Vargas dėl pilietinės visuomenės
Jūratė Laučiūtė
|
x
|
Naujausios sociologinės apklausos parodė, jog
po penkiolikos nepriklausomybės metų maždaug pusė šalies gyventojų
sovietų laikus vertina teigiamai. Ir jų nedžiugina tos vertybės
- asmenybės laisvė, tautos valstybinė nepriklausomybė ir kt., -
vardan kurių buvo išsiveržta iš blogio imperijos.
Politologai svarsto, graudžiai rypauti dėl to
ar, priešingai, džiaugtis, kad nors kitai pusei gyventojų dabartis
atrodo šviesesnė už praeitį. Manyčiau, vien dėl statistikos vėjo
kelti nevertėtų. Su ja tiesiog reikia mokytis gyventi. Kur kas svarbiau
išsiaiškinti, kuri Lietuvos gyventojų pusė turi didesnės įtakos,
formuodama dabartį ir ateitį, kieno balsai, panaudojus demokratinių
rinkimų mechanizmą, nutiesia kelius į valdžią tai ar kitai politine
partija pasivadinusiai interesų grupei: ar tų, kurie patenkinti
šiandiena, ar tų, kurie ja nepatenkinti ir kurių sprandas ilgisi
tėviško okupacinės valdžios kareiviško bato. Statistika ir mūsų
gyvenimo praktika liudija, kad politinį dangų formuoja pasirinkimas
būtent tų, kurie neįžiūri ar nevertina šiandienos Lietuvos pasiekimų.
Padėties nekeičia samprotavimai apie tai, jog jų pasirinkimas
nei laisvas, nei sąmoningas, o padiktuotas tam tikrų jėgų sumaniai
kurstomo nusivylimo bei pagiežos ar tiesiog ciniškai nupirktas tų,
kam valdžia tokia pat laisvosios rinkos prekė, kaip duona, meilė
ir šautuvas.
O kas sudaro likusiąją optimistų - pusę ir kodėl
ne jie nulemia pagrindines valdžios elito veiklos gaires?
Pirmiausia tai, žinoma, jaunimas. Jauni žmonės
visur ir visada lengviau priima visa, kas nauja (praėjusiame šimtmetyje
fašizmą ir komunizmą, šiandien - neonacizmą, kaip Vokietijoje,
ar nacionalbolševizmą, kaip Rusijoje), ir, matyt, todėl jie sudaro
didžiausią nuošimtį savo padėtimi ir atsivėrusiomis galimybėmis
patenkintų žmonių. Tačiau jaunimas į savo pilietinę - rinkėjų pareigą
žiūri atsainiai, kaip ir į visas kitas pareigas, tad rinkimų dieną
dauguma jų pasuka kur tik nori, tik ne prie balsadėžių.
Optimistų nemažai ir tarp viduriniosios kartos
atstovų. Tai žmonės, kuriems pasisekė įsitvirtinti valstybinėse
tarnybose ar versle ir todėl nesiilgintys sovietinės praeities.
Tačiau jie sunkiai randa laiko viskam, kas tiesiogiai nesusiję su
jų asmeniniais interesais. O jei atsiranda koks asmeninis interesas,
atvedantis juos iki rinkiminių urnų, tai pasirinkimo rezultatas
dažniausiai ir tedžiugina juos pačius, nusipelniusius gyventi geriau,
bet ne dabartimi nepatenkintąją visuomenės dalį. Todėl tauta, prieš
penkiolika metų sujaudinusi visą pasaulį savo laisvės ryžtu ir nesavanaudišku
pasiaukojimu, šiandien skaičiuoja žlugusias viltis, nuvainikuotus
mitus ar išblėsusias iliuzijas. Nusivylimo pagirių kamuojami protai
tuo pačiu neigimo mostu nušluoja nuo altorių ne tik laisvosios rinkos
mitus, bet ir amžinąsias vertybes, kurios sovietmečiu buvo paverstos
komunizmo statytojų ideologiniu ginklu ir todėl didžia dalimi prarado
savo žavesį.
Nesulaukus laisvojo pasirinkimo aukso obuolių,
kurie turėjo nokti, įteisinus valstybėje daugiapartinę sistemą,
buvo mestasi į kitą kraštutinumą: imta neigti bet kokią ideologiją.
Nors šviesesni protai jau kelia viešumon neigiamus neprotingos deideologizacijos
padarinius, visuotinio nusiteikimo jie dar nepakeitė. Šiandien kryžiaus
žygį prieš ideologijas remia ne tik demokratijai ir nepriklausomybei
nuo Rusijos priešiškos jėgos, kurioms geriau visai nudvasinta, nuo
popkultūros apsvaigusi tauta nei sąmoningi piliečiai, bet ir kai
kurie intelektualai ir net parlamentinių partijų aktyvistai (plg.:
nereikėtų matyti tik politikos, būti pernelyg politizuotiems.
O dabartinės nuotaikos ir rodo, kad mes pernelyg politizuoti,
profesorius A. Bumblauskas, Veidas, 2005 12 29).
Kartu su nuostata nepolitikuoti skverbiasi ir
kita: kad laisvas nuo pilvo rūpesčių laikas būtų užpildomas įvairiausiais
šou, kurie savo primityvumu nė beždžionių neįkvėptų nusileisti iš
medžių ir imti vaikščioti stačiomis
O mes stebimės ir dieną su žiburiu
ieškome: kur, kur pilietinė visuomenė? Ar jos niekada ir neturėjome,
ar ji išgaravo, nespėjusi suklestėti?
Beje, gerų profesionalų, mokslininkų, muzikantų,
medikų nestokojo ir sovietinė sistema. Ar dėl to sovietiniai žmonės
buvo laisvesni, o sistema demokratiškesnė? Deja!
Tam, kad gyventojai, liaudis taptų sąmoningais,
aktyviais piliečiais, nepakanka vien sąžiningai dirbti savo darbą,
bet būtina susivokti politinėse aktualijose, partijų ideologijose
ir darbuose, išmanyti, kas valstybėje negerai ir kas dėl to kaltas.
Kitaip tariant, reikėtų vėl tapti tokiais žmonėmis, kurie netolimoje
praeityje būrėsi į nepriklausomybę atkovojusį Sąjūdį. Tada politikavimas
ir politizavimas nebuvo laikomi nei klaida, nei visuomenės trūkumu
(ar nebuvo drįstama viešai šito teigti
), ir nors dar neturėjome
savo valstybės, turėjome pilietiškai aktyvią visuomenę.
Matome, jog ir nesuklastoti diplomai, ir gilus
akademinis išsilavinimas neapsaugo nuo apolitiškiems žmonėms būdingo
klaidingo įsitikinimo, jog valstybę kuria ne visa visuomenė, o grupelė
žmonių, demokratiškai išrinkta (neretai - tik prasibrovusi, panaudojus
demokratinius mechanizmus) į valdžią. O valdžiai, ypač korumpuotai
ir amoraliai, to tik ir tereikia
Jūs, žmogeliai, dirbkit savo darbą,
o mes naudosimės jūsų darbo vaisiais taip, kaip mūsų klanui reikės.
Kad ir kaip ten būtų, bet didžiausia atsakomybė
už Lietuvos žmones apėmusią apatiją ir alergiją bet kokiai (net
krikščioniškajai) ideologijai tenka partijoms, kurios vėjais paleido
Sąjūdžio sukrautą kraitį. Užuot ugdžiusios sąmoningus piliečius,
per partijų ir visuomeninių organizacijų veiklą net tik sostinės,
bet ir provincijos gyventojus įtraukdamos į valstybės kūrimo darbą
ir taip padalindamos atsakomybę už valstybės kokybę tarp jų ir oficialiųjų
valdžios struktūrų, partijos įniko dalintis postus ir pinigus, riedamosi
tarpusavyje ir ignoruodamos tuos, kurie turėjo ir galėjo sudaryti
pilietinę visuomenę
Gyvename paradoksų metais. Vienas mūsų naujausios
istorijos paradoksas, pagimdytas Sąjūdžio, tas, jog pilietine visuomene
virtome anksčiau, nei tapome nepriklausomos valstybės piliečiais.
Penkiasdešimt metų pragyvenę po totalitarinės valstybės padu, ėmėme
ir išsitiesėme ir be isterijos, be agresijos, bet su šventu ryžtu
ir pavydėtina vienybe iškovojome ir apgynėme svarbiausią demokratijos
principą laisvę, iš okupuotos ir pavergtos liaudies lyg iš bjauraus
vikšro virtę plaštake - brandžia pilietine visuomene.
Kitas paradoksas tas, jog tapę demokratinės, laisvos
valstybės piliečiais, ėmėme ta laisve bodėtis ir iš pilietinės visuomenės
vėl ėmėme virsti vikšru - vedlio tvirtos rankos besidairančia banda.
Žmonės, kurie norėjo aktyvios veiklos, kurie siekė
atvirumo, skaidrumo tiek priimant politinius ir ekonominius sprendimus,
tiek renkant kadrus valstybės tarnyboms, investuotojus ir pan.,
buvo išstumti į politinę šalikelę. Vieni buvo šalinami trenksmingai,
kiti tyliai pasitraukdavo patys. Tokių pavyzdžių kažkodėl itin gausu
konservatorių, krikščionių demokratų ir liberalų partijose bei įvairiose
jų atmainose, tačiau pastaruoju metu nesektinu jų pavyzdžiu seka
ir darbiečiai, - partija, užsimojusi kurti rojų vargstantiems ir
skurstantiems baltomis, prie darbo nepratusiomis milijonierių rankomis.
Tačiau rinkėjų teisės nusipelnę Lietuvos žmonės nepastebi šio paradokso
ir tiki darbiečiais labiau, nei viešai už savo klaidas atgailaujančiais
konservatoriais ar vien savo gerus darbus iš visų tribūnų garsinančiais
socialdemokratais. Kodėl? Jei trumpai drūtai todėl, kad darbiečiai,
kaip ir jų lyderis, nenusisuka nuo paprastų žmonių, bendrauja
su jais, stengiasi prisivilioti į savo bandą kiekvieną avį, o ne
tik tą, kurios vilna tankesnė. Šitai partijai - bent kol kas - reikalingas
kiekvienas žmogus, panašiai kaip savo laiku Sąjūdžiui. Tik, kitaip
nei Sąjūdis, kuris ne pats ieškojo žmonių, o žmonės ieškojo jo,
darbiečiai numezgė tankų aktyvios propagandos ir vilionių tinklą
ir nesibodėdami meta jį į toliausių miestelių ir kaimų bendruomenes,
nelaukdami, kol žuvys suplauks pačios.
Tuo tarpu tradicinės partijos su nedidelėmis išimtimis
visą savo veiklą sutelkė sostinėje ir didžiuosiuose miestuose
ten, kur turtingesni rėmėjai, o ne ten, kur vyrauja labiausiai partijų
dėmesio ir globos ištroškę rinkėjai. Pastariesiems nerūpi partijų
lyderių išsilavinimas, jie nė nesigilina į programas ar į rinkiminius
pažadus, nes nebetiki, kad egzistuoja partija, rimtai nusiteikusi
įgyvendinti savo įsipareigojimus. Šiandienine valdžia nusivylę rinkėjai
svajoja apie valdžios žmonių meilę ir užuojautą, ilgisi gyvo (o
ne televizorių ekrane) bendravimo, rankos paspaudimo, paprasto pokalbio
apie jiems suprantamus dalykus, galimybės tiesiai į akis valdžios
atstovams iškloti savo rūpesčius ir nuoskaudas - kaip jų prisiminimuose
būdavę sovietų laikais, kai kolūkio pirmininką buvo galima apskųsti
partijos sekretoriui
Tarp kitko, apie tai jau prieš dešimtmetį kalbėjo
tėvas Stanislovas:
neišeik, nenusisuk, širdyje neradęs gero žodžio,
šypsenos, meilingo pažvelgimo! Juk aplink tave ne vien ištiestos
rankos, bet ir alkanos sielos daugybė išsekusių, nualintų, meilės
nepatyrusių širdžių
Būtent tokį bendravimo su paprastais žmonėmis
būdą puikiai buvo įvaldę komunistai ir buvęs jų lyderis A. Brazauskas,
ir tokia bendravimo maniera paperka lietuvius rusas V. Uspaskichas,
bet tokio bendravimo kažkodėl bodisi vadinamieji dešinieji - ir
smarkiai apsirinka!
Žinoma, galima moderniau analizuoti partijų veiklą,
galima rasti intelektualesnių jų klaidų ir trūkumų ir siūlyti naujoviškesnius
receptus jų ligoms gydyti. Beje, tai jau ne kartą buvo daryta, tačiau
arba partijos nelabai tiki paskelbtomis diagnozėmis, arba nenori
gerti karčių politologų siūlomų vaistų.
Net ir Tėvynės sąjunga, nors kartkartėmis viešai
išpažįsta savo klaidas, vis dar nesiryžta jų taisyti. TS lyderis
neseniai prisipažino, kad ir jo partija naudojosi neskaidria verslo
parama. O kas iš to? Svarstant Seime klausimus, susijusius su euro
įvedimu, A. Kubilius kainų kilimo galimybę neigė tokiais argumentais,
jog arba reikėjo įtarti konservatorių lyderį kūdikišku naivumu,
arba dar neišsivadavus iš neskaidraus verslo įtakos. Patikinęs,
jog esant protingai vyriausybei ir protingai veikiant bankams, kainos
neturėtų kilti, A. Kubilius kartu metė šešėlį ant vyriausybių ir
bankų tų ES šalių, kur, kaip žinome, įvedus eurą kainos vis dėlto
pakilo. Ko gero, net ir valdantysis politinio kvarteto biuras netiki,
jog jų vyriausybė sugebės susitvarkyti su valiutų kaita geriau,
nei ES senbuvių vyriausybės. Tad kas vertė A. Kubilių sekti pasakėles
ir taip silpninti rinkėjų pasitikėjimą konservatorių deklaruojama
atgaila?
Šiandien daug kalbama apie partijų finansavimo
skaidrumą, apie valstybės indėlį, siekiant padaryti partijas nepriklausomas
nuo privačių rėmėjų, bet visas tas rūpestis nukreipiamas tik į partijas,
jau užėmusias tam tikras pozicijas valdžios struktūrose, t. y.
parlamentines partijas. Peršama nuomonė, jog šiandieniniai partiniai
nykštukai nesugeba rinkėjams pasiūlyti nieko nauja ir patrauklaus,
todėl neverta jiems eikvoti valstybės pinigų. Tačiau tai labiau
panašu į demagogiją nei į rimtus argumentus. Pirma - šiandien, palyginti
su pirmaisiais partijų kūrimosi metais, sąlygos pasikeitė: tuomet
ir idėjų rinka buvo imlesnė, ir priemonės partijoms reklamuotis
buvo pigesnės bei prieinamesnės. Antra - kas galėtų neveidmainiaudamas
teigti, jog visos dabar Seiman patekusios partijos yra geresnės,
labiau nusipelniusios nei tos, kurios liko už borto?
Srebiame prisvilusią putrą, kurią šiandien verda
valdančiosios koalicijos partijos ir jų politbiuras, raukomės, kritikuojame
jas ir bijome naujovių. Ar tikrai, pavyzdžiui, Akstinavičiaus
socialdemokratai būtų blogesni už Brazausko ir Andriukaičio socialdemokratus
(A. Sakalo neminiu sąmoningai
), o V. Stundžio krikdemai už liberalcentristų
balą, kurioje nuskendo dalis senųjų krikdemų? Apie tai vengiama
net kalbėti.
Tačiau vertėtų įsiklausyti į politologo A. Kulakausko
teiginį, jog pati viena, be organizuotos visuomenės talkos, dabartinė
politinė (ir pridurčiau partinė) sistema neišspręs visavertės
demokratijos bei pilietinės visuomenės išlikimo ir tolesnės plėtros
problemų. Tuo tarpu šiandien sprendimus priiminėjanti sistema daro
viską, kad tokia visuomenė nesusiorganizuotų. Arogantiškai dėstydami
laisvosios rinkos pradžiamokslį, jog prekės vertę lemia rinka ir
laisva konkurencija, o pigi prekė esanti nekokybiška ir t.t., valdžia
ir jos ideologai apdairiai užsukinėja visus čiaupus vamzdžiams,
kuriais į visuomenę atitekėtų naujos prekės: naujos idėjos, nauji
lyderiai, naujos partinės ir visuomeninės struktūros. Žodžiais rūpindamasi
pilietinės visuomenės buvimu-nebuvimu, valdžia darbais išdžiovina
net tuos pilietinės visuomenės želmenėlius, kurie buvo sužaliavę
po Sąjūdžio saule.
© 2006 XXI amžius
|