Girtuokliškas susidvejinimas

Tomas Misiūnas

Šiandieninėje Lenkijoje viskas dvejinasi: parlamento rinkimuose, vykusiuose 2005 m. rugsėjį, tarpusavyje konkuravo dvi kairiosios ir dvi dešiniosios partijos, dėl prezidento posto tų pačių metų spalį susigrūmė du dešinieji kandidatai, laimėjo tik vienas, tačiau šalį šiuo metu valdo identiški dvyniai.

Po rinkimų Lenkija it Buridano asilas pasiklydo tarp dviejų dešiniųjų politinių jėgų ir, atrodo, rizikuoja mirti badu. Vertinant iš šalies, rinkėjų simpatijos dešiniesiems nestebina: nuo pat Sovietų sąjungos žlugimo Lenkijos politikoje dominavo kairieji neokomunistai, pasivadinę Kairiųjų demokratų sąjunga (KDS), nuolat stiprybės semdamiesi iš dvi kadencijas prezidentavusio Aleksandro Kvasnevskio. Tačiau pastaraisiais metais ėmė kilti aikštėn įvairiausios dviprasmiškos situacijos, į kurias anksčiau ar vėliau buvo papuolę šios partijos vadovai; korupcijos bylos tapo Lenkijos kasdienybė. Panašu, kad sovietų laikais įpratę gyventi dvigubą gyvenimą, kai kurie partijų vadai to įpročio taip ir neatsisakė – visuomenė turėjo kentėti skaudžias ekonomines reformas kelyje į išsvajotąją Europą, o valdžios atstovai tuo metu siekė užsitikrinti savo vaikų ir anūkų ateitį.

Tiesa, kairiųjų vyriausybės dėka Lenkija išsikovojo įvairių žemės ūkio politikos nuolaidų ES, tapo patikimiausia JAV sąjungininke Afganistane ir Irake, tačiau tai nesustabdė masinės ekonominės emigracijos, nedarbo augimo ir euroskepticizmo įsitvirtinimo visuomenėje, baiminantis, kad nesibaigiančios reformos pablogins esamą situaciją. Artėjant praėjusių metų rinkimams, kairiųjų vienybė ėmė byrėti – atsiskyrę keli žymūs politikai pasivadino tikraisiais socialdemokratais ir pasiskelbė kovosią su apsivogusia nomenklatūra. KDS turėjo paaukoti savo lyderį Lešeką Milerį bei dar keletą politikų, bet šios kosmetinės procedūros nebegalėjo išgelbėti nuo artėjančio kracho.

Savo ruožtu apsvaigę nuo neišvengiamai artėjančios sėkmės tiek parlamento, tiek prezidento rinkimuose dešinieji net nebandė tartis ar derinti savo politinių ėjimų. Gana sėkmingai kairiųjų elektoratą provincijoje perviliojusi “Piliečių platformos” partija, vadovaujama Jano Rokitos ir į prezidentus iškėlusi Donaldą Tuską, pagal apklausas tapo populiariausia partija. Deja, visų analitikų, mokslininkų, žurnalistų ir pačių politikų prognozuotos pergalės “Piliečių platforma” taip ir nesulaukė. Daugiausiai - 28,5 proc. rinkėjų balsų surinko konservatyvioji brolių dvynių Lecho ir Jaroslavo Kačinskių vadovaujama “Teisės ir teisingumo” partija, o “Piliečių platforma” liko antra, pralaimėjusi vos dviem procentais; KDS tesurinko 11 proc. balsų.

Rinkėjai, balsavę už dešiniuosius, turėjo džiūgauti – dvi dešiniosios partijos sudaro daugumą parlamente, prezidento rinkimuose varžosi du dešinieji kandidatai. Atrodytų, visos dešiniųjų kada nors planuotos reformos bus įgyvendintos. Deja, dešiniųjų susidvejinimą šalies ir užsienio analitikai netruko pavadinti valstybiniu cirku.

Valstybinis cirkas

Tai, kad dešinieji Lenkijoje nebuvo pasiruošę pergalei, tapo akivaizdu po rinkimų. Dviem didžiausioms Lenkijos parlamento frakcijoms – “Teisės ir teisingumo” bei “Piliečių platformos” – nepavyko sudaryti koalicinės vyriausybės. Formaliai nepavyko susitarti dėl vidaus reikalų ministro posto, kurio “Teisės ir teisingumo” partija nenorėjo atiduoti potencialiems koalicijos partneriams dėl neva būtinybės įgyvendinti pagrindinį programos punktą – kovoti su korupcija aukščiausios valdžios sluoksniuose. Nors “Piliečių platforma” savo programoje taip pat kėlė sau šį tikslą.

Siekdama dar labiau nepabloginti esamos ekonominės situacijos ir sumažinti stambiųjų užsienio investuotojų nuogąstavimus, “Teisės ir teisingumo” partija buvo priversta pakeisti finansų ministrę. Naująją finansų ministrę ir vicepremjerę Zitą Gylovską broliai Kačinskiai persiviliojo iš savo konkurentų “Piliečių platformos” (kiek anksčiau D. Tusko rėmėjas profesorius Zbignevas Religas tapo sveikatos ministru).

Tačiau bene didžiausiu išbandymu dešiniesiems tapo 2006 m. biudžeto įstatymo svarstymas. Nesugebėjimas susitarti dėl biudžeto pataisų atvedė šalį į aklavietę: parlamentui nepatvirtinus biudžeto per keturis mėnesius nuo projekto pateikimo dienos, t.y. iki sausio 31 d., prezidentas turėtų skelbti pirmalaikius parlamento rinkimus. Biudžetas patvirtintas, bet rinkimų galimybė neišnyko. Tikėtinus priešlaikinius rinkimus pagal apklausas turėtų vėl laimėti “Teisės ir teisingumo” partija, surinkdama apie 40 proc. balsų, tačiau vis dėlto viena vargu ar užsitikrintų absoliučią daugumą parlamente. Jeigu rinkimai klostytųsi taip, kaip rodo apklausos Lenkijoje, kai kurios mažosios partijos nebepatektų į parlamentą, todėl tokios populistinės partijos kaip Andžejaus Leperio vadovaujama “Savigyna”, “Lenkijos šeimų lyga”, nykštukinė, bet į vyriausybes su kairiaisiais nuolat sugebėdavusi pakliūti Valstiečių sąjunga naujais rinkimais nėra suinteresuotos. Todėl jos linkusios remti “Teisės ir teisingumo” partijos vyriausybės pasiūlytą biudžetą, kad išvengtų rinkimų.

Šis faktorius turėtų šiek tiek gąsdinti ne tik nuosaikumo Lenkijos politikoje šalininkus, bet ir kitas Vidurio Europos valstybes, kuriose 2006 m. taip pat vyks rinkimai. Pakankamai radikalių konservatorių sąjunga su populistais Lenkijoje sustiprins tokių pat jėgų galimybes laimėti rinkimus Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje. Šiose šalyse į antrą planą nustumtos ekonominės reformos nuliūdins ne tik Briuselį, kuris tikėjosi euro zonos išsiplėtimo artimiausiu metu, bet ir verslo struktūras, investavusias į šias šalis. Diskusijos dėl naujojo Lenkijos biudžeto jau dabar atsispindi finansų rinkose, todėl populistų stiprėjimas “naujojoje Europoje” verslo sąlygas dar labiau pablogins, Europos ekonominį atsigavimą atidėdamas tolimai ateičiai.

Kita vertus, nuo valstybės pavertimo cirku pavargę rinkėjai gali nubausti “Teisės ir teisingumo” partiją. Bet dar tolygiau pasiskirstę balsai arba nedidelė “Piliečių platformos” pergalė tereikš, kad viskas – derybos dėl koalicijos, biudžeto – prasideda iš pradžių, o šviesos išėjimo iš krizės tunelio gale nematyti.

Dvi valstybės idėjos

Atsakyti į pagrindinį klausimą – kodėl dvi dešiniosios partijos negali susitarti – nėra paprasta. Kai kurie Lenkijos ir užsienio analitikai tvirtina, kad dviejų dešiniųjų partijų kova - tai dviejų Lenkijos valstybės idėjų konkurencija. Vienoje pusėje “Teisė ir teisingumas”, deklaruojanti, kad valstybė – tai vertybė pati savaime, kad valstybė turi turėti daugiau galių užtikrindama savo piliečių socialinį saugumą, mažindama atotrūkį tarp turtingų ir vargšų, garantuodama teisingumą kovoje su korupcija, galiausiai “grįždama prie savo šaknų”, skleisdama ir galutinai įtvirtindama krikščioniškąsias vertybes. Kitoje pusėje – liberalias reformas, verslo skatinimą mažinant mokesčius žadanti “Piliečių platforma”, kurios įsivaizdavimu, valstybė tėra priemonė siekti piliečių gerovei.

Kova su korupcija – tai vienas iš populistinių šūkių, siejantis brolius Kačinskius su trečiu prezidento rinkimuose likusiu žymiuoju Lenkijos populistu A. Leperii, vadovaujančiu “Savigynos” partijai. Rinkimų kampanijos metu didžiausios visuomenės paramos sulaukė Kačinskių siūlomos didesnės socialinės garantijos, kas valstybėje, kurioje nedarbas siekia daugiau nei 17 proc., yra ypač aktualu. Lygiai svarbus lenkams tapo vertybinis užtaisas – krikščioniškų vertybių propagavimas – ypač turint omenyje didžiulį kairiųjų susikompromitavimą. Kitas klausimas, ar “Teisės ir teisingumo” partija buvo pasiruošusi šiuos pažadus įgyvendinti.

Net jeigu dviejų procentų persvarą parlamento rinkimuose būtų užsitikrinusi ne “Teisės ir teisingumo” partija, bet “Piliečių platforma”, vargu ar tai būtų iš esmės pakeitę situaciją.

Pirma, “Piliečių platformos” nuosaikumas, kaip pastebi kai kurie Lenkijos analitikai, pirmiausia pasireiškia valstybės kaip instrumento savo tikslams įgyvendinti traktavimu. Už tokį neprincipingumą Lenkijos kairieji jau sumokėjo. Nenorėdami sudarinėti koalicijos su savo dešiniaisiais kolegomis, “Piliečių platforma” būtų lygiai taip pat priversta tartis ir ieškoti kompromiso su įvairaus plauko populistais.

Antra, aišku, kad dešinių dvejinimasis-trejinimasis ir kitoks dauginimasis – tai tendencija Europoje.

Tiek dešiniosioms, tiek centristinėms partijoms būdingas “nuosaikumas” ir vertybėmis grįstos politikos vengimas baigiasi tuo, kad kuriasi vis radikalesnės populistinės partijos, kurios savo rinkiminius šūkius nors ir grindžia neįgyvendinamais pažadais, tačiau duoda paprastiems rinkėjams, ko jie seniai nebegirdi iš “tradicinių” partijų: tam tikrą bent jau deklaratyvų vertybinį kriterijų, kuriuo vadovaudamiesi jie bandys įgyvendinti savo neįgyvendinamus pažadus.

Opozicinė Vengrijos partija “Fidesz” ketina sutramdyti “laukinį kapitalizmą”, Slovakijos “Smer” ir Čekijos prezidento Vaclovo Klauso partneriai konservatoriai ketina išvaduoti šalį iš “Briuselio priespaudos”, nors iš tiesų viskas pasibaigia tiesiog kritiniu požiūriu į ES socialinę ir ekonominę politiką. Lietuvoje taip pat teisingumo šūkius skelbiančiųjų netrūksta, tačiau reikėtų prisiminti, kad kai buvo proga išlaikyti dešiniųjų koaliciją – nepavyko.

Broliai Kačinskiai Lenkijoje netiesiogiai yra išsakę tikslus ne tik grąžinti valstybę prie krikščioniškų vertybių, bet ir sukurti šalyje kažką panašaus į Europos liaudies partiją, t.y. suvienyti mažesnes, kad ir populistines partijas. Mes Lietuvoje tai jau matėme. Mūsiškė Tėvynės sąjunga net konservatoriais nebesivadina – ten ir tremtiniai, ir modernieji krikdemai, ir šiaip krikdemai, ir net socialdemokratai. Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos pavyzdžiu bandantys vienytis dešinieji vertybes dažniausiai pamiršta ir pagrindiniu tikslu, kaip ir “Teisės ir teisingumo” partija, iškelia išlikimą valdžioje arba įsitvirtinimą joje, kaišiodami pagalius į ratus net ir panašias vertybes išpažįstančioms partijoms. O tai užkerta kelią tiek radikalių, tiek nuosaikių reformų įgyvendinimui. Todėl net jeigu būsimus rinkimus Lenkijoje laimės “Piliečių platforma”, partinės ambicijos vargu ar padės išblaivyti Lenkijos ir kitų Europos valstybių dešiniųjų susidvejinimą.

© 2006 „XXI amžius“