|
Kronika
Susitikimas su kraštiečiu
ŠILUTĖ. Fridricho Bajoraičio
viešojoje bibliotekoje įvyko kraštiečio rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus
kūrybos vakaras iš ciklo Literatūrinio rudens belaukiant. Buvo
pristatyta nauja publicistikos knyga Nepabūgę laisvės. Ji skirta
Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Autorius perskaitė ištrauką
iš savo romano Baltieji stulpai. Muzikavo Šilutės meno mokyklos
mokiniai.
Nemažas būrys miestelėnų atvyko susitikti su rašytoju
kraštiečiu. Nors ir būdamas brandaus amžiaus, jis nepatingėjo autobusu
atvykti į Šilutę ir pabendrauti su skaitytojais bei pristatyti savo
naujausią kūrinį.
Vakarą pradėję Šilutės meno mokyklos mokiniai,
grojo birbynėmis, sukūrė puikią atmosferą. Bibliotekininkė Virginija
Degutienė, pristačiusi vakaro svečią, suteikė žodį jam. Pirmiausia
E. Ignatavičius padeklamavo jaunystėje sukurtą eilėraštį moterims,
prisiminė Šilutėje praleistus metus, kai mokėsi Šilutės 1-oje vidurinėje
mokykloje, kai vaidino dramos būrelyje. Papasakojo, kad su spektakliu
Atžalynas pagal Kazio Binkio pjesę apvažiavo ne vieną rajono kaimelį.
Prisiminė šviesios atminties mokytoją Chomičienę, laiką, praleistą
su pusbroliu Marcelinu Ignatavičiumi. Kreipdamasis į vakaro dalyvius,
rašytojas pakiliai kalbėjo: Aš būdamas Šilutėje pasirinkau savo
profesiją. Po vaidinimų visi mums nešė gėles, plojo, sakė, kad esu
gatavas aktorius. Tačiau po kelerių metų mečiau aktorystę. Atrodė,
kad gyvenimas tęsis ir tęsis kaip vaikystėje su gyvulėliais, su
klevais ir ąžuolais, su tėvais, dėdėmis ir tetomis, kaimynais
Tačiau
dabar parvažiuoju į tėviškę tušti erdvūs laukai, viskas kaip iššluota.
Pakilo tarsi į dangų namai ir žmonės, gyvulėliai ir paukščiai, tik
lakštingala vieniša čiulbėjo. O mes patys nežinome, ar atlaikys
pavargę mūsų sparnai skrydį. Su pagarba prisiminė neseniai mirusį
operos solistą Virgilijų Noreiką, kurį teko garbė pažinti ir rašyti
apie jį.
E. Ignatavičius, kalbėdamas apie savo naująją
publicistikos knygą, sakė norėjęs, kad joje aprašyti žmonės išliktų
visų mūsų atmintyje. Jų jau nėra, bet jei lieka nors keletas žodžių,
nors koks nors paliudijimas knygoje, jau gerai jie nebus pamiršti.
Žmonės išgyveno kruvinos epochos pokario meto kovų laikus, žuvo
daug jaunų nekaltų vyrų. Daug kas įvairiai supranta ir vertina tą
laiką. Rodos, tiek nedaug reikia, kad žmonės mylėtų vieni kitus,
augintų vaikus, skaitytų knygas. Labai trapi pusiausvyra tarp gėrio
ir blogio. Net nežinome, ko yra daugiau, sakė rašytojas.
E. Ignatavičius prisiminė laiką, kai prie Laptevų
jūros statė paminklus tremtiniams, skatino gerbti sunkiu Lietuvai
laikotarpiu žuvusias aukas, trumpai išsakė savo nuomonę apie politines
aktualijas, įtaigiai perskaitė ištrauką iš romano Baltieji stulpai.
Savo pastebėjimus apie knygą Nepabūgę laisvės
išsakė šilutiškis istorikas, buvęs ilgametis Šilutės turizmo ir
paslaugų verslo mokyklos direktorius Pranas Avižinis. Jūs karta,
vyresnė už mus, ir jums svarbu papasakoti apie praeities laikus,
palikti prisiminimą jaunajai kartai apie to meto socialinį gyvenimą,
pasipriešinimo laikotarpį, kalbėjo P. Avižinis, kreipdamasis
į svečią ir susirinkusius. Jis pasidžiaugė, kad E. Ignatavičius
labai nusipelnęs žmogus rašytojas, publicistas, dramaturgas, scenaristas
ir kad jo kūrybinis palikimas didelis, trumpai papasakojo apie
prezidentą Joną Žemaitį. Skaitydamas knygą, bandžiau ją palyginti
su kitais pokario partizaninį judėjimą aprašančiais kūriniais. Kuo
skiriasi? Formatu, aprašytais kovos būdais? Ši knyga kitokio formato.
Ji apima laikotarpį nuo 1941 metų birželio, kai priartėjo vokiečiai,
ir kai lietuviai bandė sukurti laikinąją vyriausybę, iki prasidėjusio
partizaninio judėjimo, kuris tęsėsi dešimt metų. Knygoje aprašytos
ir moterys partizanės, Šilutėje ir Švėkšnoje veikusios jaunų žmonių
įkurtos pogrindinės organizacijos, dalijosi mintimis P. Avižinis.
Pabaigoje demonstruotas dokumentinis filmas Stirna,
sukurtas pagal E. Ignatavičiaus scenarijų.
Birutė Morkevičienė
© 2018 XXI amžius
|
