„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2006 m. sausio 27 d., Nr. 1 (29)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pasaulio energetiniai poreikiai auga, o resursai nedidėja

Ramūnas Garbaravičius

Pokalbis apie energetiką su Seimo Ekonomikos komiteto nariu Ramūnu Garbaravičiumi

Kodėl pastaruoju metu Lietuvoje tiek daug triukšmo dėl energetikos?

Energetika visada buvo, yra ir bus labai aktuali tema, bet pastaruoju metu prasidėjus naftos kainų šokiui, Rusijai pradėjus naudoti „energetinę diplomatiją“ ši tema nesitraukia iš pirmųjų laikraščių puslapių. Įtampa šiame sektoriuje auga natūraliai. Viena iš priežasčių – labai audringas ekonomikos vystymasis Kinijos ir Indijos regione, kur gyvena daugiau negu trečdalis pasaulio gyventojų. Šio regiono energetiniai poreikiai vystosi labai greitai, o pasaulio energetiniai ištekliai nedidėja. Išžvalgomi nauji telkiniai, išgręžiami nauji gręžiniai, bet tikrai neatsiranda naujų išteklių, jie neišvengiamai baigsis, tik nesutariama kada. Didėjant poreikiams didėja ir kainos. Pasižiūrėkime pagrindinio energetinio produkto – naftos – kainų dinamiką: visai neseniai buvo kalbama, kad 25 dol. už barelį yra nebloga kaina. Prieš 15 metų išgaunantys naftą koncernai turėdavo net nuostolių, - taip buvo nukritusios kainos. Šiandien naftos barelio kaina jau viršijo 60 dol., o prognozėse sakoma, kad iki 2015 m. kaina gali padidėti iki 300 dol. ir daugiau.

O kokia situacija kitų energetinių žaliavų rinkose? Europos Sąjunga šiandien apie 40 proc. reikiamų dujų importuoja iš Rusijos. Iki 2012 m. importuos beveik 75 proc. Lietuva iš Rusijos perka 100 proc. šaliai reikalingų dujų. Kokiomis kainomis? Rusijos strategija – neleisti susivienyti šalims importuotojoms, siūlant joms skirtingas sąlygas, todėl dujos skirtingoms šalims kainuoja skirtingai. Ukraina Rusijai moka daugiau nei 200 dol., Moldova – 110 dol. Mūsų importuotojai prieš metus mokėjo 85 dol. už 1 tūkst. kub. metrų. Lietuvos energetikos strategijoje dujų kainų kilimas buvo numatytas 0,8 proc. per metus, tačiau dabar jau mokame apie 120 dol. Šių metų pabaigoje tikrai mokėsim 150 dol. Kainos kils ir toliau, kaip ir alternatyvaus kuro – mazuto. Kaip tai paveiks Lietuvos gyvenimą, ne tik ekonomiką, jei, uždarius antrąjį Ignalinos AE bloką, praktiškai visa elektra Lietuvoje bus gaminama deginant rusiškas dujas?

Gal kai kas pasakys, kad tai patologiška rusų baimė, bet kai kazachai paskelbė norintys konkuruoti su „Lukoil“ ir kitomis kompanijomis, pirkdami “Mažeikių naftą”, rusai iš karto uždarė jiems naftos vamzdį į Lietuvos pusę ir užšaldė pasirašytą ilgalaikę sutartį. Net jeigu Rusiją laikytume normalia demokratine šalimi - ir tokiu atveju negalėtume būti tikri, kad, turėdami vieną vienintelį vamzdį, esame saugūs. Kai rusai ėmėsi sankcijų prieš Baltarusiją ir buvo uždarytas vamzdis, mes dujų irgi negavome. Tiesa, tai truko labai trumpai, bet pavojus buvo didžiulis. O jei įvyktų avarija ir ji būtų rimta? Gali įvykti diversija ir būti susprogdintas vamzdis. Net ligoninės neleidžiama eksploatuoti, jei ji neturi rezervinio energijos šaltinio, o mes visą šalį norime pakabinti ant vieno vamzdžio. Mums būtina rasti papildomų šaltinių.

Ar yra realių alternatyvų?

Yra. Štai JAV pareiškė, kad jų prioritetinės kryptys yra vandenilio energetika transporte ir nepriklausomybė nuo žaliavų importo energetikoje. Ir ne tik pareiškė. Vandenilio energetikos vystymui kasmet skiriama 3–4 mlrd. (!) dolerių. 2009 m. amerikiečiai jau pradeda pramoninę vandeniliu varomų automobilių gamybą. Ir vokiečiai iki to laiko numatę įrengti 10 tūkst. vandenilio degalinių. Liuksemburge savo akimis esu matęs vandeniliu varomus autobusus ir iš jų išmetamųjų vamzdžių eina vandens garai. Kol kas tokios transporto priemonės kur kas brangesnės už naudojančias benziną ar dyzelinį kurą, bet, kai nafta pabrangs 2–3 ar daugiau kartų, vandenilį naudojančios transporto priemonės taps ekonomiškai naudingos ir lūžis įvyks. Apie tai mes dar beveik nekalbame (nors Lietuvos mokslininkai daug dirba kartu su amerikiečių laboratorijomis). Mes elgiamės taip, tarsi tai mums visai nerūpi, o Islandija jau yra numačiusi visą savo energetiką paremti vandeniliu. Šios alternatyvos esmė – naujų, praktiškai neišsemiamų išteklių naudojimas ir neteršiama aplinka, nes degimo rezultatas yra vanduo. Tai visiškai naujos eros pradžia.

Grįžkime prie šiandieninės situacijos. Praėjusią vasarą Jūs ir Andrius Kubilius pasiūlėte Ignalinos atominėje elektrinėje statyti naują reaktorių Baltijos regionui.

Mes pirmieji garsiai pasakėm apie trečiojo – modernaus bloko statybą. Tiksliau – apie naujos modernios atominės elektrinės statybą šalia egzistuojančios, panaudojant, kiek tai įmanoma, esamą infrastruktūrą. Šiandien su ta idėja sutinka dauguma logiškai mąstančių žmonių, o pradžioje net partijos kolegos mus vadino vos ne kvailiais. Nėra kito pasirinkimo. Uždaryti dabar veikiantį reaktorių vis tiek reikės. Jo saugi eksploatacija įmanoma iki 2012–2017 m., o vien savo jėgomis nei uždaryti veikiančios elektrinės, nei pastatyti naujos mes nepajėgūs. Turėdami naują elektrinę 60 m. gamintume elektros energiją tokiomis kainomis, kurios keistųsi labai nedaug. Dujomis kūrenamų elektrinių gaminama elektra brangs labai smarkiai. Pesimistiškiausiais skaičiavimais naujo bloko gaminama elektra kainuotų pigiau, nei Elektrėnų gaminama elektra kainuoja jau šiandien. Per 60 m. dujos pabrangs daugiau nei dvigubai ar trigubai. Naujas branduolinis reaktorius – tai galimybė Lietuvą aprūpinti pigesne elektra ir padidinti mūsų pramonės konkurencingumą.

Bet girdėti argumentas: mes vėl gaminsime pigią elektrą Rusijai ir Baltarusijai.

Žiūrėkim, kas vyksta aplinkui: Švedijai jau trūksta elektros, suomiai ryžtingai stato vieną elektrinę ir svarsto apie dar vieną. Rusijai pačiai šį dešimtmetį elektros pradės trūkti, mes iš jos nenusipirksim. Jeigu statysim tai, ko mums nereikia, be abejo, turėsim problemų. Todėl ir siūlome statyti ne Lietuvai, o regionui – Latvijai, Estijai, o gal ir Švedijai bei Lenkijai. Švedija pritaria kabelio per Baltijos jūrą tiesimui – ne todėl, kad žada parduoti mums elektrą, jiems jos trūksta patiems ir todėl bando nusipirkti iš Rusijos arba iš Lietuvos, jeigu ji turės. Tokios elektrinės statyba kartu su minėtomis šalimis pagreitintų mūsų energetinės sistemos sujungimą su Vakarų Europos.

Paaiškinkite ginčą tarp A. Brazausko ir V. Uspaskicho dėl dujų. Kur čia šuo pakastas?

Pirmiausia, mitas, kad mes labai pigiai perkame dujas. Kaina, apie kurią visi kalba, yra tik ta, kurią “Gazpromas” moka “Gazpromui” ant Lietuvos sienos. Tiksliau tokią kainą moka „Lietuvos dujos“, kurias realiai valdo „Gazpromas“ ir “Dujotekana”, taip pat valdoma “Gazpromo”. Dujos santykinai pigios tik tarpininkui, užtat dideli pelnai nusėda jo kišenėje. Kova vyksta dėl to, kas valdys tarpininkų pinigus. Yra specialus organas – Energetikos ir kainų komisija, kuri atskaitinga prezidentui ir kuri reguliuoja kainas. V. Uspaskicho pateiktame projekte dujų kainas reguliuotų Ūkio ministerija. V. Uspaskichas norėjo pasiimti teisę reguliuoti, o ne galvojo apie pigesnes dujas vartotojams.

Mano nuomone, dujų kaina turėtų būti reguliuojama. Ji gali būti nereguliuojama tik tada, kai yra konkurencinė rinka. Sakysim, šiandien benzino kaina gali būti nereguliuojama, kadangi jis vežamas iš Norvegijos, iš Baltarusijos, perkamas iš „Mažeikių naftos”, – gali būti perkamas iš bet kur. Juk „Mažeikių nafta“ savo produkciją parduoda net į JAV. Tai tik kainos klausimas. O dujos vienu vamzdžiu teka iš vieno tiekėjo. Ir tada konkursas atrodo taip: laisvasis vartotojas, sakykim, „Kauno energija“ ar „Vilniaus energija“, perka konkurso keliu, o konkurse dalyvauja tik vienas tiekėjas. Kiek jis nori, tiek ir pasiima. Tarpininkas kartais gauna 30 proc. ir didesnį pelną. O galutinę kainą vis tiek sumoka vartotojas. Jam brangsta šiluma, dujos, elektra.

Ar konservatoriai šiame ginče palaiko kurią nors pusę?

Teisiųjų čia nėra. Šioje padėtyje mūsų pozicija turėtų būti už reguliuojamą kainą, bet dujų rinkoje Lietuva yra “Gazpromo” įkaitė, t.y. ji neturi pasirinkimo. Už kiek monopolistas parduoda, už tiek ir tenka pirkti. Jeigu “Gazpromas” parduoda mums pigiau, kyla klausimas - kodėl. Iš geros širdies? Ne. Visi gerai žino – nemokamas sūris tiktai spąstuose. Mes mokėsim tokią kainą, kokią nustato rinka. Jeigu šiandien tarpininkas gauna pigiau, vadinasi, mes tuos pinigus sumokame kitoje vietoje.

Bet ar Rusija nerizikavo spausdama Ukrainą, – išgąsdino Europą ir pasaulį, kuris ėmė sparčiau ieškoti alternatyvų?

Būtų smagu, jeigu taip būtų, bet žinome, kad Rusija turi trečdalį visų pasaulio dujų atsargų ir dar žvalgo naujus telkinius, o “Gazpromas” dar nupirko du telkinius prie Venesuelos. Rusija koncentruoja pasaulio energetinius išteklius. Sunku pabėgti nuo Rusijos, jeigu nesukuri alternatyvos.

Atrodo, Europa krūptelėjo, išgirdusi dujų vamzdžio Baltijos dugnu, aplenkiant Baltijos valstybes, istoriją. Ar kas nors pasikeitė po pirmųjų pareiškimų?

Europa irgi pradeda suprasti, kad Rusija žaidžia su ja taip pat, kaip žaidžia su trimis Baltijos valstybėmis. Jos visada turėjo skirtingas sąlygas. Jeigu mums dujas parduos pigiau, tai latviams ar estams brangiau, kad mes tarpusavyje neturėtume bendros strategijos ir bandytume išsaugoti savo privilegijas.

Lygiai tą patį jie daro su Europa. Skirtingoms šalims jie nustato skirtingas sąlygas. Tokiu būdu ją skaldo. Dabar vokiečiai turės mikromonopolį – dujas be jokio tranzito ir net patys jas pardavinės. Europa pamatė pavojų. Dabar svarstomas bendros energetikos strategijos būtinumas. Net jeigu ištekliai bus iš Rusijos, ji turės skaitytis su tokiu stambiu partneriu kaip ES, nes Rusija savo išteklius turi kažkam parduoti. Kai būsim vieningi, nusistovės logiškos rinkos kainos.

Pastaruoju metu atsinaujino kalbos apie “Mažeikių naftos” pirkimą. Kas nauja šiame fronte?

Man neaiški šio proceso perspektyva. Lietuvos vyriausybė žadėjo iš jo uždirbti, bet, mano nuomone, uždirbti niekaip negali. Geriausiu atveju mes galim parduoti už tiek, už kiek nupirksim. Turime tik vieną galimybę – pasirinkti pirkėją. Kriterijų mes irgi nežinome – kas dabartinei Vyriausybei yra geras pirkėjas: ar jis turi turėti savo naftos išteklius, ar dar ką… Niekas neįvardijo. Ir proceso skaidrumu bei pelningumu netikiu. Yra keli besivaržantys dėl “Mažeikių naftos”, bet jie vienaip ar kitaip susiję su Rusija, nes nafta ateis arba iš Rusijos, arba per Rusiją. Kaip viskas baigsis, spėlioti nesiimu, bet, matant, kad naftos biznis atiduodamas į “Gazpromo” rankas, aišku, kad tai bus V. Putinui lojali kompanija. Kad ir kaip suktumės, rusai neleis elgtis kitaip.

Eina fantastiškas gandas, kad galima apeiti Rusiją pietų jūromis ir naftos vamzdį atsivesti iš Kazachijos. Ar ši pasaka turi bent kiek realaus pagrindo?

Kazachai turi naftos ir toks alternatyvus naftotiekis yra galimas, bet yra galimybė tiekti ir dabartiniais naftotiekiais. Kazachai net turėtų galimybę naftą atiduoti savo regione vakarietiškoms kompanijoms ir atsiimti norvegišką naftą europinėje dalyje. Teorinę galimybę aprūpinti “Mažeikių naftą” kazachai turi. Bet ir ši kompanija mažesniais ar didesniais ryšiais bus susaistyta su Rusijai lojalia struktūra. Ji nebus savarankiška ir priešiška rusiškajai energetikai. Rusija visada turės galingesnius svertus daryti įtaką kazachams negu mes.

Taigi nesu optimistas, bet nesu ir pesimistas, nes mums ne tiek svarbu, kaip dirba “Mažeikių nafta”. Žinoma, gerai, kai dirba daug, nes tuomet daug moka mokesčių į biudžetą. Svarbiausia, kad Lietuvos vartotojas būtų aprūpinamas degalais. Kaip tokį klausimą sprendė vokiečiai? Jie liberalizavo importo tvarką ir turi kelis šimtus naftos produktų importuotojų. Jeigu Lietuva turės dešimtis tiekėjų, taip lengvai jai blokados nesurengsi. Jurgis Razma yra pateikęs įstatymo projektą, lengvinantį smulkiųjų importuotojų veiklą. Tai realus būdas, mažinant politinio šantažo galimybes ir naudojantis naftos korta.

Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija