„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2006 m. sausio 27 d., Nr. 1 (29)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vargas dėl pilietinės visuomenės

Jūratė Laučiūtė

x

Naujausios sociologinės apklausos parodė, jog po penkiolikos nepriklausomybės metų maždaug pusė šalies gyventojų sovietų laikus vertina teigiamai. Ir jų nedžiugina tos vertybės - asmenybės laisvė, tautos valstybinė nepriklausomybė ir kt., - vardan kurių buvo išsiveržta iš “blogio imperijos”.

Politologai svarsto, graudžiai rypauti dėl to ar, priešingai, džiaugtis, kad nors kitai pusei gyventojų dabartis atrodo šviesesnė už praeitį. Manyčiau, vien dėl statistikos vėjo kelti nevertėtų. Su ja tiesiog reikia mokytis gyventi. Kur kas svarbiau išsiaiškinti, kuri Lietuvos gyventojų pusė turi didesnės įtakos, formuodama dabartį ir ateitį, kieno balsai, panaudojus demokratinių rinkimų mechanizmą, nutiesia kelius į valdžią tai ar kitai politine partija pasivadinusiai interesų grupei: ar tų, kurie patenkinti šiandiena, ar tų, kurie ja nepatenkinti ir kurių sprandas ilgisi tėviško okupacinės valdžios kareiviško bato. Statistika ir mūsų gyvenimo praktika liudija, kad politinį “dangų” formuoja pasirinkimas būtent tų, kurie neįžiūri ar nevertina šiandienos Lietuvos pasiekimų. Padėties nekeičia samprotavimai apie tai, jog jų pasirinkimas – nei laisvas, nei sąmoningas, o padiktuotas tam tikrų jėgų sumaniai kurstomo nusivylimo bei pagiežos ar tiesiog ciniškai nupirktas tų, kam valdžia – tokia pat laisvosios rinkos prekė, kaip duona, meilė ir šautuvas.

O kas sudaro likusiąją – optimistų - pusę ir kodėl ne jie nulemia pagrindines valdžios elito veiklos gaires?

Pirmiausia tai, žinoma, jaunimas. Jauni žmonės visur ir visada lengviau priima visa, kas nauja (praėjusiame šimtmetyje – fašizmą ir komunizmą, šiandien - neonacizmą, kaip Vokietijoje, ar nacionalbolševizmą, kaip Rusijoje), ir, matyt, todėl jie sudaro didžiausią nuošimtį savo padėtimi ir atsivėrusiomis galimybėmis patenkintų žmonių. Tačiau jaunimas į savo pilietinę - rinkėjų pareigą žiūri atsainiai, kaip ir į visas kitas pareigas, tad rinkimų dieną dauguma jų pasuka kur tik nori, tik ne prie balsadėžių.

Optimistų nemažai ir tarp viduriniosios kartos atstovų. Tai žmonės, kuriems pasisekė įsitvirtinti valstybinėse tarnybose ar versle ir todėl nesiilgintys sovietinės praeities. Tačiau jie sunkiai randa laiko viskam, kas tiesiogiai nesusiję su jų asmeniniais interesais. O jei atsiranda koks asmeninis interesas, atvedantis juos iki rinkiminių urnų, tai pasirinkimo rezultatas dažniausiai ir tedžiugina juos pačius, nusipelniusius gyventi geriau, bet ne dabartimi nepatenkintąją visuomenės dalį. Todėl tauta, prieš penkiolika metų sujaudinusi visą pasaulį savo laisvės ryžtu ir nesavanaudišku pasiaukojimu, šiandien skaičiuoja žlugusias viltis, nuvainikuotus mitus ar išblėsusias iliuzijas. Nusivylimo pagirių kamuojami protai tuo pačiu neigimo mostu nušluoja nuo altorių ne tik laisvosios rinkos mitus, bet ir amžinąsias vertybes, kurios sovietmečiu buvo paverstos komunizmo statytojų ideologiniu ginklu ir todėl didžia dalimi prarado savo žavesį.

Nesulaukus laisvojo pasirinkimo aukso obuolių, kurie turėjo nokti, įteisinus valstybėje daugiapartinę sistemą, buvo mestasi į kitą kraštutinumą: imta neigti bet kokią ideologiją. Nors šviesesni protai jau kelia viešumon neigiamus neprotingos “deideologizacijos” padarinius, visuotinio nusiteikimo jie dar nepakeitė. Šiandien kryžiaus žygį prieš ideologijas remia ne tik demokratijai ir nepriklausomybei nuo Rusijos priešiškos jėgos, kurioms geriau visai nudvasinta, nuo popkultūros apsvaigusi tauta nei sąmoningi piliečiai, bet ir kai kurie intelektualai ir net parlamentinių partijų aktyvistai (plg.: “…nereikėtų matyti tik politikos, būti pernelyg politizuotiems. O dabartinės nuotaikos ir rodo, kad mes pernelyg politizuoti”, – profesorius A. Bumblauskas, “Veidas”, 2005 12 29).

Kartu su nuostata “nepolitikuoti” skverbiasi ir kita: kad laisvas nuo pilvo rūpesčių laikas būtų užpildomas įvairiausiais šou, kurie savo primityvumu nė beždžionių neįkvėptų nusileisti iš medžių ir imti vaikščioti stačiomis…O mes stebimės ir dieną su žiburiu ieškome: kur, kur pilietinė visuomenė? Ar jos niekada ir neturėjome, ar ji išgaravo, nespėjusi suklestėti?

Beje, gerų profesionalų, mokslininkų, muzikantų, medikų nestokojo ir sovietinė sistema. Ar dėl to sovietiniai žmonės buvo laisvesni, o sistema – demokratiškesnė? Deja!

Tam, kad “gyventojai”, “liaudis” taptų sąmoningais, aktyviais piliečiais, nepakanka vien sąžiningai dirbti “savo darbą”, bet būtina susivokti politinėse aktualijose, partijų ideologijose ir darbuose, išmanyti, kas valstybėje negerai ir kas dėl to kaltas. Kitaip tariant, reikėtų vėl tapti tokiais žmonėmis, kurie netolimoje praeityje būrėsi į nepriklausomybę atkovojusį Sąjūdį. Tada “politikavimas’ ir “politizavimas” nebuvo laikomi nei klaida, nei visuomenės trūkumu (ar nebuvo drįstama viešai šito teigti…), ir nors dar neturėjome savo valstybės, turėjome pilietiškai aktyvią visuomenę.

Matome, jog ir nesuklastoti diplomai, ir gilus akademinis išsilavinimas neapsaugo nuo apolitiškiems žmonėms būdingo klaidingo įsitikinimo, jog valstybę kuria ne visa visuomenė, o grupelė žmonių, demokratiškai išrinkta (neretai - tik prasibrovusi, panaudojus demokratinius mechanizmus) į valdžią. O valdžiai, ypač korumpuotai ir amoraliai, to tik ir tereikia…Jūs, žmogeliai, dirbkit savo darbą, o mes naudosimės jūsų darbo vaisiais taip, kaip mūsų klanui reikės.

Kad ir kaip ten būtų, bet didžiausia atsakomybė už Lietuvos žmones apėmusią apatiją ir alergiją bet kokiai (net krikščioniškajai) ideologijai tenka partijoms, kurios vėjais paleido Sąjūdžio sukrautą kraitį. Užuot ugdžiusios sąmoningus piliečius, per partijų ir visuomeninių organizacijų veiklą net tik sostinės, bet ir provincijos gyventojus įtraukdamos į valstybės kūrimo darbą ir taip padalindamos atsakomybę už valstybės kokybę tarp jų ir oficialiųjų valdžios struktūrų, partijos įniko dalintis postus ir pinigus, riedamosi tarpusavyje ir ignoruodamos tuos, kurie turėjo ir galėjo sudaryti pilietinę visuomenę

Gyvename paradoksų metais. Vienas mūsų naujausios istorijos paradoksas, pagimdytas Sąjūdžio, tas, jog pilietine visuomene virtome anksčiau, nei tapome nepriklausomos valstybės piliečiais. Penkiasdešimt metų pragyvenę po totalitarinės valstybės padu, ėmėme ir išsitiesėme ir be isterijos, be agresijos, bet su šventu ryžtu ir pavydėtina vienybe iškovojome ir apgynėme svarbiausią demokratijos principą – laisvę, iš okupuotos ir pavergtos liaudies lyg iš bjauraus vikšro virtę plaštake - brandžia pilietine visuomene.

Kitas paradoksas tas, jog tapę demokratinės, laisvos valstybės piliečiais, ėmėme ta laisve bodėtis ir iš pilietinės visuomenės vėl ėmėme virsti vikšru - vedlio tvirtos rankos besidairančia banda.

Žmonės, kurie norėjo aktyvios veiklos, kurie siekė atvirumo, skaidrumo tiek priimant politinius ir ekonominius sprendimus, tiek renkant kadrus valstybės tarnyboms, investuotojus ir pan., buvo išstumti į politinę šalikelę. Vieni buvo šalinami trenksmingai, kiti tyliai pasitraukdavo patys. Tokių pavyzdžių kažkodėl itin gausu konservatorių, krikščionių demokratų ir liberalų partijose bei įvairiose jų atmainose, tačiau pastaruoju metu nesektinu jų pavyzdžiu seka ir darbiečiai, - partija, užsimojusi kurti rojų vargstantiems ir skurstantiems baltomis, prie darbo nepratusiomis milijonierių rankomis. Tačiau rinkėjų teisės nusipelnę Lietuvos žmonės nepastebi šio paradokso ir tiki darbiečiais labiau, nei viešai už savo klaidas atgailaujančiais konservatoriais ar vien savo gerus darbus iš visų tribūnų garsinančiais socialdemokratais. Kodėl? Jei trumpai drūtai – todėl, kad darbiečiai, kaip ir jų lyderis, nenusisuka nuo “paprastų žmonių”, bendrauja su jais, stengiasi prisivilioti į savo bandą kiekvieną avį, o ne tik tą, kurios vilna tankesnė. Šitai partijai - bent kol kas - reikalingas kiekvienas žmogus, panašiai kaip savo laiku Sąjūdžiui. Tik, kitaip nei Sąjūdis, kuris ne pats ieškojo žmonių, o žmonės ieškojo jo, darbiečiai numezgė tankų aktyvios propagandos ir vilionių tinklą ir nesibodėdami meta jį į toliausių miestelių ir kaimų bendruomenes, nelaukdami, kol žuvys suplauks pačios.

Tuo tarpu tradicinės partijos su nedidelėmis išimtimis visą savo veiklą sutelkė sostinėje ir didžiuosiuose miestuose – ten, kur turtingesni rėmėjai, o ne ten, kur vyrauja labiausiai partijų dėmesio ir globos ištroškę rinkėjai. Pastariesiems nerūpi partijų lyderių išsilavinimas, jie nė nesigilina į programas ar į rinkiminius pažadus, nes nebetiki, kad egzistuoja partija, rimtai nusiteikusi įgyvendinti savo įsipareigojimus. Šiandienine valdžia nusivylę rinkėjai svajoja apie “valdžios žmonių” meilę ir užuojautą, ilgisi gyvo (o ne televizorių ekrane) bendravimo, rankos paspaudimo, paprasto pokalbio apie jiems suprantamus dalykus, galimybės “tiesiai į akis” valdžios atstovams iškloti savo rūpesčius ir nuoskaudas - kaip jų prisiminimuose būdavę sovietų laikais, kai kolūkio pirmininką buvo galima apskųsti partijos sekretoriui…Tarp kitko, apie tai jau prieš dešimtmetį kalbėjo tėvas Stanislovas: “…neišeik, nenusisuk, širdyje neradęs gero žodžio, šypsenos, meilingo pažvelgimo! Juk aplink tave ne vien ištiestos rankos, bet ir alkanos sielos – daugybė išsekusių, nualintų, meilės nepatyrusių širdžių…”

Būtent tokį bendravimo su “paprastais žmonėmis” būdą puikiai buvo įvaldę komunistai ir buvęs jų lyderis A. Brazauskas, ir tokia bendravimo maniera paperka lietuvius rusas V. Uspaskichas, bet tokio bendravimo kažkodėl bodisi vadinamieji dešinieji - ir smarkiai apsirinka!

Žinoma, galima moderniau analizuoti partijų veiklą, galima rasti intelektualesnių jų klaidų ir trūkumų ir siūlyti naujoviškesnius receptus jų ligoms gydyti. Beje, tai jau ne kartą buvo daryta, tačiau arba partijos nelabai tiki paskelbtomis diagnozėmis, arba nenori gerti karčių politologų siūlomų vaistų.

Net ir Tėvynės sąjunga, nors kartkartėmis viešai išpažįsta savo klaidas, vis dar nesiryžta jų taisyti. TS lyderis neseniai prisipažino, kad ir jo partija naudojosi neskaidria verslo parama. O kas iš to? Svarstant Seime klausimus, susijusius su euro įvedimu, A. Kubilius kainų kilimo galimybę neigė tokiais argumentais, jog arba reikėjo įtarti konservatorių lyderį kūdikišku naivumu, arba dar neišsivadavus iš “neskaidraus verslo” įtakos. Patikinęs, jog esant protingai vyriausybei ir protingai veikiant bankams, kainos neturėtų kilti, A. Kubilius kartu metė šešėlį ant vyriausybių ir bankų tų ES šalių, kur, kaip žinome, įvedus eurą kainos vis dėlto pakilo. Ko gero, net ir valdantysis politinio kvarteto biuras netiki, jog jų vyriausybė sugebės susitvarkyti su valiutų kaita geriau, nei ES senbuvių vyriausybės. Tad kas vertė A. Kubilių sekti pasakėles ir taip silpninti rinkėjų pasitikėjimą konservatorių deklaruojama atgaila?

Šiandien daug kalbama apie partijų finansavimo skaidrumą, apie valstybės indėlį, siekiant padaryti partijas nepriklausomas nuo privačių rėmėjų, bet visas tas rūpestis nukreipiamas tik į partijas, jau užėmusias tam tikras pozicijas valdžios struktūrose, t. y. – parlamentines partijas. Peršama nuomonė, jog šiandieniniai partiniai nykštukai nesugeba rinkėjams pasiūlyti nieko nauja ir patrauklaus, todėl neverta jiems eikvoti valstybės pinigų. Tačiau tai labiau panašu į demagogiją nei į rimtus argumentus. Pirma - šiandien, palyginti su pirmaisiais partijų kūrimosi metais, sąlygos pasikeitė: tuomet ir idėjų rinka buvo imlesnė, ir priemonės partijoms reklamuotis buvo pigesnės bei prieinamesnės. Antra - kas galėtų neveidmainiaudamas teigti, jog visos dabar Seiman patekusios partijos yra geresnės, “labiau nusipelniusios” nei tos, kurios liko už borto?

Srebiame prisvilusią putrą, kurią šiandien verda valdančiosios koalicijos partijos ir jų politbiuras, raukomės, kritikuojame jas – ir bijome naujovių. Ar tikrai, pavyzdžiui, Akstinavičiaus socialdemokratai būtų blogesni už Brazausko ir Andriukaičio socialdemokratus (A. Sakalo neminiu sąmoningai…), o V. Stundžio krikdemai – už liberalcentristų balą, kurioje nuskendo dalis senųjų krikdemų? Apie tai vengiama net kalbėti.

Tačiau vertėtų įsiklausyti į politologo A. Kulakausko teiginį, jog pati viena, be organizuotos visuomenės talkos, dabartinė politinė (ir pridurčiau – partinė) sistema neišspręs visavertės demokratijos bei pilietinės visuomenės išlikimo ir tolesnės plėtros problemų. Tuo tarpu šiandien sprendimus priiminėjanti sistema daro viską, kad tokia visuomenė nesusiorganizuotų. Arogantiškai dėstydami laisvosios rinkos pradžiamokslį, jog prekės vertę lemia rinka ir laisva konkurencija, o pigi prekė esanti nekokybiška ir t.t., valdžia ir jos ideologai apdairiai užsukinėja visus čiaupus vamzdžiams, kuriais į visuomenę atitekėtų naujos “prekės”: naujos idėjos, nauji lyderiai, naujos partinės ir visuomeninės struktūros. Žodžiais rūpindamasi pilietinės visuomenės buvimu-nebuvimu, valdžia darbais išdžiovina net tuos pilietinės visuomenės želmenėlius, kurie buvo sužaliavę po Sąjūdžio saule.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija