D. Kuolys: Lietuvos Temidė žvelgia pro partinės
nomenklatūros akinius
|
Darius Kuolys
|
Vis netyla nusivylimo mūsų šalies teisėsaugos
institucijų darbu aidas. Žadėtos ir lauktos teismų sistemos reformos
kol kas nematyti, tuo tarpu problemos, susijusios su teismų darbo
viešumu bei kartais nelabai korektiškais jų sprendimais, lieka.
Teismai ir toliau netenkina visuomenės, pastaroji ir toliau jais
nepasitiki.
Apie Lietuvos teisėsaugos institucijų darbą,
jų spragas, tų spragų priežastis ir taisytinas klaidas kalbamės
su Pilietinės visuomenės instituto (PVI) direktoriumi Dariumi Kuoliu.
Sociologinės apklausos rodo menką žmonių pasitikėjimą
teismais. Jūsų manymu, tai pagrįsta nuomonė?
Lietuvoje teismais pasitikima panašiai kaip kitose
Vidurio Europos valstybėse: nepasitikinčių yra gerokai daugiau negu
pasitikinčių. Didelė dalis lietuvių dėl teismų darbo neturi nuomonės.
Menką pasikliovimą teismais galima sieti ir su
bendru visuomenės nusivylimu valdžios gebėjimais užtikrinti Lietuvoje
veiksmingesnę demokratinę tvarką bei teisingumą. Į PVI ateina žmonių,
nustebusių dėl vienokių ar kitokių teismų sprendimų. Padedami teisininkų
mėginame suprasti tokių sprendimų argumentus: deja, ne visada pavyksta.
Kartais susidaro slogus įspūdis, kad Lietuvos Temidė vis dar žvelgia
į žmonių ginčus pro partinės nomenklatūros akinius.
Prof. V. Landsbergis viename interviu akcentavo,
jog paveldėjome sovietinės klaninės santvarkos teisėjų korpusą.
Iš tiesų kartais susidaro įspūdis, jog egzistuoja teisėjų klanas,
tarpusavyje susijęs protekciniais ir korupciniais ryšiais. Kas ir
kokių veiksmų galėtų imtis esant tokiai situacijai?
Teismų, kaip kiekvienos valdžios, darbui būtinas
skaidrumas. Yra daug garbingų ir principingų teisėjų. Tačiau tarp
jų, matyt, esama ir paperkamų, ir priklausomų nuo valdžios.
Pagrindinis teisėjų korpusas buvo formuojamas
Prezidento Algirdo Brazausko ir tuometinio jo patarėjo teisės klausimais
Rimo Andrikio, absoliučią valdžią Lietuvoje turint Demokratinei
darbo partijai, o teismų savivaldai dar rimčiau neveikiant. Teisėjus
rinkosi ir skyrė viena nomenklatūrinės prigimties partija, greičiausiai
tikėdamasi paskirtų žmonių lojalumo.
Šiandien žiniasklaida rašo apie civilines bylas
nagrinėjančių teisėjų grupuotes, mini keistais sprendimais garsėjančių
įtakingų teisėjų pavardes, su jomis sieja vieną iš Prezidento patarėjų.
Tačiau visos valdžios grandys šiuo klausimu tyli: jokių komentarų
negirdėti.
Prezidento komanda niekaip nesugeba rišliai visuomenei
paaiškinti, kodėl beveik metus valstybės vadovas ignoruoja įstatymus
ir atsisako Seimui teikti kandidatą į Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkus į šalies teisingumui labai svarbias
pareigas. Seimo frakcijų seniūnams prezidentūroje mįslingai aiškinama,
kad netrukus su Konstitucinio Teismo pirmininku Prezidentas šį reikalą
sutvarkys.
Ką reiškia tokie aiškinimai? Nuo kada ir remiantis
kokiais įstatymais skiriant Aukščiausiojo Teismo teisėjus ėmė dalyvauti
nebe Seimas, o Konstitucinio Teismo pirmininkas? Kodėl Prezidentui
V. Adamkui tapo nepakeliamai sunku pakeisti Prezidento A. Brazausko
kadaise paskirtus teisėjus?
Kitas žiniasklaidos minimas faktas: Prezidentas
neseniai paskyrė Biržų rajono apylinkės teismo pirmininku asmenį,
anksčiau dėl nederamo elgesio pašalintą iš policijos, nuslėpusį
savo biografiją ir neturintį teisės dirbti su slapta informacija.
Ar Prezidentui iuo atveju jo komanda pateikė visą specialiųjų tarnybų
surinktą medžiagą? Jei nepateikė, kodėl teisėjo biografiją slėpė?
Jei pateikė, kodėl Prezidentas tokį asmenį skyrė?
Tai klausimai, kuriuos laisva visuomenė privalo
kelti valdžios pareigūnams ir reikalauti aiškių atsakymų. Beje,
piliečių reiklaus požiūrio į tautos išrinktuosius būtinybę pastarajame
metiniame pranešime ypač pabrėžė pats mūsų valstybės vadovas.
Skaidrumas tai vienintelis kelias teismų darbui
pagerinti. Visuomenei turi būti žinomos išsamios, neiškarpytos
skiriamų ir paskirtų teisėjų biografijos, skyrimo motyvai, kilus
abejonių turi būti argumentuotai aiškinami teismų sprendimai.
Kokias viešumo spragas matote?
Mūsų spauda per mažai dėmesio skiria teismuose
priimtų sprendimų teisinei analizei. Dažniau mėginama kištis į nagrinėjamas,
nebaigtas bylas, stengiamasi daryti poveikį jų baigčiai. To nevengia
net politikai. Tačiau Lietuvoje labai stinga išsamios, argumentuotos
baigtų bylų analizės, priimtų sprendimų visapusio aptarimo, kuriame
savo argumentus išdėstytų nepriklausomi ekspertai, teisininkai.
Štai neseniai į PVI atėjo Vilniaus vieno Žirmūnų
gatvės namo gyventojai. Trys piliečiai kreipėsi į Vilniaus apygardos
administracinį teismą gindami savo konstitucines teises: prašė panaikinti
Vilniaus savivaldybės duotą leidimą iškirsti daugiamečius jų kiemo
medžius, išgriauti jų vaikų žaidimų aikšteles ir jų vietoje pastatyti
naują gyvenamąjį namą.
Teismas, nustatęs nemažai teisės aktų pažeidimų,
savivaldybės duotą leidimą statyboms panaikino. Savivaldybė tokį
sprendimą apskundė Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris
žemesnio teismo sprendimą panaikino, piliečių skundą atmetė, o jų
konstitucinę teisę ginti asmeninį interesą paneigė.
Statybų bendrovė tuo metu kreipėsi į Vilniaus
apygardos teismą, kaltindama tris Žirmūnų gyventojus piktnaudžiaujant
teise ir keldama jiems pusės milijono litų ieškinį. Ir teismas
pripažino, jog šie kaltinimai yra pagrįsti, bei areštavo visą jų
nekilnojamąjį turtą. Taigi šiuo atveju mums visiems Konstitucijos
laiduota teisė kreiptis į teismą buvo traktuota kaip piktnaudžiavimas
teise. Kyla pagrįstas klausimas, ar ši konstitucinė teisė dar yra
mūsų, Lietuvos piliečių, ar jau iš mūsų atimama? Popierinė ar veikianti
mūsų Konstitucija?
Panašių istorijų tenka išgirsti ne vieną. Manau,
kad jas būtina aptarinėti viešai. Politikai, vykdomoji valdžia negali
kištis į nagrinėjamas bylas, bet žiniasklaidai komentuoti išnagrinėtas
bylas, prašyti teisinių argumentų privalu. Vakarų šalyse esama
tam tikros viešos kritinės teismų sprendimų analizės tradicijos.
Mes kol kas jos neturime, bet privalėtume kurti.
Politologo V. Radžvilo teigimu, Prezidentas
turi nemenkas galias daryti įtaką teisėsaugos institucijų darbui,
tačiau šia įtaka nesinaudoja. Kaip Jūs vertinate Prezidento veiksmus
teisėsaugos institucijų atžvilgiu?
Būtų geriausia, kad, paskyręs sąžiningus, kompetentingus,
Lietuvos Respublikai lojalius teisėsaugos bei specialiųjų tarnybų
vadovus, Prezidentas jiems ne tik pats nedarytų įtakos, bet ir užtikrintų,
kad jos nedarytų kiti politikai. Teisėsaugos pareigūnai turi dirbti
savo darbą principingai laikydamiesi Konstitucijos ir įstatymų,
bet nepasiduodami politikų įtakoms.
Teisėsaugos vadovų kalbos apie politinės valios
stoką, kuri jiems neleidžianti veiksmingiau kovoti su nusikaltimais,
atrodo keistokai: joks politinės valios stygius negali teisėsaugininkų
atleisti nuo atsakomybės vykdyti įstatymus ir savo pareigas.
O Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovo pareiškimai
apie gerus jo pažįstamus ir todėl prasižengti negalinčius pareigūnus
jau visiškas nesusipratimas. Dar blogiau, kai teisine valstybe
vadinamos Lietuvos Respublikos Prezidentas žurnalistų ir politikos
apžvalgininkų viešai raginamas tiesiogiai kištis į teismų darbą
reikalauti asmeninės teismų primininkų atsakomybės už kai kurių
bylų nagrinėjimą.
Toks valstybės vadovo elgesys pažeistų demokratijai
esminį valdžių atskyrimo principą ir būtų panašus į kompartijos
CK sekretoriaus veiksmus. Suprantama ir pagrįsta Prezidento metiniame
pranešime išsakyta pastaba, jog mūsų teisinės sistemos bejėgiškumą
liudija ne vienerius metus trunkantys rezonansiniai tyrimai.
Tačiau nesuprantamas ir nepateisinamas, paties
Prezidento pozicijai prieštaraujantis yra pernai mestas jo patarėjo
viešas priekaištas teisėjams, kodėl šie vasaros metu skuba nagrinėti
skandalingąją Tauro banko bylą. Beje, tai pavyzdinė advokatų dirbtinai
vilkinama byla.
Ką valstybės vadovas galėtų nuveikti tobulindamas
teisingumo vykdymą? Galėtų teikti Baudžiamojo proceso įstatymo pataisas
dėl senaties panaikinimo teismą pasiekusioms byloms. Galėtų nuosekliau
reikalauti teisėsaugos ir teismų darbo skaidrumo. Galėtų sudaryti
sąlygas aktyviau teisėjų atrankos ir jų darbo vertinimo procesuose
dalyvauti visuomenei.
Pagaliau būti principingu reiškėju tos sveikos
politinės valios, kurios dabar pasigenda norintys, bet nedrįstantys
su stambiais korupciniais nusikaltimais kovoti pareigūnai. Deja,
kol kas paties Prezidento skelbiamų skaidrumo, viešumo principų
nuosekliau nesilaiko net jo komandos nariai.
Komandos argumentų, kodėl vienaip ar kitaip Prezidentas
elgiasi, vis pritrūksta.
O kas, Jūsų nuomone, sąlygoja Prezidento ryžto
trūkumą?
Susidaro įspūdis, kad esama per didelio, demokratijai
nenaudingo valdančiosios daugumos bei Prezidento institucijos suartėjimo.
Prezidento institucija atrodo per mažai savarankiška. Jai kyla pavojus
tapti šiandieninės nomenklatūrinės valdžios sudėtine dalimi, prarasti
nepriklausomo moderatoriaus tarp laisvos visuomenės ir valdžios
grandžių vaidmenį.
Kartais Prezidentas nežinia dėl kokių priežasčių
imasi savo autoritetu dengti labai abejotinus Seimo ir Vyriausybės
sprendimus. Akivaizdžiausias pavyzdys Sovietų Sąjungos represinių
struktūrų archyvų uždarymas. Kodėl Artūro Paulausko ir Algirdo Brazausko
komandų padarytą nevykusį, Lietuvos ir užsienio mokslininkus šokiravusį
veiksmą pradeda nuo pagrįstos visuomenės kritikos ginti V. Adamkus
ir jo komanda? Ir tą daro žmogus, visą gyvenimą išpažinęs ir gynęs
atviros, liberalios visuomenės vertybes.
Iš kur atsirado Prezidentūros nesavarankiškumas,
apie kurį kalbate?
Galime tik spėti. Gal įpareigojančios buvo Prezidento
komandos iš senosios nomenklatūros rankų priimtos Turniškių dovanos.
O kaip vertinate kitų teisėtvarkos struktūrų
VSD bei STT - darbą Lietuvoje? Tenka neretai išgirsti nuomonę,
jog šios institucijos yra kišeninės - priklausančios nuo tam tikrų
politinių jėgų ir neginančios viešojo intereso. Ar tokie teiginiai
turi pagrindo?
Kaip minėjau, šios institucijos privalo būti lojalios
ne vienai ar kitai politinei grupei, ne vienam ar kitam valstybės
pareigūnui, bet Lietuvos valstybei, Lietuvos tautai. Jos turi būti
ištikimos įstatymui. Iš šalies žvelgdamas tokio lojalumo, tokios
ištikimybės neretai pasigendi.
Pavyzdžiui?
Pavyzdys yra VSD ir kitų specialiųjų tarnybų tradicinė
tyla tais atvejais, kai visuomenei kyla pagrįstų klausimų, kas vyksta
Lietuvos viešojoje erdvėje, kokios grėsmės ir iš kur šiandien kyla
mūsų valstybei. Lemtingi informaciniai karai, įvairūs keisti nutikimai
vyksta mūsų erdvėje be valstybės institucijų komentarų. VSD vis
neranda būdų, kaip patikimai informuoti visuomenę apie valstybės
saugumo būklę, kylančias aštriausias saugumo problemas.
Kita vertus, VSD šiuo atveju galėtų teigti,
jog informacijos negali viešinti saugumo sumetimais.
CŽV turi savo tinklalapį, kuriame skelbia daug
įdomių žinių. Taip pat ir kitų šalių specialiosios tarnybos randa
būdų, kaip teikti visuomenei informaciją, būtiną jai pilietiškai
susivokti. Štai neseniai Estijos saugumo policija per spaudą įspėjo
savo šalies gyventojus apie rusų specialiųjų tarnybų dažnėjančias
pastangas užmegzti ryšius su estų valstybės tarnautojais, verslininkais,
studentais, šantažo ir net fizinio smurto priemonėmis juos verbuoti
agentūriniam darbui. Gal Rusijos specialiosios tarnybos yra nusitaikiusios
tik į estus? Mes, lietuviai, niekam nerūpime?
Mūsų tarnybos reikšmingai tyli. Tiesa, kartais
imasi, kaip ir buvusios sovietų struktūros, gandų skleidimo. Pavyzdžiui,
Turniškių skandalą kai kurie VSD pareigūnai ima žurnalistams paslaptingai
aiškinti kaip užsienio tarnybų inspiruotą sąmokslą prieš mūsų valstybės
vadovą. Toks elgesys jau daro gėdą Lietuvos specialiajai tarnybai.
Tai skubiai taisytini dalykai.
Ir kaip juos būtų galima taisyti?
Specialiųjų tarnybų darbuotojai, kurie nesugeba
laikytis įstatymų, juos paskyrusių institucijų ir pareigūnų turi
būti šalinami iš pareigų. Į kiekvieną nederamą šių tarnybų elgesį
privalo griežtai reaguoti atitinkamos parlamento komisijos.
Nukritus Rusijos lėktuvui Lietuvos karinių oro
pajėgų vadas buvo atleistas, nes įtartas bendradarbiavimu su Rusijos
specialiosiomis tarnybomis. Kuo baigėsi ši istorija? Baudžiamosios
bylos kažkodėl jam niekas neiškėlė. Bet, regis, pradėti sekti medikai,
prižiūrėję atleistą karininką ligoninėje.
Vieną dieną per infošou laidą Be tabu mes išgirdome
slapta įrašytą gydytojų šeimos telefoninį pokalbį, kuriame žmona
klausia vyro, ką jai daryti su ligą simuliuojančiu buvusiu oro pajėgų
vadu. Ir po šio įrašo išviešinimo jokių komentarų. Tyli Krašto
apsaugos ministras, tyli Seimas, tyli Prezidentas, tyli specialiųjų
tarnybų vadovai. Jokio tyrimo, kas įrašė telefoninį medikų šeimos
pokalbį ir perdavė šou laidai. Ir tai vyksta valstybėje, kuri skelbiama
esanti teisinė ir demokratinė.
Tokie dalykai rodo Lietuvą esant menkai civilizuotą,
puslaukinį kraštą, kuriame specialiosioms tarnyboms leista žaisti
vaikėziškus žaidimus. Vaikystėje teko augti buvusios Vilniaus Raudonosios
Armijos gatvės aplinkoje, matyti krasnuchos gaujas. Jos skleisdavo
viena apie kitą gandus, paskui eidavo aiškintis santykių kumščiais
ir lazdomis. Kartais atrodo, kad krasnuchos gaujų taisyklėmis,
o ne Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais savo veikloje
pradeda remtis kai kurie mūsų specialiųjų tarnybų pareigūnai. Tai
apgailėtina.
Padėtis keistųsi, jei tautos rinkti politikai,
žiniasklaida ir visuomenė liautųsi toleravę tokį elgesį. Jei piliečiai
išgirstų neseniai Prezidento Seime išsakytą raginimą neturime
leisti valdžiai trypti Lietuvos žmonių savigarbos.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Lina Balsytė
© 2006 XXI amžius
|