Ið kur semsimës stiprybës?

Jûratë Lauèiûtë

Jûratë Lauèiûtë

Kas sudaro kiekvienos valstybës stiprybës ir iðlikimo pagrindà?

Teritorija? Buvo (ir tebëra, deja…) taip màstanèiø, ypaè – kai kuriose kaimyninëse ðalyse, nors istorija kaskart laidoja toká màstymà po eilinës imperijos nuolauþomis.

Konstitucija? “Gerø” ástatymø sàvadas? Demokratinës valstybës valdymo procedûros?

Konstitucijø jau sukurta daugybë, ir daugybë valstybiø skelbiasi demokratinës. Rasime ne vienà tokià valstybæ, kurios vadovai ir valdovai, ásikibæ demokratiniø procedûrø keliu pasiekto valdþios vairo, peni pilieèius nuo daþno kartojimo jau gerokai nuzulintomis mantromis (pavyzdþiui: “demokratija – maþiausia ið blogybiø”; “pilieèiai turi tokià valdþià, kokios nusipelnë” ir t.t.), taèiau kaþkodël vienose valstybëse tos mantros pilieèius sotina, ir gana neblogai, o kitose kurtinamai lyg neapsiplunksnavæ paukðèiukai èiepsi alkanos minios. Pastarosiose ðalyse itin populiarûs svarstymai, ar tos minios serga patologiðku rajumu (nedemokratinës praeities palikimu?), ar pasirinkta ne ta mantrø seka, ar, pagaliau, tai, kuo penimos minios – nei demokratiðkas, nei ekologiðkas, nei skaniai pagamintas patiekalas, galintis suþadinti sotumo ir euforijos jausmà.

Kalbos ir lieka kalbomis. Kaip ir geriausiai Ðventà Raðtà iðmanantis kunigas – dar ne Baþnyèia, taip ir valdþios institucijos, nors ir labai ákvëptai besireklamuojanèios – dar ne valstybë.

Bet kurios valstybës pagrindà sudaro þmonës – gyventojai, tauta, pilieèiai, ir valstybë stipri bei gyvybinga tol, kol ji patraukli, reikalinga visiems jos pilieèiams, kol jø dauguma valstybës interesus kelia aukðèiau savo asmeninës naudos ir malonumø poreikiø. Kaip tai yra pasiekiama – bizûnu, prievartos ir baimës sistema, vienos nacijos sudievinimu, kiekvieno þmogaus asmenybës sureikðminimu – tai jau vadinamøjø “charizmatiniø” lyderiø ir kiekvienos tautos tradicijø, mentaliteto, momento poreikiø, geopolitinio ir ekonominio konteksto klausimas.

Lietuva, pasiskelbusi nepriklausoma ir demokratine valstybe bei prisisteigusi pilnà rinkiná demokratiniø institucijø, pastaruosius keletà metø pirmavo Europoje saviþudþiø skaièiumi, o ðiemet ji pasiekë dar vienà “aukðtumà” – pirmauja Europoje emigrantø skaièiumi. Tai gali reikðti tik viena: Lietuva – valstybë, kuri savo pilieèiams maþiausiai reikalinga, kurioje jos pilieèiai labiausiai nenori gyventi. Tad vertëtø pamàstyti apie tai, kokios pilieèiø nemylimos valstybës iðlikimo perspektyvos?

Kai prieð keletà mënesiø iðdrásau kritikuoti pirmøjø valstybës pareigûnø olimpine ramybe spinduliuojanèià pozicijà vis gausëjanèios emigracijos klausimu, ið skaitytojø sulaukiau ne tik pritarimo, bet ir pasipiktinimo: atseit, pernelyg akcentuoju negeroves. O kas pasikeitë Lietuvoje per tà pusmetá? Þmonës atsisuko veidu á Lietuvà? Valdþia atsisuko veidu á þmones? Kur jau ne! Tik vienas kitas valdþios pareigûnas ëmë rûpintis, kas galø gale gydys jo atþalas ir remontuos jo pilaitæ…O þiniasklaida pagaliau “pastebëjo” tai, kas paprastiems pilieèiams akis badë jau ne vienus metus: pasienio skyles, pro kurias laisvai nardë prabangiø limuzinø vadeliotojai, ástatymø spragas, pridengtas aukðtomis tvoromis, kuriomis nuo pilieèiø, nuo jø lûkesèiø, poreikiø ir vilèiø atsitvërë pareigûnai, valdininkai, jø þentai ir ðvogeriai. Visi jie, kaip þemaièiø apdainuotoji grandinëlë: “rieda ratai, ried rateliai ir maþieji tekineliai”, pasidabinæ teise „gyventi geriau“, rieda á Europà, á eurozonà aptarinëti tautos reikalø londonuose ar kanuose, o tas eilinis lietuvis, dël kurio uþsieniø komandiruotëse kankinasi valdþios vyrai ir moterys, savo nuolat tuðèioj piniginëj nesugraibo atliekamo lito, kad nukeliautø á kaimyniná rajonà uoðvës ar brolio aplankyti.

Beje, lietuvio pomëgá keliauti riboja ne vien lëðø stygius. Ðiurpiai praretëjo kaþkada tankus Lietuvos geleþinkeliø tinklas. Autobusais ne visur nuvaþiuosi, - ir ne visi mëgsta autotransportà. Milijonai Europos pinigø kiðami praktiðkai tik toms komunikacijoms, kurios yra svarbios kroviniø srautams, o þemaitis ið kokiø Nausëdø ar Peldþiø kaimo, deðimtmeèiais keleiviniais traukiniais vaþinëjæs ne tik á Skuodà ar Klaipëdà, bet ir á Karaliauèiø ar Rygà, ðiandien prie þolëmis uþþëlusiø buvusio geleþinkelio bëgiø, vël dûsauja, kad “prie ruso” buvo geriau. Ir pasaulis jam buvo atviresnis geleþinkelio dëka, ir bilietø kainos buvo adekvaèios jo pajamoms.

O jei koks nors prisiekæs geleþinkelio transporto gerbëjas ir pabandytø pasimëgauti kelione dar nesunaikintais geleþinkeliø marðrutais, labai nusiviltø, kaip ne kartà nusivyliau aš pati. Nepatogu, bildesys ir greièio stoka, o jau pakelës, pakelës! Apleistos, priðiukðlintos, stotelës apðepusios! Daug jau graudentasi dël iðdraskytø ir sugriautø kolûkiø fermø, bet kaþkodël niekam akiø nebado ðimtai apleistø, sunykusiø buvusiø geleþinkeliø stoèiø prie neperspektyviais paskelbtø rajoniniø marðrutø. Juk geleþinkelis – ne vien susisiekimo priemonë. Tai ir ðimtai darbo vietø, o darbo vieta – geresnës ateities viltis ir pagrindas ðeimos lizdui sukti. Patogià ir pigià susisiekimo priemonæ bei darbo vietas praradæ pilieèiai tik nusispjauna per petá, iðgirdæ, jog ES pareigûnai prigriebë Lietuvos geleþinkeliø karaliukus (kuriuos jie jau seniai pakrikðtijo bëgiø ardytojais ar metalo lauþo gamintojais) uþ neskaidrø ES milijonø panaudojimà. Vis vien tie milijonai - ne þmogui, o valdininkams ir visuomenës interesais nepagrástiems projektams.

Þinoma, ne vien dël naikinamø geleþinkeliø nyksta “ðeimø lizdai” Lietuvoje. Kad ir kokià reformà paimtume – sveikatos, ðvietimo, pensijø ir kt., dþiaugiasi jomis tik jas vykdantys valdininkai ir jas aptarnaujantis verslas (pvz., mokyklas „šildantys“ Rubicono berniukai…). Beje, kaþkodël patys jie ar jø atþalos linkæ gydytis, mokytis kur nors kitur, tik ne reformuotoj Lietuvoj…

Pasiklausykime, kuo didþiuojasi sveikatos ministras - tik sutaupytais ar net pagausintais pinigais ir nauja, modernia medicinine áranga. O ko verta pati moderniausia áranga, jei ja nesinaudoja geras, iðmanantis specialistas? Pagaliau, ar patenkinti tokiomis naujovëmis medicinos darbuotojai ir jø pacientai? Ar þmogø, pilietá dþiugina vykdomos reformos? Medicinos darbuotojai, iðskyrus virðininkus, á toká klausimà atsako vis gausëjanèia emigracija, o potencialiø pacientø nuotaikas tiksliausiai apibûdino premjeras. “Þiniø radijo” þurnalisto paklaustas, kodël þmonës masiðkai bëga ið Lietuvos, uþ niekà neatsakantis vyriausybës vadovas ðá kartà nepasiûlë kreiptis á teisësaugos institucijas ir paaiðkino pats, jog iðvaþiuojantys þmonës “turi motyvacijà”: nori geriau gyventi, nori geresnës sveikatos. Iðeitø, ir premjeras pripaþino, kad gerbiamo ministro Þilvino Padaigos sutaupyti milijonai “geresnës sveikatos” nesuteikia…

Þalà, kurià provincijos Lietuvai padarë mokyklø, ligoniniø, medicinos punktø, kultûros ástaigø nususinimas ar visiðkas sunaikinimas, pagaliau pastebëjo ir Prezidentas. Nors sakoma, kad geriau vëliau, negu niekad, taèiau kaþin ar dar pajëgsime, suspësime atstatyti tuos griuvësius, kurie sudarkë ne tik Lietuvos þemæ, bet ir dvasià. Kita vertus, apie kokià dvasià ir su kuo apie tai diskutuosime – ar su ið ávairiø ðaliø atveþamais ir atvaþiuojanèiais kitatauèiais “gastarbaiteriais” – ekonominiais imigrantais?

Nukreipus þvilgsná nuo suartø senø kaimo kapinaièiø ar naujø kotedþø, pridygusiø draustiniuose ir rekreacinëse zonose, á trispalvæ, plazdanèià Gedimino bokðte, galima pasidþiaugti atkovota nepriklausomybe. O ypaè - po vieðnagës kur nors Rusijoje ar Baltarusijoje. Bet kai pradedi dëlioti ant svarstykliø moralinius ir materialinius dividendus, kuriuos atneðë nepriklausomybë Lietuvos þmonëms, negali nepastebëti, jog materialiniai dividendai nusëdo maþumos kiðenëse, o tautos daugumai beliko oracijos valstybiniø ðvenèiø proga, dar laisvas, neaptvertas tvoromis ir nesukiðtas á tvartus (kaip viðtos) oras ir laisvi debesëliai. Galima pasidþiaugti ir dainuoti, megzti, droþinëti, pieðti bei juokauti nepamirðusiais provincijos ðviesuoliais, kuriø dauguma – jau garbaus amþiaus þmonës ar, kaip pasakytø kai kurie politikai, socializmo laikø atgyvenos. O kur jaunuoliai – ðviesuoliai, kur tie, kurie uþaugo jau po Kovo 11-osios? Su kokia ðalimi jie sieja savo ateitá, kam ðvies jie?

Jei jie neatras savo vietos tëvø ir proseneliø gimtinëje, naujajai Lietuvai tik ir lieka graudþiomis giesmëmis semtis stiprybës ið praeities ir statyti cerkves ir meèetes, kad dar naujesnës Lietuvos “statytojai” greièiau ir lengviau integruotøsi á visø vëjø perpuèiamà “gintaro laðelá”.

© 2006 „XXI amþius“