„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2006 m. balandžio 7 d., Nr. 3 (31)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

D. Kuolys: Lietuvos Temidė žvelgia pro partinės nomenklatūros akinius

Darius Kuolys

Vis netyla nusivylimo mūsų šalies teisėsaugos institucijų darbu aidas. Žadėtos ir lauktos teismų sistemos reformos kol kas nematyti, tuo tarpu problemos, susijusios su teismų darbo viešumu bei kartais nelabai korektiškais jų sprendimais, lieka. Teismai ir toliau netenkina visuomenės, pastaroji ir toliau jais nepasitiki.

Apie Lietuvos teisėsaugos institucijų darbą, jų spragas, tų spragų priežastis ir taisytinas klaidas kalbamės su Pilietinės visuomenės instituto (PVI) direktoriumi Dariumi Kuoliu.

 

Sociologinės apklausos rodo menką žmonių pasitikėjimą teismais. Jūsų manymu, tai pagrįsta nuomonė?

Lietuvoje teismais pasitikima panašiai kaip kitose Vidurio Europos valstybėse: nepasitikinčių yra gerokai daugiau negu pasitikinčių. Didelė dalis lietuvių dėl teismų darbo neturi nuomonės.

Menką pasikliovimą teismais galima sieti ir su bendru visuomenės nusivylimu valdžios gebėjimais užtikrinti Lietuvoje veiksmingesnę demokratinę tvarką bei teisingumą. Į PVI ateina žmonių, nustebusių dėl vienokių ar kitokių teismų sprendimų. Padedami teisininkų mėginame suprasti tokių sprendimų argumentus: deja, ne visada pavyksta. Kartais susidaro slogus įspūdis, kad Lietuvos Temidė vis dar žvelgia į žmonių ginčus pro partinės nomenklatūros akinius.

Prof. V. Landsbergis viename interviu akcentavo, jog paveldėjome sovietinės klaninės santvarkos teisėjų korpusą. Iš tiesų kartais susidaro įspūdis, jog egzistuoja teisėjų klanas, tarpusavyje susijęs protekciniais ir korupciniais ryšiais. Kas ir kokių veiksmų galėtų imtis esant tokiai situacijai?

Teismų, kaip kiekvienos valdžios, darbui būtinas skaidrumas. Yra daug garbingų ir principingų teisėjų. Tačiau tarp jų, matyt, esama ir paperkamų, ir priklausomų nuo valdžios.

Pagrindinis teisėjų korpusas buvo formuojamas Prezidento Algirdo Brazausko ir tuometinio jo patarėjo teisės klausimais Rimo Andrikio, absoliučią valdžią Lietuvoje turint Demokratinei darbo partijai, o teismų savivaldai dar rimčiau neveikiant. Teisėjus rinkosi ir skyrė viena nomenklatūrinės prigimties partija, greičiausiai tikėdamasi paskirtų žmonių lojalumo.

Šiandien žiniasklaida rašo apie civilines bylas nagrinėjančių teisėjų grupuotes, mini keistais sprendimais garsėjančių įtakingų teisėjų pavardes, su jomis sieja vieną iš Prezidento patarėjų. Tačiau visos valdžios grandys šiuo klausimu tyli: jokių komentarų negirdėti.

Prezidento komanda niekaip nesugeba rišliai visuomenei paaiškinti, kodėl beveik metus valstybės vadovas ignoruoja įstatymus ir atsisako Seimui teikti kandidatą į Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkus – į šalies teisingumui labai svarbias pareigas. Seimo frakcijų seniūnams prezidentūroje mįslingai aiškinama, kad netrukus su Konstitucinio Teismo pirmininku Prezidentas šį reikalą „sutvarkys“.

Ką reiškia tokie aiškinimai? Nuo kada ir remiantis kokiais įstatymais skiriant Aukščiausiojo Teismo teisėjus ėmė dalyvauti nebe Seimas, o Konstitucinio Teismo pirmininkas? Kodėl Prezidentui V. Adamkui tapo nepakeliamai sunku pakeisti Prezidento A. Brazausko kadaise paskirtus teisėjus?

Kitas žiniasklaidos minimas faktas: Prezidentas neseniai paskyrė Biržų rajono apylinkės teismo pirmininku asmenį, anksčiau dėl nederamo elgesio pašalintą iš policijos, nuslėpusį savo biografiją ir neturintį teisės dirbti su slapta informacija. Ar Prezidentui šiuo atveju jo komanda pateikė visą specialiųjų tarnybų surinktą medžiagą? Jei nepateikė, kodėl teisėjo biografiją slėpė? Jei pateikė, kodėl Prezidentas tokį asmenį skyrė?

Tai klausimai, kuriuos laisva visuomenė privalo kelti valdžios pareigūnams ir reikalauti aiškių atsakymų. Beje, piliečių „reiklaus požiūrio į tautos išrinktuosius“ būtinybę pastarajame metiniame pranešime ypač pabrėžė pats mūsų valstybės vadovas.

Skaidrumas – tai vienintelis kelias teismų darbui pagerinti. Visuomenei turi būti žinomos išsamios, „neiškarpytos“ skiriamų ir paskirtų teisėjų biografijos, skyrimo motyvai, kilus abejonių turi būti argumentuotai aiškinami teismų sprendimai.

Kokias viešumo spragas matote?

Mūsų spauda per mažai dėmesio skiria teismuose priimtų sprendimų teisinei analizei. Dažniau mėginama kištis į nagrinėjamas, nebaigtas bylas, stengiamasi daryti poveikį jų baigčiai. To nevengia net politikai. Tačiau Lietuvoje labai stinga išsamios, argumentuotos baigtų bylų analizės, priimtų sprendimų visapusio aptarimo, kuriame savo argumentus išdėstytų nepriklausomi ekspertai, teisininkai.

Štai neseniai į PVI atėjo Vilniaus vieno Žirmūnų gatvės namo gyventojai. Trys piliečiai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą gindami savo konstitucines teises: prašė panaikinti Vilniaus savivaldybės duotą leidimą iškirsti daugiamečius jų kiemo medžius, išgriauti jų vaikų žaidimų aikšteles ir jų vietoje pastatyti naują gyvenamąjį namą.

Teismas, nustatęs nemažai teisės aktų pažeidimų, savivaldybės duotą leidimą statyboms panaikino. Savivaldybė tokį sprendimą apskundė Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris žemesnio teismo sprendimą panaikino, piliečių skundą atmetė, o jų konstitucinę teisę ginti asmeninį interesą paneigė.

Statybų bendrovė tuo metu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kaltindama tris Žirmūnų gyventojus „piktnaudžiaujant teise“ ir keldama jiems pusės milijono litų ieškinį. Ir teismas pripažino, jog šie kaltinimai yra pagrįsti, bei areštavo visą jų nekilnojamąjį turtą. Taigi šiuo atveju mums visiems Konstitucijos laiduota teisė kreiptis į teismą buvo traktuota kaip piktnaudžiavimas teise. Kyla pagrįstas klausimas, ar ši konstitucinė teisė dar yra mūsų, Lietuvos piliečių, ar jau iš mūsų atimama? Popierinė ar veikianti mūsų Konstitucija?

Panašių istorijų tenka išgirsti ne vieną. Manau, kad jas būtina aptarinėti viešai. Politikai, vykdomoji valdžia negali kištis į nagrinėjamas bylas, bet žiniasklaidai komentuoti išnagrinėtas bylas, prašyti teisinių argumentų – privalu. Vakarų šalyse esama tam tikros viešos kritinės teismų sprendimų analizės tradicijos. Mes kol kas jos neturime, bet privalėtume kurti.

Politologo V. Radžvilo teigimu, Prezidentas turi nemenkas galias daryti įtaką teisėsaugos institucijų darbui, tačiau šia įtaka nesinaudoja. Kaip Jūs vertinate Prezidento veiksmus teisėsaugos institucijų atžvilgiu?

Būtų geriausia, kad, paskyręs sąžiningus, kompetentingus, Lietuvos Respublikai lojalius teisėsaugos bei specialiųjų tarnybų vadovus, Prezidentas jiems ne tik pats nedarytų įtakos, bet ir užtikrintų, kad jos nedarytų kiti politikai. Teisėsaugos pareigūnai turi dirbti savo darbą principingai laikydamiesi Konstitucijos ir įstatymų, bet nepasiduodami politikų įtakoms.

Teisėsaugos vadovų kalbos apie politinės valios stoką, kuri jiems neleidžianti veiksmingiau kovoti su nusikaltimais, atrodo keistokai: joks politinės valios stygius negali teisėsaugininkų atleisti nuo atsakomybės vykdyti įstatymus ir savo pareigas.

O Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovo pareiškimai apie gerus jo pažįstamus ir todėl „prasižengti negalinčius“ pareigūnus – jau visiškas nesusipratimas. Dar blogiau, kai teisine valstybe vadinamos Lietuvos Respublikos Prezidentas žurnalistų ir politikos apžvalgininkų viešai raginamas tiesiogiai kištis į teismų darbą – reikalauti asmeninės teismų primininkų atsakomybės už kai kurių bylų nagrinėjimą.

Toks valstybės vadovo elgesys pažeistų demokratijai esminį valdžių atskyrimo principą ir būtų panašus į kompartijos CK sekretoriaus veiksmus. Suprantama ir pagrįsta Prezidento metiniame pranešime išsakyta pastaba, jog „mūsų teisinės sistemos bejėgiškumą liudija ne vienerius metus trunkantys rezonansiniai tyrimai“.

Tačiau nesuprantamas ir nepateisinamas, paties Prezidento pozicijai prieštaraujantis yra pernai mestas jo patarėjo viešas priekaištas teisėjams, kodėl šie vasaros metu skuba nagrinėti skandalingąją Tauro banko bylą. Beje, tai pavyzdinė advokatų dirbtinai vilkinama byla.

Ką valstybės vadovas galėtų nuveikti tobulindamas teisingumo vykdymą? Galėtų teikti Baudžiamojo proceso įstatymo pataisas dėl senaties panaikinimo teismą pasiekusioms byloms. Galėtų nuosekliau reikalauti teisėsaugos ir teismų darbo skaidrumo. Galėtų sudaryti sąlygas aktyviau teisėjų atrankos ir jų darbo vertinimo procesuose dalyvauti visuomenei.

Pagaliau – būti principingu reiškėju tos sveikos politinės valios, kurios dabar pasigenda norintys, bet nedrįstantys su stambiais korupciniais nusikaltimais kovoti pareigūnai. Deja, kol kas paties Prezidento skelbiamų skaidrumo, viešumo principų nuosekliau nesilaiko net jo komandos nariai.

Komandos argumentų, kodėl vienaip ar kitaip Prezidentas elgiasi, vis pritrūksta.

O kas, Jūsų nuomone, sąlygoja Prezidento ryžto trūkumą?

Susidaro įspūdis, kad esama per didelio, demokratijai nenaudingo valdančiosios daugumos bei Prezidento institucijos suartėjimo. Prezidento institucija atrodo per mažai savarankiška. Jai kyla pavojus tapti šiandieninės nomenklatūrinės valdžios sudėtine dalimi, prarasti nepriklausomo moderatoriaus tarp laisvos visuomenės ir valdžios grandžių vaidmenį.

Kartais Prezidentas nežinia dėl kokių priežasčių imasi savo autoritetu dengti labai abejotinus Seimo ir Vyriausybės sprendimus. Akivaizdžiausias pavyzdys – Sovietų Sąjungos represinių struktūrų archyvų uždarymas. Kodėl Artūro Paulausko ir Algirdo Brazausko komandų padarytą nevykusį, Lietuvos ir užsienio mokslininkus šokiravusį veiksmą pradeda nuo pagrįstos visuomenės kritikos ginti V. Adamkus ir jo komanda? Ir tą daro žmogus, visą gyvenimą išpažinęs ir gynęs atviros, liberalios visuomenės vertybes.

Iš kur atsirado Prezidentūros nesavarankiškumas, apie kurį kalbate?

Galime tik spėti. Gal įpareigojančios buvo Prezidento komandos iš senosios nomenklatūros rankų priimtos Turniškių dovanos.

O kaip vertinate kitų teisėtvarkos struktūrų – VSD bei STT - darbą Lietuvoje? Tenka neretai išgirsti nuomonę, jog šios institucijos yra „kišeninės“ - priklausančios nuo tam tikrų politinių jėgų ir neginančios viešojo intereso. Ar tokie teiginiai turi pagrindo?

Kaip minėjau, šios institucijos privalo būti lojalios ne vienai ar kitai politinei grupei, ne vienam ar kitam valstybės pareigūnui, bet Lietuvos valstybei, Lietuvos tautai. Jos turi būti ištikimos įstatymui. Iš šalies žvelgdamas tokio lojalumo, tokios ištikimybės neretai pasigendi.

Pavyzdžiui?

Pavyzdys yra VSD ir kitų specialiųjų tarnybų tradicinė tyla tais atvejais, kai visuomenei kyla pagrįstų klausimų, kas vyksta Lietuvos viešojoje erdvėje, kokios grėsmės ir iš kur šiandien kyla mūsų valstybei. Lemtingi informaciniai karai, įvairūs keisti nutikimai vyksta mūsų erdvėje be valstybės institucijų komentarų. VSD vis neranda būdų, kaip patikimai informuoti visuomenę apie valstybės saugumo būklę, kylančias aštriausias saugumo problemas.

Kita vertus, VSD šiuo atveju galėtų teigti, jog informacijos negali viešinti saugumo sumetimais.

CŽV turi savo tinklalapį, kuriame skelbia daug įdomių žinių. Taip pat ir kitų šalių specialiosios tarnybos randa būdų, kaip teikti visuomenei informaciją, būtiną jai pilietiškai susivokti. Štai neseniai Estijos saugumo policija per spaudą įspėjo savo šalies gyventojus apie rusų specialiųjų tarnybų dažnėjančias pastangas užmegzti ryšius su estų valstybės tarnautojais, verslininkais, studentais, šantažo ir net fizinio smurto priemonėmis juos verbuoti agentūriniam darbui. Gal Rusijos specialiosios tarnybos yra nusitaikiusios tik į estus? Mes, lietuviai, niekam nerūpime?

Mūsų tarnybos reikšmingai tyli. Tiesa, kartais imasi, kaip ir buvusios sovietų struktūros, gandų skleidimo. Pavyzdžiui, Turniškių skandalą kai kurie VSD pareigūnai ima žurnalistams paslaptingai aiškinti kaip užsienio tarnybų inspiruotą sąmokslą prieš mūsų valstybės vadovą. Toks elgesys jau daro gėdą Lietuvos specialiajai tarnybai. Tai skubiai taisytini dalykai.

Ir kaip juos būtų galima taisyti?

Specialiųjų tarnybų darbuotojai, kurie nesugeba laikytis įstatymų, juos paskyrusių institucijų ir pareigūnų turi būti šalinami iš pareigų. Į kiekvieną nederamą šių tarnybų elgesį privalo griežtai reaguoti atitinkamos parlamento komisijos.

Nukritus Rusijos lėktuvui Lietuvos karinių oro pajėgų vadas buvo atleistas, nes įtartas bendradarbiavimu su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Kuo baigėsi ši istorija? Baudžiamosios bylos kažkodėl jam niekas neiškėlė. Bet, regis, pradėti sekti medikai, prižiūrėję atleistą karininką ligoninėje.

Vieną dieną per infošou laidą „Be tabu“ mes išgirdome slapta įrašytą gydytojų šeimos telefoninį pokalbį, kuriame žmona klausia vyro, ką jai daryti su ligą simuliuojančiu buvusiu oro pajėgų vadu. Ir po šio įrašo išviešinimo – jokių komentarų. Tyli Krašto apsaugos ministras, tyli Seimas, tyli Prezidentas, tyli specialiųjų tarnybų vadovai. Jokio tyrimo, kas įrašė telefoninį medikų šeimos pokalbį ir perdavė šou laidai. Ir tai vyksta valstybėje, kuri skelbiama esanti teisinė ir demokratinė.

Tokie dalykai rodo Lietuvą esant menkai civilizuotą, puslaukinį kraštą, kuriame specialiosioms tarnyboms leista žaisti vaikėziškus žaidimus. Vaikystėje teko augti buvusios Vilniaus Raudonosios Armijos gatvės aplinkoje, matyti „krasnuchos“ gaujas. Jos skleisdavo viena apie kitą gandus, paskui eidavo aiškintis santykių kumščiais ir lazdomis. Kartais atrodo, kad „krasnuchos“ gaujų taisyklėmis, o ne Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais savo veikloje pradeda remtis kai kurie mūsų specialiųjų tarnybų pareigūnai. Tai apgailėtina.

Padėtis keistųsi, jei tautos rinkti politikai, žiniasklaida ir visuomenė liautųsi toleravę tokį elgesį. Jei piliečiai išgirstų neseniai Prezidento Seime išsakytą raginimą – neturime leisti valdžiai trypti Lietuvos žmonių savigarbos.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Lina Balsytė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija