Trečias kartas nemeluoja?

Andrius Navickas

Internetinio dienraščio Bernardinai.lt vyr. redaktorius

Andrius Navickas

Gyvename nuo skandalo iki skandalo. Pripratome prie dramatiškų scenų viešojoje erdvėje ir dažnas pasiilgome stabilesnio gyvenimo. Tačiau ar galime tikėtis tvarkos, stabilumo, teisingos visuomenės, jei neišsigydome politinės sistemos ligų? Apie politinio organizmo apsivalymo būtinybę, esminius pokyčius kalbame pastaruosius du dešimtmečius. Deja, dideli kalbų debesys paprastai neperauga į darbų liūtį. Tai gal neverta stebėtis, jog ta pati liga vėl ir vėl sugrįžta per skirtingus skandalus.

Šiame tekste tvirtinu, kad šiandien turime trečią patogią progą išgydyti mūsų politinę sistemą. Prieš tai buvusiomis nepasinaudojome. Regis, praleisime ir šią. Deja, kuo toliau, tuo apsivalymas bus sunkesnis ir reikalaus daugiau pastangų.

Desovietizacija: praleistas šansas

Atgimimo laikotarpis buvo sparčių ir radikalių pokyčių metas. Per labai trumpą laikotarpį beveik neatpažįstamai pasikeitė viešasis gyvenimas. Keitėsi ne tik valstybės ir politinių institucijų pavadinimai, bet ir politinis, ekonominis, kiti elitai. Vyko valstybės desovietizacija. Ji tęsėsi neilgai ir buvo toli gražu ne tokia nuosekli ir gili, kaip tuo metu atrodė. Tiesa, ekskomunistai grįžo, skelbdami šūkį, kad permainos per greitos, jog neteisėtai nubraukiami praeities pasiekimai. Tačiau šiandien galima tvirtai teigti, kad to meto permainas verta būtų kritikuoti ne dėl radikalumo, bet dėl chaotiškumo, kuris leido privatizacijai virsti „prichvatizacija“.

Posovietinis paradoksas – buvusi komunistinė nomenklatūra ne tik kritikavo reformas, bet ir labai gerai iš jų pelnėsi. Daug kalbėta apie nusiaubtas fermas, išdraskytas įmones, dėl turto susivaidijusius gimines. Jei kada bus paskelbta nuosekli ir gili studija apie pirmųjų reformų eigą, neabejoju, kad paaiškės, jog didžioji dalis naujai „iškeptų“ turtuolių priklausė ir buvusiai nomenklatūrai. Kita vertus, toli gražu ne visi „buvusieji“ kritikavo reformas. Netrūko „buvusiųjų“ ir Sąjūdyje. Iš dalies galima džiaugtis, kad daug žmonių politiškai „atsivertė“ ir norėjo įsitraukti į naujos valstybės kūrimą. Kita vertus, veikiausiai tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nesulaukėme radikalios desovietizacijos.

Kas galėtų paneigti, kad griežto liustracijos įstatymo Lietuvoje nebuvo priimta, nes tuomet jis turėtų būti taikomas ir nemažai daliai Sąjūdžio aktyvistų. Kita vertus, „buvusieji“ netrukus sulaukė sąjungininkų – sovietmečiu augusių jaunų žmonių, kuriems galva sukosi nuo atsivėrusių galimybių gausos, kurie buvo pasiryžę viskam, kad tik taptų elitu.

Stasys Lozoraitis neatsitiktinai buvo vadinamas „vilties Prezidentu“. Jo pralaimėjimas Prezidento rinkimuose kartu signalizavo apie desovietizacijos proceso paklydimą posovietinio cinizmo labirinte. Rezultatas – šiandien daugelyje valstybės institucijų dirba profesionalai, kurie dirbo panašų darbą ir sovietmečiu. Tad nieko nuostabaus, kai policininkai pareiškia, kad Atgimimo varikliu buvo kompleksuoti valkatos, o saugumiečiai nesupranta, kuo bloga buvo KGB. Desovietizacijos paviršutiniškumas nereiškia tolerancijos ar susipriešinimo vengimo – paprasčiausiai išmetėme į šiukšlių dėžę minų lauko žemėlapį, ir dabar praeities minos sproginėja mums po kojomis.

Sunkiausia nukauti drakoną, kuris gyvena mūsų širdyje

Antros didžiulės transformacijos nuojauta tvyrojo dėl prezidento Rolando Pakso veiksmų kilusio skandalo metu. Buvo konstatuota, kad politinis gyvenimas Lietuvoje prarado moralinį pamatą, valdžia į valstybę žvelgia tarsi į UAB‘ą ir galvoja apie savo naudą, bet ne viešąjį interesą. Konstatuota, kad politika virtusi viešųjų ryšių specialistų režisuojamu marionečių teatro spektakliu.

Nėra prasminga šiame komentare dar kartą kalbėti apie „paksogeito“ priežastis, eigą. Svarbiau priminti, kad į krūtinę tuomet mušėsi ir dabartinis opozicijos lyderis, kartodamas „mea culpa“, ir kitų politinių partijų atstovai kartojo, jog būtinas apsivalymas, kad valdžia turėtų būti suvokiama kaip tarnystė žmonėms. Kalbėta ir apie tai, kad Lietuvoje daugėja valdžia ir demokratija nusivylusių žmonių, kurie neturi ko prarasti, išskyrus savo nuoskaudas.

Prezidentas buvo nušalintas, nepavyko ir jo remtai kandidatei į Prezidentus. Grėsmės tarsi išsisklaidė. Deja, kartu su politikų ryžtu keistis, atsisakyti „juodųjų buhalterijų“, ryžtu rūpintis valstybe, o ne įvaizdžiu.

Ar po šio skandalo politika Lietuvoje tapo vertybinė? Ar buvo įvykdytas unisonu išsakytas pažadas rūpintis kiekvienu žmogumi, o ne tik savimi ir bičiuliais? Ne. Kartais net susidaro įspūdis, jog dabartinis politinis elitas didžiausia R. Pakso nuodėme laiko tai, kad jis „įkliuvo“ ir nesugebėjo išsisukti. Tiesa, panašiai „įkliuvo“ ir A. Zuokas dėl „Rubicono“, A.Brazauskas dėl „Draugystės“ ar kitų keistų nuotykių, V. Uspaskichas dėl diplomo, kėdainietiškos baudžiavos etc. Tačiau pastarieji vyrukai vis dar laikosi įsikibę į valdžią. Visi jie tapšnoja mums per smegenis iš „kišeninėmis“ tapusių žiniasklaidos priemonių.

Beje, svarbu nepamiršti, kad būtent pilietinės organizacijos, o ne politikai buvo svarbiausias „paksogeito“ variklis. Mano įsitikinimu, būtent nuolat jaučiamas pilietinės iniciatyvos alsavimas į politikų nugaras labai prisidėjo, kad politikai paprasčiausiai nesurengė „strielkos“ ir neišsprendė nesutarimų „jaukiame uždarame rate“.

Ar po „paksogeito“ politikai pradėjo labiau pasitikėti vertybėmis nei viešaisiais ryšiais? Nustojo „pirkti“ straipsnius ar vaizdo reportažus žiniasklaidoje? Partijų finansinė veikla tapo skaidri kaip krištolas? Atsirado realių vertybinių perskyrų tarp partijų? Pradėjo didėti žmonių pasitikėjimas politinėmis institucijomis?

Nomenklatūrija ar Respublika?

Kotedžai Turniškėse, agresyvi urbanizacija rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose, Seimo narių ir kanceliarijos darbuotojų feodalinės privilegijos, gūdi valstybės institucijų tyla dėl atlyginimų vokeliuose – tai tik nedideli epizodai dramatiškos kovos, kuri vyksta šiandien. Tai kova tarp Nomenklatūrijos ir Respublikos. Po šios kovos turėtų paaiškėti, ar valstybė yra bendruomenė, ar kažkieno UAB‘as, paaiškėti, ar visi Lietuvoje lygūs prieš įstatymus.

Pastaruoju metu daug kalbama apie kovą su nomenklatūros privilegijomis, apie valdžios atsakomybę, apie tai, kad valdžia turėtų tarnauti žmonėms, pagaliau, apie skaidrumą valstybės institucijose. Tačiau ar šios kalbos paskatins valstybės apsivalymą? O gal tiek išsipurvinome, jog nebežinome, ką reiškia švara?

Štai buvę Prezidento patarėjai gūžčioja pečiais, nesuprasdami, kodėl jie neverti “gyventi geriau” ir būtent Turniškėse. Regis, jie įtaria politinį sąmokslą. Nenuostabu. Juk jie puikiai žino, kad Lietuvoje nomenklatūrai galima kur kas daugiau nei kitiems. Tai kodėl apsivalymas turi prasidėti nuo jų? Kažkada panašiai pečiais gūžčiojo R. Paksas..

Keli parodomieji politiniai smūgiai Seimo kanceliarijai ar Turniškių skandalo dalyviams - dar ne apsivalymas. Prisiminkime, jog Seimo nariai neseniai nusprendė, kad jiems per sunku už savo išlaidas atsiskaityti kaip kitiems mirtingiesiems. Beje, ar tikrai padidėjęs Seimo narių padėjėjų korpusas pluša, tobulindamas įstatymų leidybą, o ne, pavyzdžiui, pavaduodamas viešųjų ryšių kompanijų atstovus ar partijų sekretoriatus? O kuris vyriausybės ir savivaldybių klerkams reikalavimas svarbesnis – profesionalumas ar lojalumas viršininkui?

Taip pat labai įtikinamai skamba kai kurių žurnalistų atviravimai, kiek politikai sumoka „vokeliuose“ už tai, kad išvystų save „Stiliaus“ viršelyje ar kokioje nors laidoje, kur yra netiesiogiai reklamuojami kaip prabangos „prekės“.

Tikėjimą permainomis mažina pirmiausia tai, jog, regis, dabartinė situacija yra patogi daugumai politikų, verslininkų, žurnalistų. Mielai matome krislą konkurento akyje, bet prie rąsto savojoje jau pripratome. Atsisakyti nomenklatūros – tai iš esmės pakeisti šiandien vyraujantį mąstymo būdą. Kas galėtų priversti atsisakyti dabartinės sistemos? Nebent įsisąmoninimas, jog valstybė ant nomenklatūros kojūkų bet kada gali nuvirsti, ir tuomet liksime prie suskilusios geldos, skaičiuodami gumbus ir keikdami savo likimą.

Kiekvienais metais politiniai skandalai vis labiau mutuoja ir jų herojai tampa atsparesni kritikai. Jei šiandien nepasirinksime teisingumo ir pilietinių teisių, tai rytoj veikiausiai niekas mūsų nebeklaus. Trisdešimt sidabrinių už laisvę jau bus atseikėti...

© 2006 „XXI amžius“