Stasys Bačkaitis: Vokietija tampa Maskvos Trojos arkliu ES

Brangstant energetiniams ištekliams, proporcingai didėja ir Rusijos ekonominė galia bei įtaka pasaulio galingųjų sprendimams. Vis didesnį pagreitį įgauna Vokietijos susitarimas su „Gazprom“ tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu. Gal tai naujas – šįsyk ekonominis Molotovo – Ribbentropo paktas? Ar Europa sugebės likti savarankiška, ar susivilios „danajų dovanomis“? Apie tai – pokalbis su KTU Garbės daktaru Stasiu Bačkaičiu.

Po Ukrainos ir “Gazprom” konflikto ES itin susirūpino savo energetine priklausomybe. Kaip manote, ar ES būtų pajėgi „spausti“ Rusiją, jei “Gazprom” imtų diktuoti nepriimtinas sąlygas? Ar apskritai ES įmanoma padaryti nepriklausomą nuo rusiškos “dujų adatos”?

Vladimiro Putino vyriausybė kontroliuoja „Gazprom“ ir per šią įmonę - su Vokietijos pagalba - gali žaisti su ES kaip katė su pele. ES turi labai ribotus dujų išteklius. Taigi trūkumą Europos Sąjungai tenka importuoti. Tai galima daryti tik dviem būdais: gauti dujas vamzdžiais arba atsivežti suskystintas laivais. Perdavimas vamzdžiais yra paprastas ir palyginti nebrangus. Jis priklauso nuo atstumų ir tranzito kaštų, mokamų valstybėms, per kurias eina vamzdžiai. Suskystintų dujų pristatymas technologiškai kur kas labiau komplikuotas, susijęs su daugybe pavojų bei aplinkos apsaugos problemomis, dideliais pervežimo kaštais. Pastačius perdavimo vamzdyną į Vokietiją Baltijos jūros dugnu, Rusija, turėdama didžiausius pasaulyje dujų rezervus, užsitikrina sau rinkos monopolį ir kartu, žinoma, galimybę manipuliuoti dujų kainomis. Persisiuntimas dujų ES reikalams iš kitur taps nekonkurencingas. Juolab Vokietijai, perparduodančiai Rusijos dujas, tai būtų labai pelninga. Vokietija tampa pagrindiniu dujų „skirstytoju“ ir tikisi iš to tikrai nemenko pelno, tad nenuostabu, kad jau buvo galima pastebėti iš Vokietijos politikų laikysenos, jog jie nekreips nė mažiausio dėmesio į prieštaravimus tiesti minėtą vamzdyną Baltijos jūros dugnu, argumentuotus tiek gamtos tarša, tiek galimo nuodingų dujų nuotėkio pavojais. Aiškiai matyti, kad Rusija per Vokietiją tikisi tokiu būdu diktuoti ne tik energijos politiką Europos Sąjungai, bet reikalui esant ir kitas sąlygas. Mano nuomone, Vokietija šiuo atveju tampa Maskvos Trojos arkliu ir jos politiniu įrankiu Europos Sąjungoje. Tad apie bet kokį ES spaudimą Rusijai nereikėtų net svajoti.

Ar Europai užteks ryžto sutrukdyti Vokietijos ir Rusijos planams? Ar G. Schroederio pavyzdys nereiškia, kad dėl kylančių naftos kainų praturtėjusi Rusija pajėgi pirkti ne tik Lietuvos, bet ir Europos politikus? O gal tai tik nepagrįti žiniasklaidos nuogąstavimai?

Jeigu dujotiekio tiesimas butu grynai komercinio pobūdžio, tai ir pavojaus nebūtų. Deja, Rusijos politikai yra jau daug kartu akcentavę, kad jie savo energetinius išteklius naudoja ir naudos politiniams tikslams. Rusija, panaudodama Vokietiją, akivaizdžiai kišasi į ES politiką, suteikdama Vokietijai galimybes nesiskaityti nei su atskirais ES nariais, nei su pačia ES. Rusija turi ilgaamžę tokio skaldymo, o kai reikia – ir papirkimo politikos patirtį. Petras Didysis laimėjo pagrindinius karus su turkais papirkinėdamas turkų politikus. Suokalbiai tarp Vokietijos ir Rusijos XVIII a. gale baigėsi Lietuvos-Lenkijos pasidalinimu, kuris pasikartojo ir po pusantro šimto metų, už dalį Lietuvos Vokietijai sumokėjus auksu ir žaliavomis. Pokario metais ši politika jau buvo pakankamai giliai įleidusi šaknis Vakarų Vokietijos vyriausybėje - ir to pasekmes matome jos šiandieninėje politikoje.

Vokietija Schroederio valdžios metais numatė, kad jai būtų labai naudinga su Rusijos pagalba užsitikrinti savo pirmenybę ES ir kartu sumažinti joje JAV įtaką. Toks Rusijos-Vokietijos suartėjimas tenkina abiejų valstybių interesus. Nors nemanau, kad Schroederis butu papirktas pinigais, bet perimdamas vadovaujantį vaidmenį bendroje Rusijos – Vokietijos dujų firmoje, jis savo rankose pasilieka vadeles diktuoti ES politikos ir ekonomikos vystymosi kryptis. Senkant Europos dujų ištekliams, Rusija per Vokietiją įgis vis daugiau įtakos, kontroliuodama ES dujų išteklius ir jų kainas. Šiuo atveju jiems nereikės per daug rūpintis įvairių ES politikų papirkimu, nes tie, kurie nešoks pagal jų dūdelę, tiesiog nebus remiami finansiškai bei liks kalti dėl įvairių ekonominių nepatogumų, susijusių su dujų energijos kainomis bei galimais pristatymo sutrikimais. Dėl to nemanau, kad ES atsiras daug drąsių balsų, raginančių sutrukdyti Rusijos-Vokietijos sandėriui, ypač kai jis pristatomas kaip normalus komercinis projektas, žadantis užtikrinti ES gyventojams pigias dujas.

Nenoriu užgauti europiečių, nes mes esame tokie patys, tik gyvename, šiuo atveju, JAV, todėl pacituosiu Matthiasą Dapfnerį, didžiausios Vokietijos leidinių firmos Axel Springer AG vyriausiąjį administratorių. Jis uždegančiai aštriame straipsnyje didžiausiame Vokietijos laikraštyje DIE WELT kritikuoja Vakarų Europą kaip bailių ir prisitaikėlių bendruomenę, pretenduojančią vadintis pasaulio tolerancijos čempione, nors, jo manymu, tai tėra jos besaikio materializmo išraiška, stokojanti moralinio stuburkaulio. Jis baigia savo straipsnį palyginimu, kad Europa šiomis dienomis jam primena senutę, kuri, pastebėjusi plėšikus, besibraunančius i kaimyno namus, drebančiomis rankomis skubinasi paslėpti savo paskutines brangenybes.

Vienintele prošvaistė, kuri galėtų padėti ES pabusti, - tai stiprus jos naujų narių susitelkimas, kuris kaip atsvara taptų Europos sąžinės gaivintoju ir vertybių atkūrimo skatintoju. Ar pavyks tai padaryti, parodys tik laikas. Šiuo atveju laisva žiniasklaida, kaip kad DIE WELT straipsnis, gali daug pasitarnauti ir būti ištikimu sargu nuo įvairių nuosmukių ir negerovių.

Parengė L.L.

Tęsinys – kitame Nr.

© 2006 „XXI amžius“