Pasaulio energetiniai poreikiai auga, o resursai
nedidėja
|
Ramūnas Garbaravičius |
Pokalbis apie energetiką su Seimo Ekonomikos
komiteto nariu Ramūnu Garbaravičiumi
Kodėl pastaruoju metu Lietuvoje tiek daug triukšmo
dėl energetikos?
Energetika visada buvo, yra ir bus labai aktuali
tema, bet pastaruoju metu prasidėjus naftos kainų šokiui, Rusijai
pradėjus naudoti energetinę diplomatiją ši tema nesitraukia iš
pirmųjų laikraščių puslapių. Įtampa šiame sektoriuje auga natūraliai.
Viena iš priežasčių labai audringas ekonomikos vystymasis Kinijos
ir Indijos regione, kur gyvena daugiau negu trečdalis pasaulio gyventojų.
Šio regiono energetiniai poreikiai vystosi labai greitai, o pasaulio
energetiniai ištekliai nedidėja. Išžvalgomi nauji telkiniai, išgręžiami
nauji gręžiniai, bet tikrai neatsiranda naujų išteklių, jie neišvengiamai
baigsis, tik nesutariama kada. Didėjant poreikiams didėja ir kainos.
Pasižiūrėkime pagrindinio energetinio produkto naftos kainų
dinamiką: visai neseniai buvo kalbama, kad 25 dol. už barelį yra
nebloga kaina. Prieš 15 metų išgaunantys naftą koncernai turėdavo
net nuostolių, - taip buvo nukritusios kainos. Šiandien naftos barelio
kaina jau viršijo 60 dol., o prognozėse sakoma, kad iki 2015 m.
kaina gali padidėti iki 300 dol. ir daugiau.
O kokia situacija kitų energetinių žaliavų rinkose?
Europos Sąjunga šiandien apie 40 proc. reikiamų dujų importuoja
iš Rusijos. Iki 2012 m. importuos beveik 75 proc. Lietuva iš Rusijos
perka 100 proc. šaliai reikalingų dujų. Kokiomis kainomis? Rusijos
strategija neleisti susivienyti šalims importuotojoms, siūlant
joms skirtingas sąlygas, todėl dujos skirtingoms šalims kainuoja
skirtingai. Ukraina Rusijai moka daugiau nei 200 dol., Moldova
110 dol. Mūsų importuotojai prieš metus mokėjo 85 dol. už 1 tūkst.
kub. metrų. Lietuvos energetikos strategijoje dujų kainų kilimas
buvo numatytas 0,8 proc. per metus, tačiau dabar jau mokame apie
120 dol. Šių metų pabaigoje tikrai mokėsim 150 dol. Kainos kils
ir toliau, kaip ir alternatyvaus kuro mazuto. Kaip tai paveiks
Lietuvos gyvenimą, ne tik ekonomiką, jei, uždarius antrąjį Ignalinos
AE bloką, praktiškai visa elektra Lietuvoje bus gaminama deginant
rusiškas dujas?
Gal kai kas pasakys, kad tai patologiška rusų
baimė, bet kai kazachai paskelbė norintys konkuruoti su Lukoil
ir kitomis kompanijomis, pirkdami Mažeikių naftą, rusai iš karto
uždarė jiems naftos vamzdį į Lietuvos pusę ir užšaldė pasirašytą
ilgalaikę sutartį. Net jeigu Rusiją laikytume normalia demokratine
šalimi - ir tokiu atveju negalėtume būti tikri, kad, turėdami vieną
vienintelį vamzdį, esame saugūs. Kai rusai ėmėsi sankcijų prieš
Baltarusiją ir buvo uždarytas vamzdis, mes dujų irgi negavome. Tiesa,
tai truko labai trumpai, bet pavojus buvo didžiulis. O jei įvyktų
avarija ir ji būtų rimta? Gali įvykti diversija ir būti susprogdintas
vamzdis. Net ligoninės neleidžiama eksploatuoti, jei ji neturi rezervinio
energijos šaltinio, o mes visą šalį norime pakabinti ant vieno vamzdžio.
Mums būtina rasti papildomų šaltinių.
Ar yra realių alternatyvų?
Yra. Štai JAV pareiškė, kad jų prioritetinės kryptys
yra vandenilio energetika transporte ir nepriklausomybė nuo žaliavų
importo energetikoje. Ir ne tik pareiškė. Vandenilio energetikos
vystymui kasmet skiriama 34 mlrd. (!) dolerių. 2009 m. amerikiečiai
jau pradeda pramoninę vandeniliu varomų automobilių gamybą. Ir vokiečiai
iki to laiko numatę įrengti 10 tūkst. vandenilio degalinių. Liuksemburge
savo akimis esu matęs vandeniliu varomus autobusus ir iš jų išmetamųjų
vamzdžių eina vandens garai. Kol kas tokios transporto priemonės
kur kas brangesnės už naudojančias benziną ar dyzelinį kurą, bet,
kai nafta pabrangs 23 ar daugiau kartų, vandenilį naudojančios
transporto priemonės taps ekonomiškai naudingos ir lūžis įvyks.
Apie tai mes dar beveik nekalbame (nors Lietuvos mokslininkai daug
dirba kartu su amerikiečių laboratorijomis). Mes elgiamės taip,
tarsi tai mums visai nerūpi, o Islandija jau yra numačiusi visą
savo energetiką paremti vandeniliu. Šios alternatyvos esmė naujų,
praktiškai neišsemiamų išteklių naudojimas ir neteršiama aplinka,
nes degimo rezultatas yra vanduo. Tai visiškai naujos eros pradžia.
Grįžkime prie šiandieninės situacijos. Praėjusią
vasarą Jūs ir Andrius Kubilius pasiūlėte Ignalinos atominėje elektrinėje
statyti naują reaktorių Baltijos regionui.
Mes pirmieji garsiai pasakėm apie trečiojo modernaus
bloko statybą. Tiksliau apie naujos modernios atominės elektrinės
statybą šalia egzistuojančios, panaudojant, kiek tai įmanoma, esamą
infrastruktūrą. Šiandien su ta idėja sutinka dauguma logiškai mąstančių
žmonių, o pradžioje net partijos kolegos mus vadino vos ne kvailiais.
Nėra kito pasirinkimo. Uždaryti dabar veikiantį reaktorių vis tiek
reikės. Jo saugi eksploatacija įmanoma iki 20122017 m., o vien
savo jėgomis nei uždaryti veikiančios elektrinės, nei pastatyti
naujos mes nepajėgūs. Turėdami naują elektrinę 60 m. gamintume elektros
energiją tokiomis kainomis, kurios keistųsi labai nedaug. Dujomis
kūrenamų elektrinių gaminama elektra brangs labai smarkiai. Pesimistiškiausiais
skaičiavimais naujo bloko gaminama elektra kainuotų pigiau, nei
Elektrėnų gaminama elektra kainuoja jau šiandien. Per 60 m. dujos
pabrangs daugiau nei dvigubai ar trigubai. Naujas branduolinis reaktorius
tai galimybė Lietuvą aprūpinti pigesne elektra ir padidinti mūsų
pramonės konkurencingumą.
Bet girdėti argumentas: mes vėl gaminsime pigią
elektrą Rusijai ir Baltarusijai.
Žiūrėkim, kas vyksta aplinkui: Švedijai jau trūksta
elektros, suomiai ryžtingai stato vieną elektrinę ir svarsto apie
dar vieną. Rusijai pačiai šį dešimtmetį elektros pradės trūkti,
mes iš jos nenusipirksim. Jeigu statysim tai, ko mums nereikia,
be abejo, turėsim problemų. Todėl ir siūlome statyti ne Lietuvai,
o regionui Latvijai, Estijai, o gal ir Švedijai bei Lenkijai.
Švedija pritaria kabelio per Baltijos jūrą tiesimui ne todėl,
kad žada parduoti mums elektrą, jiems jos trūksta patiems ir todėl
bando nusipirkti iš Rusijos arba iš Lietuvos, jeigu ji turės. Tokios
elektrinės statyba kartu su minėtomis šalimis pagreitintų mūsų energetinės
sistemos sujungimą su Vakarų Europos.
Paaiškinkite ginčą tarp A. Brazausko ir V. Uspaskicho
dėl dujų. Kur čia šuo pakastas?
Pirmiausia, mitas, kad mes labai pigiai perkame
dujas. Kaina, apie kurią visi kalba, yra tik ta, kurią Gazpromas
moka Gazpromui ant Lietuvos sienos. Tiksliau tokią kainą moka
Lietuvos dujos, kurias realiai valdo Gazpromas ir Dujotekana,
taip pat valdoma Gazpromo. Dujos santykinai pigios tik tarpininkui,
užtat dideli pelnai nusėda jo kišenėje. Kova vyksta dėl to, kas
valdys tarpininkų pinigus. Yra specialus organas Energetikos ir
kainų komisija, kuri atskaitinga prezidentui ir kuri reguliuoja
kainas. V. Uspaskicho pateiktame projekte dujų kainas reguliuotų
Ūkio ministerija. V. Uspaskichas norėjo pasiimti teisę reguliuoti,
o ne galvojo apie pigesnes dujas vartotojams.
Mano nuomone, dujų kaina turėtų būti reguliuojama.
Ji gali būti nereguliuojama tik tada, kai yra konkurencinė rinka.
Sakysim, šiandien benzino kaina gali būti nereguliuojama, kadangi
jis vežamas iš Norvegijos, iš Baltarusijos, perkamas iš Mažeikių
naftos, gali būti perkamas iš bet kur. Juk Mažeikių nafta savo
produkciją parduoda net į JAV. Tai tik kainos klausimas. O dujos
vienu vamzdžiu teka iš vieno tiekėjo. Ir tada konkursas atrodo taip:
laisvasis vartotojas, sakykim, Kauno energija ar Vilniaus energija,
perka konkurso keliu, o konkurse dalyvauja tik vienas tiekėjas.
Kiek jis nori, tiek ir pasiima. Tarpininkas kartais gauna 30 proc.
ir didesnį pelną. O galutinę kainą vis tiek sumoka vartotojas. Jam
brangsta šiluma, dujos, elektra.
Ar konservatoriai šiame ginče palaiko kurią
nors pusę?
Teisiųjų čia nėra. Šioje padėtyje mūsų pozicija
turėtų būti už reguliuojamą kainą, bet dujų rinkoje Lietuva yra
Gazpromo įkaitė, t.y. ji neturi pasirinkimo. Už kiek monopolistas
parduoda, už tiek ir tenka pirkti. Jeigu Gazpromas parduoda mums
pigiau, kyla klausimas - kodėl. Iš geros širdies? Ne. Visi gerai
žino nemokamas sūris tiktai spąstuose. Mes mokėsim tokią kainą,
kokią nustato rinka. Jeigu šiandien tarpininkas gauna pigiau, vadinasi,
mes tuos pinigus sumokame kitoje vietoje.
Bet ar Rusija nerizikavo spausdama Ukrainą,
išgąsdino Europą ir pasaulį, kuris ėmė sparčiau ieškoti alternatyvų?
Būtų smagu, jeigu taip būtų, bet žinome, kad Rusija
turi trečdalį visų pasaulio dujų atsargų ir dar žvalgo naujus telkinius,
o Gazpromas dar nupirko du telkinius prie Venesuelos. Rusija koncentruoja
pasaulio energetinius išteklius. Sunku pabėgti nuo Rusijos, jeigu
nesukuri alternatyvos.
Atrodo, Europa krūptelėjo, išgirdusi dujų vamzdžio
Baltijos dugnu, aplenkiant Baltijos valstybes, istoriją. Ar kas
nors pasikeitė po pirmųjų pareiškimų?
Europa irgi pradeda suprasti, kad Rusija žaidžia
su ja taip pat, kaip žaidžia su trimis Baltijos valstybėmis. Jos
visada turėjo skirtingas sąlygas. Jeigu mums dujas parduos pigiau,
tai latviams ar estams brangiau, kad mes tarpusavyje neturėtume
bendros strategijos ir bandytume išsaugoti savo privilegijas.
Lygiai tą patį jie daro su Europa. Skirtingoms
šalims jie nustato skirtingas sąlygas. Tokiu būdu ją skaldo. Dabar
vokiečiai turės mikromonopolį dujas be jokio tranzito ir net patys
jas pardavinės. Europa pamatė pavojų. Dabar svarstomas bendros energetikos
strategijos būtinumas. Net jeigu ištekliai bus iš Rusijos, ji turės
skaitytis su tokiu stambiu partneriu kaip ES, nes Rusija savo išteklius
turi kažkam parduoti. Kai būsim vieningi, nusistovės logiškos rinkos
kainos.
Pastaruoju metu atsinaujino kalbos apie Mažeikių
naftos pirkimą. Kas nauja šiame fronte?
Man neaiški šio proceso perspektyva. Lietuvos
vyriausybė žadėjo iš jo uždirbti, bet, mano nuomone, uždirbti niekaip
negali. Geriausiu atveju mes galim parduoti už tiek, už kiek nupirksim.
Turime tik vieną galimybę pasirinkti pirkėją. Kriterijų mes irgi
nežinome kas dabartinei Vyriausybei yra geras pirkėjas: ar jis
turi turėti savo naftos išteklius, ar dar ką
Niekas neįvardijo.
Ir proceso skaidrumu bei pelningumu netikiu. Yra keli besivaržantys
dėl Mažeikių naftos, bet jie vienaip ar kitaip susiję su Rusija,
nes nafta ateis arba iš Rusijos, arba per Rusiją. Kaip viskas baigsis,
spėlioti nesiimu, bet, matant, kad naftos biznis atiduodamas į Gazpromo
rankas, aišku, kad tai bus V. Putinui lojali kompanija. Kad ir kaip
suktumės, rusai neleis elgtis kitaip.
Eina fantastiškas gandas, kad galima apeiti
Rusiją pietų jūromis ir naftos vamzdį atsivesti iš Kazachijos. Ar
ši pasaka turi bent kiek realaus pagrindo?
Kazachai turi naftos ir toks alternatyvus naftotiekis
yra galimas, bet yra galimybė tiekti ir dabartiniais naftotiekiais.
Kazachai net turėtų galimybę naftą atiduoti savo regione vakarietiškoms
kompanijoms ir atsiimti norvegišką naftą europinėje dalyje. Teorinę
galimybę aprūpinti Mažeikių naftą kazachai turi. Bet ir ši kompanija
mažesniais ar didesniais ryšiais bus susaistyta su Rusijai lojalia
struktūra. Ji nebus savarankiška ir priešiška rusiškajai energetikai.
Rusija visada turės galingesnius svertus daryti įtaką kazachams
negu mes.
Taigi nesu optimistas, bet nesu ir pesimistas,
nes mums ne tiek svarbu, kaip dirba Mažeikių nafta. Žinoma, gerai,
kai dirba daug, nes tuomet daug moka mokesčių į biudžetą. Svarbiausia,
kad Lietuvos vartotojas būtų aprūpinamas degalais. Kaip tokį klausimą
sprendė vokiečiai? Jie liberalizavo importo tvarką ir turi kelis
šimtus naftos produktų importuotojų. Jeigu Lietuva turės dešimtis
tiekėjų, taip lengvai jai blokados nesurengsi. Jurgis Razma yra
pateikęs įstatymo projektą, lengvinantį smulkiųjų importuotojų veiklą.
Tai realus būdas, mažinant politinio šantažo galimybes ir naudojantis
naftos korta.
Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė
© 2006 XXI amžius
|