„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2006 m. sausio 27 d., Nr. 1 (29)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ar reali plati dešiniųjų koalicija Lietuvoje?

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt redaktorius

Prieš pat Naujuosius metus politologas Lauras Bielinis paskelbė komentarą, kuriame pasiūlė pasvarstyti apie naujos, aplink Prezidentą susibūrusios politinės koalicijos galimybę. Šią koaliciją, politologo tvirtinimu, galėtų sudaryti Tėvynės sąjunga, iš liberalcentristų sąjungos pasitraukę „naujieji“ liberalai ir Valentino Stundžio vadovaujami krikščionys demokratai. Neteko girdėti, kad nors viena iš čia įvardintų politinių jėgų ar pats Prezidentas būtų svarstę tokios koalicijos galimybę, tačiau L. Bielinio pasiūlymas vertingas vien jau tuo, kad nauju aspektu iškelia esminį klausimą: ar realiai egzistuoja „dešinioji“ alternatyva dabartinei valdžiai ir kokios politinės jėgos galėtų pasipriešinti susiformavusiai nomenklatūrinei timokratijai.

Visa Prezidento kariauna

Puikiai atsimename labai skirtingai vertinamą Prezidento iniciatyvą formuoti naujosios politikos bloką. Siekta pateikti alternatyvą konservatorių ir socialdemokratų kaktomušai, bet realiai tik dar labiau sujaukta partinė sistema. Ar realu tikėtis, kad Prezidentas ryšis dar kartą žengti panašų žingsnį ir duos impulsą kurti naują koaliciją?

Viena vertus, minėtos trys jėgos iš tiesų yra tapusios didžiausia atrama dabartinei Prezidento politikai. Kita vertus, toli gražu neaišku, ar Prezidentas, net ir norėdamas, galėtų paskatinti svarbias permainas partijų gyvenime. Pirmiausia, dabartinė jo komanda pernelyg nevieninga ir nepanašu, kad brandintų ambicingus tikslus. Norėčiau klysti, bet atrodo, kad didelė dalis prezidentūros darbuotojų svajoja tik apie tai, kaip be didesnių skandalų ir sukrėtimų sulaukti Prezidento kadencijos pabaigos. Pats Prezidentas, nors prieš rinkimus ir žadėjo daugiau dėmesio skirti vidaus politikai, kol kas sėkmingiau sprendžia ne vidaus, bet užsienio politikos klausimus.

Ar Prezidentui išmintinga šioje situacijoje dar labiau aštrinti santykius su dabartine valdančiąja dauguma (ir su Artūru Zuoku) bei imtis ryžtingų politinių veiksmų? Sudėtingas klausimas. Vien jau dėl to, kad visiškai neaišku, kiek realiai gyvybinga būtų teoriškai gražiai atrodanti koalicija, ar jai užtektų politinės galios iš esmės pakeisti dabartinę situaciją.

Tiesa, Prezidentui tarsi nėra ko prarasti. Apie kitą kadenciją jis nesvajoja, tad lyg ir niekas netrukdo imtis radikalių pertvarkymų, žengti drąsius politinius žingsnius. Neabejoju, jog tai, kad dabartinės politinės sistemos ydos savaime neišnyks, Prezidentas puikiai supranta. Tačiau lieka esminė abejonė – ar Tėvynės sąjunga, „naujieji“ liberalai ir krikdemai pasiruošę Miunchauzeno žygdarbiui – ištempti partinę sistemą už pakarpos iš dabartinės balos?

Ar Tėvynės sąjunga sulauks savo valandos?

Tėvynės sąjungos perspektyvos, žvelgiant pro sociologinių apklausų akinius, atrodo gana neblogos. Ši politinė jėga vis labiau įsitvirtina kaip antroji pagal svorį politinė jėga. Pasitikėjimas ja nuosekliai, nors ir po truputį, didėja (įdomu, jog šiandien ši partija dvigubai populiaresnė nei jos dabartinis lyderis.) Konservatoriai (atrodo, atsisakę prieš porą metų vykusių bandymų kurti plačią Tėvynės sąjungą, kurioje konservatizmas tebūtų vienas iš sandų) reguliariai baksnoja į valdančiosios koalicijos klaidas, principingai kritikuoja A. Zuoko veiklos metodus, daug dėmesio skiria vidinei vadybai.

Kita vertus, galima ir pesimistiška šios partijos ateities perspektyva. Ji toliau kariauja žodžių karus su V. Uspaskichu ar A. Brazausku, laimi smulkias mikrodvikovas, bet taip ir nesugeba įtikinti didžiosios dalies Lietuvos žmonių, jog konservatoriai gali ar bent jau nori spręsti skaudžius korupcijos ar socialinės atskirties klausimus. Tėvynės sąjungos lyderiams labiau patinka su žmonėmis bendrauti per televiziją ar radiją, tačiau tai veiksminga tik iki tam tikros ribos. Pavyzdžiui, labai sunku tokiu būdu patraukti žmones, kurie nebetiki politikų retorinėmis figūromis, bet nori tiesiog pasiguosti, patys pasikalbėti su jais.

Neabejoju, kad konservatoriai bus vieni iš lyderių per savivaldos rinkimus, tačiau jei jie nesiims ryžtingų veiksmų, gali tapti amžinais opozicionieriais. Tikėtina, kad jie gali surinkti apie 20 nuošimčių rinkėjų balsų, tačiau vargu ar sugebės pasiekti daugiau. Tuo labiau, kad ir partijos viduje pakankamai garsiai skamba nepasitenkinimo balsai. Vieša paslaptis, kad Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis nėra patenkintas dabartine partijos vadovybe. Tiesa, šiandien sunku įsivaizduoti, kas partijos viduje galėtų mesti rimtesnį iššūkį A. Kubiliui, tačiau gali būti, kad šiandien Tėvynės sąjungai labiau reikia ne tobulos vadybos, bet visą partiją įkvepiančios vizijos. A. Kubiliaus šūkis – „būk labiau lietuvis“- įkvepiantis atrodo nebent jo autoriui.

Apie bendradarbiavimo su kitomis dešiniosiomis politinėmis jėgomis galimybę konservatoriai diskutuoja nebe pirmus metus. Deja, santykius su krikdemais sunku pavadinti normaliais. Abi pusės pateikia kardinaliai skirtingas nesusikalbėjimo versijas, tačiau faktas, kad konservatoriai labiausiai norėtų paprasčiausiai „praryti“ krikdemų partiją ir tokiu būdų įgauti stipresnę atramą provincijoje.

Sunkus klausimas konservatoriams yra ir santykiai su „naujaisiais“ liberalais. Viena vertus, konservatoriai vienareikšmiškai palaiko „naujuosius“, kita vertus, suvokia, jog tai politinė jėga, su kuria teks kovoti dėl panašių įsitikinimų rinkėjų simpatijų. Santykius kiek sunkina ir vieno iš liberalų lyderio P. Auštrevičiaus viražai prieš Seimo rinkimus. Nemaža dalis konservatorių jį suvokia kaip nepatikimą partnerį.

Naujieji liberalai – sudėtingas liberalizmo sugrįžimo kelias

„Naujiesiems“ liberalams tenka kartoti kažkada moderniųjų krikdemų nueitą kelią. Įkurti naują politinį darinį, jį išpopuliarinti, sukurti stabilius skyrius – labai sudėtinga. Tiesa, jų gretose yra ne vienas ekskrikdemas, jau turintis naujos partijos kūrimo patirties. Didžiulė liberalų problema šiandien - išryškinti savo politinę tapatybę situacijoje, kai liberalizmas daugelį metų buvo kompromituojamas įvairių politinių darinių bei politikų.

Deja, daug tiesos ir A. Zuoko žodžiuose, kad pagrindiniu „naujųjų“ liberalų varikliu šiandien yra neapykanta jam. Kurį laiką toks motyvas sutelkia, tačiau jo pagrindu galima sukurti politinę sektą, bet ne į valdžią pretenduojančią partiją.

Šiuo metu „naujieji“ liberalai glaudžiai bendradarbiauja su konservatoriais Seime. Kiek sudėtingesnis šiuo požiūriu vietinės valdžios lygmuo. Akivaizdu, kad liberalai daugiausia paramos gali tikėtis būtent miestuose. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau miestiečių sudaro ir svarbiausią konservatorių atramą. Neišvengiama kaktomuša? Nebent iš tiesų dar prieš savivaldos rinkimus pavyktų sulipdyti bendrą konservatorių ir liberalų bloką. Tačiau nepanašu, kad toks blokas kelia daug entuziazmo provincijos konservatoriams. Taip pat nepamirškime, kad skiriasi liberalų ir konservatorių pozicijos labai svarbiu klausimu – dėl tiesioginių mero rinkimų. Taip pat nėra aišku, ar konservatoriai ir liberalai sugebėtų sutarti dėl bendrų nuostatų paramos šeimai politikoje. Labai tikėtina, kad jau artimiausiu metu Lietuvoje vyks intensyvios diskusijos dėl gėjų santuokų, šeimos sampratos, įvairių gyvybės kultūros klausimų.

Krikdemų atgimimas?

L. Bielinis minėtame komentare gyrė dabartinį Lietuvos krikščionių demokratų lyderį – Valentiną Stundį. Panašu, jog šiam politikui pavyko ištirpdyti vidines priešstatas, kuriomis Lietuvos krikščionis demokratai garsėjo nuo pat šios partijos atkūrimo. Kita vertus, ar partija, kurios žymiausias politikas gyvena provincijoje ir jo pavardę prisimena tik nedidelė Lietuvos žmonių dalis, iš tiesų turi pagrindą kalbėti apie šviesias perspektyvas?

Didžiausia problema, jog šiandien krikdemai, nors ir sugeba suorganizuoti žaismingas akcijas, didelės dalies rinkėjų apskritai yra pamiršti. Geriausias to įrodymas – sociologinės apklausos, kurių rezultatai skamba krikdemams tarsi laidotuvių varpas. Veikiausiai situaciją dar galima pakeisti, nes krikščioniškosios demokratijos alternatyva galėtų būti patraukli nemažai visuomenės daliai, jei ji būtų aiškiai suformuluota ir įtaigiai pateikta. Tačiau ar krikščionys demokratai pajėgūs savarankiškai tai padaryti? Deja, tenka pripažinti, kad šiandien jiems sunkiai sekasi įveikti „teisuolių“ sindromą. Krikdemai vardija konservatorių, liberalų klaidas, piktinasi jomis ir, panašu, yra įsitikinę, kad patys yra tokie puikūs, jog jei turėtų daugiau pinigų, taptų viena įtakingiausių politinių jėgų.

Nemanau, kad krikdemams šiandien trūksta tik pinigų. Ne mažiau trūksta žmonių, gebančių aktyviai veikti ir burti bendraminčius. Prisiminkime, jog dabartinė Lenkijos valdžia, kuri viešai deklaruoja savo krikščioniškas pažiūras, sugebėjo į antikorupcinį frontą suburti įvairias bendruomenes, nevyriausybinius judėjimus. Ar panašią santalką galėtų suformuoti Lietuvos krikščionys demokratai? Kol kas realių pastangų nematyti. Nepavyksta net susivienyti su V. Lamanausko vadovaujama krikdemų partija.

V. Stundžio krikdemai, panašu, bijo ir glaudesnio bendradarbiavimo su konservatoriais, nes nuogąstauja, jog ištirps Tėvynės sąjungos glėbyje. Dar sunkiau įsivaizduoti koaliciją, kurioje kartu dirbtų tiek liberalai, tiek krikdemai. Bent jau abiejų partijų požiūris, kiek valstybė turi įsipareigoti puoselėti konkretų viešojo gyvenimo vertybinį pamatą, radikaliai skiriasi.

Misija įmanoma?

Šiame tekste bandžiau atskleisti, jog koalicijos, apie kurią rašė L. Bielinis, formavimas neišvengiamai susidurtų su gausybe problemų. Tačiau jokiu būdu nemanau, jog tokios koalicijos idėja yra prasta. Sutelkto veikimo politinėje dešinėje labai trūksta. Dabartinė opozicija, kandžiojasi, bet nepanašu, kad gebėtų „atkovoti“ viskuo nusivylusių žmonių pasitikėjimą. Neabejoju, jog apie politinę valdžią Lietuvoje gali realiai galvoti tik ta politinė jėga, kuri pajėgs ne vien išlaikyti, bet ir gerokai praplėsti dabartines rėmėjų gretas. Tai pasiekti įmanoma tik tuo atveju, jei dešinieji sugebės įrodyti, kad jie iš esmės skiriasi nuo dabartinio valdančiojo klano ir turi aiškią alternatyvą dabartinei nomenklatūrinei timokratijai. Jei tokio uždavinio dešiniosios partijos nesugeba įgyvendinti pavieniui, jos turi telktis į politinį frontą.

Vien tik mechaninis kelių partijų jėgų suvienijimas šiandien nėra geriausia išeitis. Daug svarbiau gebėjimas sutarti dėl veiklos prioritetų, ir šie prioritetai turi būti svarbūs ne tik politikams, bet ir daugumai Lietuvos žmonių. Pavyzdžiui, jei korupcijos slibinui įveikti būtinas stiprus politinis kumštis, tai kartu turi veikti įvairių ideologijų atstovai. Tačiau jei įvairių koalicijų planai dėliojami, galvojant tik apie valdžios teikiamas privilegijas, taip terengiama dirva naujiems politiniams gelbėtojams.

Verta priminti ir dar apie vieną galimybę: jei politinė dešinė ir toliau mindžikuos vietoje, visai tikėtinas R. Pakso liberaldemokratų sugrįžimas. Pastarieji teisūs dėl to, kad Lietuvai šiandien reikalingos revoliucinės permainos. Tik vargu ar tokios, kokias rengia jie patys. Tačiau jei konservatoriai, „naujieji“ liberalai ar krikdemai nesugebės pasiūlyti alternatyvos, daugumai žmonių gali paprasčiausiai nusibosti jos laukti ir jie vėl gali žengti ant šūkio „tvarka bus“ grėblio.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija