Lietuvos politinėje dešinėje naujos jėgos saulėtekis?
|
x
|
Po 2000 m. rinkimų Lietuvos dešiniosioms partijoms
nesiseka grįžti į valdžią. Nesuteikia rinkėjų pasitikėjimo dešiniųjų
jėgų nesugebėjimas susikalbėti ir tarpusavyje, ir partijų viduje.
Apie tai, kokios iš tikrųjų yra mūsų šalies dešiniosios politinės
jėgos, apie jų konfliktus ir perspektyvas siūlome pokalbį su Vilniaus
universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų docentu Lauru
Bieliniu.
Kuo teoriškai dešiniosios politinės jėgos turėtų
skirtis nuo kairiųjų?
Šiuolaikiniame pasaulyje atskirti dešiniąsias
politines jėgas nuo kairiųjų yra labai sudėtinga. Faktiškai skiriasi
tik jų pavadinimai, ir tai yra tendencija, būdinga visam pasauliui,
taip pat ir Lietuvai.
Kita vertus, dar esama tam tikrų labiau dešiniosioms
arba kairiosioms politinėms jėgoms būdingų ideologinių aspektų.
Bene ryškiausias kairiosios politinės jėgos bruožas yra socialinio
pobūdžio klausimų svarba, t.y. kairiosioms politinėms jėgoms prioritetiniai
yra socialinio teisingumo, lygybės ir pan. klausimai. Dešiniosios
politinės jėgos tradiciškai daugiau kalba ne apie socialinį teisingumą,
bet apie valstybės tikslingumą ir pan. Taigi skirtumai iš tiesų
yra labai abstraktūs.
Ar egzistuoja takoskyra tarp Lietuvos skirtingiems
poliams priklausančių partijų vertybių, ar visos jos daugmaž vadovaujasi
tuo pačiu įvairių vertybių, ideologijų ir pan. kratiniu?
Lietuvoje partijos yra ideologiškai sumišusios.
Jau nekalbant apie tai, kad dalis partijų dar ir šiandien yra ideologinės
paieškos būsenoje. T.y. jos neturi aiškių ideologinių kriterijų,
pozicijų, kuriomis galėtų išsiskirti iš kitų. Tai būdinga ir socialliberalams,
ir liberaldemokratams, ir darbiečiams, kurie yra daugiau pavadinimų
ir lyderių, bet ne išskirtinių ideologinių pozicijų partijos.
Pasižiūrėjus į Seimo narių sudėtį, būtų galima
teigti, jog politinė dešinė Lietuvoje nėra įtakinga. Bet ar taip
yra iš tiesų? Kiek dešiniosios politinės partijos mūsų šalyje turi
įtakos ir kas trukdo joms tapti politinio gyvenimo lyderėmis?
Didžioji dalis žmonių balsuoja ne už dešinę
ir ne už kairę, bet už tuos, kurie teisingai veda rinkimų kampaniją.
Politinė dešinė Lietuvoje yra pakankamai įtakinga.
Nepaisant to, kad mes matome, jog Seime yra nedaug dešiniajai pakraipai
atstovaujančių žmonių, o dešiniojo sparno viduje vyksta įvairūs
konfliktai, šios pakraipos atstovai turi gana stiprią atramą Lietuvoje.
Jie taip pat turi galimybę, kai tik susitvarkys
vidaus klausimus ir pabandys atrasti - arba bent pradės deklaruoti,
kad ieško - bendradarbiavimo sąsajų, sulaukti iš tiesų didelio Lietuvos
žmonių palaikymo.
Su liberalcentristų lyderiu A. Zuoku susijęs
skandalas žlugdo šios politinės jėgos rėmėjų viltis. Kokios, Jūsų
nuomone, liberalų perpektyvos Lietuvoje?
Liberalcentristų skilimas yra natūralus reiškinys
tokioje situacijoje, kai lyderis demonstruoja amoralias pozicijas
priimdamas sprendimus. Ir jis ne tik jas demonstruoja, bet net deklaruoja
kaip savo ideologinę poziciją.
Viename iš vasarą publikuotų straipsnių A. Zuokas
aiškiai išsakė mintį, kad moralės klausimas turi būti patrauktas
į šalį, kada yra priimami konkretūs sprendimai. Visa tai akivaizdžiai
rodo šio lyderio dvilypumą. Viena vertus, turėjome progos įsitikinti,
jog A. Zuokas yra neblogas vadybininkas, galbūt visiškai gerai atrodantis
meras technine prasme. Kita vertus, politine prasme jo buvimas mero
poste tampa problema, o jo amoralumas veda prie to, kad jo vadybinių
pajėgumų teikiami privalumai iškraipomi ir jis tampa priklausomas
nuo ekonominių struktūrų, kurios jam daro finansinę - ir greičiausiai
ne tik - įtaką.
Kalbant apie liberalų perspektyvas, reikia pasakyti,
jog galimų kelių yra ne vienas. Vienas iš jų atsiskyręs nuo partijos
Liberalų sąjūdis sutvirtės ir perims dominavimą liberalų lauke ir
tokiu būdu atsiras nauja - stipresnė ir įtakingesnė partija.
Kitas variantas - kad A. Zuokas bus nušalintas
nuo vadovavimo, o galbūt ir pašalintas iš partijos. Tokiu atveju
galima tikėtis, kad palaipsniui dabartinės partijos viduje atsiras
pakankamai stiprių jėgų, kurios išeliminuos tokio tipo politikus.
Jeigu taip įvyktų, manyčiau, galimas liberalų sparnų susijungimas.
Tam nebūtų kliūties. Nes iš esmės ir dabar Liberalų sąjūdis taip
ilgai delsia, tikėdamasis, kad A. Zuokas atsistatydins.
Taigi viskas priklausys nuo to, kaip jie sugebės
pasirodyti priimdami sprendimus, Seimo veikloje, rinkimų kovose.
Visuomenė labai greitai reaguoja. Dar daugiau visuomenė yra emocinga.
Todėl pakanka vieno stipraus, efektingo veiksmo - ir visuomenė ašarodama
atsisuka į tą politinę jėgą.
Visuomenės apklausos liudija, kad šiuo metu
stipriausia dešiniojo spektro politinė jėga yra konservatoriai.
Kas tai sąlygoja?
Taip yra todėl, kad per šiuos kelerius konfliktų
metus jie pademonstravo save kaip stabilią partiją, kuri stengiasi
kuo mažiau veltis į konfliktus. Visuomenei patinka nekonfliktuojanti
struktūra, neturinti vidinių, suirutes demonstruojančių problemų.
Negalima atmesti prielaidos, kad ir šios partijos
viduje visko būta. Bet mes to nematėme. T.y. konservatoriai vis
dėlto sugebėjo parodyti save kaip vieningą politinę jėgą.
Be to, šalyje jie po truputį vis stipriau veikia
kaip organizacija. T.y. Tėvynės sąjungos nariai dirba su rinkėjais,
per savo merus ir atstovus tarybose įsitvirtina regionuose. Jie
po truputį tvirtina savo pozicijas ir šiandien atrodo gana solidžiai.
Ne kartą teko girdėti, jog - kitaip nei socialdemokratai
- konservatoriai turėjo savo ilgamečio lyderio V. Lansbergio
įpėdinį. Ar galima teigti, jog iš tikrųjų A. Kubilius sugebėjo pakeisti
V. Landsbergį Tėvynės sąjungai neprarandant savo rinkėjų?
V. Lansbergis ir A. Kubilius yra visiškai skirtingo
tipo asmenybės. V. Lansbergis yra charizmatinio tipo asmenybė. Jis
yra vadas. Tuo tarpu A. Kubilius yra vadovas. Virš jo nėra to charizmatinio
lauko, todėl su juo lengviau kalbėtis. Jis yra artimesnis savo partiečiams.
Jie jį kritikuoja, ir jis leidžia tą daryti. Bet po diskusijų ir
kritikų jie susitaria. Taigi su A. Kubiliumi yra lengva bendradarbiauti.
Sakyčiau, A. Kubilius nepakeitė V. Lansbergio.
Jie tiesiog papildo vienas kitą.
Pakalbėkime apie krikščioniškosios demokratijos
simpatikus. Kokios šios politinės jėgos perspektyvos?
Tai gana sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų Krikščionių
demokratų frakcija, kuri susiformavo Tėvynės sąjungoje, yra gana
stipri ir įtakinga. Ji tam ir buvo suformuota, kad neišsibėgiotų
krikščionių demokratų rinkėjai.
Savo ruožtu dabartinė naujoji, atgyjanti krikščionių
demokratų partija, kuriai vadovauja V. Stundys, kol kas demonstruoja
save kaip aktyvią struktūrą regionuose. Tie patys Molėtai, kur jau
kelinta kadencija meru išrenkamas Valentinas Stundys, yra labai
ryškus pavyzdys, kur ši partija užkariavo pozicijas.
Šiandien ši partija pamažu įsisavina regioninį
lygmenį. Jeigu krikščionys demokratai sugebėtų dirbti visuose Lietuvos
regionuose, jie taptų stipri politinė jėga
Ar tai reiškia, kad krikščionių demokratų partija
turi galimybę gerai pasirodyti būsimuosiuose parlamento rinkimuose?
Nemanau, kad ši partija kitiems rinkimams gali
pasiruošti taip, kad Seime laimėtų daug vietų. Taip yra dėl daugelio
priežasčių. Viena iš jų ta, kad šiai partijai dar trūksta rimtesnės
struktūros, jos dar laukia organizaciniai pertvarkymai.
Šiai partijai priklausantys žmonės dar nėra pakankamai
patyrę valstybiniame lygmenyje ir jų atėjimas į Seimą gali būti
jiems patiems labai pavojingas, kadangi gali juos diskredituoti.
Daugelis politikų Seime būtent dėl šios priežasties ir turi problemų.
Dar viena iš problemų yra tai, kad siekdami įsitvirtinti
krikščionys demokratai savotiškai izoliuojasi tiek nuo konservatorių,
tiek nuo liberalų. Kitaip sakant, nuo potencialių, natūralių sąjungininkų.
Didelė problema, kaip suderinti krikščionių demokratų
partiją su krikščionių demokratų frakcija TS. Mano manymu, jos privalo
tarpusavyje susitarti ir susikalbėti.
Tai nereiškia, kad kažkas turi pereiti iš vienos
struktūros į kitą. Nemanau, kad konservatoriai yra suinteresuoti,
kad visi, kurie vadina save krikdemais, ateitų pas konservatorius.
Esu įsitikinęs, kad jiems tai nėra svarbu. Konservatoriams svarbu,
kad šalia būtų gimininga partija, su kuria galima būtų bendradarbiauti,
susikalbėti ir veikti. Ir krikdemai, užkariavę aukštus reitingus
regionuose, tikrai gali tapti tokia partija.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Lina Balsytė
© 2006 XXI amžius
|