Lietuva paruošta naujiems „gelbėtojams“?

Virgis Valentinavičius

Pokalbis su politikos apžvalgininku dr. Virgiu Valentinavičiumi.

Praėjusią savaitę nuskambėjo metinis Prezidento pranešimas. Praėjusiais metais apie Valdo Adamkaus metinį pranešimą buvo kalbama ne vieną mėnesį. Kaip manote, ar šiųmetis sulauks ne mažesnio dėmesio?

Šių metų pranešimas galbūt buvo ne toks ryškus kaip praėjusių metų. Aišku, didžiausio dėmesio nusipelno ta vieta, kur Prezidentas pakartoja, kad moralinis ir politinis vertinimas egzistuoja šalia teisinio vertinimo, ir visiškai nedviprasmiškai taiko šį dalyką dabar veikiantiems politikams. Visa Lietuva pakankamai aiškiai suprato, kad Valdas Adamkus tai taiko pirmiausia Artūrui Zuokui ir, matyt, kiek mažesniu laipsniu – Algirdui Brazauskui. Tačiau tiedu, atrodo, vieninteliai to nesuprato.

Kitos Prezidento kalbos dalys yra sunkiau įsimintinos, bet vieno dalyko jame akivaizdžiai nebuvo - Prezidentas pamiršo paminėti vokelių istoriją Krekenavos agrofirmoje atskleidusią moterį. Man asmeniškai apmaudu, kad Prezidentas savo pranešime neiškėlė šio pilietinės drąsos pavyzdžio.

Pakankamai kategoriški Prezidento žodžiai buvo skirti teisėtvarkai.

Iš tiesų, teisėtvarkai buvo skirti aštrūs žodžiai, ir tai atspindi realybę. Tai mums dar kartą paliudijo Vilniaus mero A. Zuoko procesas, kuriame praėjusią savaitę mūsų teisėsauga eilinį kartą pademonstravo savo bejėgiškumą nubausti akivaizdžiai nesąžiningą žmogų. Visuomenės akyse pasitikėjimas teismais toliau smunka, tad nenuostabu, kad Prezidentas, kiek galėjo, atkreipė dėmesį į tą problemą.

Ar tai, kad Lietuvos piliečiai nepasitiki šalies teisėtvarka, turėtų kelti nerimą? Štai politinės partijos to pasitikėjimo turi dar mažiau.

Teisėsaugos ir politinės sistemos prestižo smukimas visuomenės akyse turi ypač neigiamų pasekmių. Tai - viena iš pagrindinių valstybės atramų. Teismų bejėgiškumas vykdyti teisingumą suprantamu žmonėms būdu, valdžios bejėgiškumas kovoti su korupcija ir piktnaudžiavimais taip, kad visuomenė patikėtų, jos valdžia tą daro rimtai, politikų ir valdininkų - kaip atkleidė Seimo privilegijų skandalas - piktnaudžiavimas sistema - visa tai kartu sudėjus gimdo visišką valdžios vyrų nebaudžiamumą, ir žmonės tai mato. Tuo tarpu mano minėta moteriškė iš Krekenavos faktiškai jau nubausta - ir valstybė nesiėmė jos ginti.

O kaip galėtų?

Aš manau, kiekvienas galėtų pasakyti - kaip. Reikia įrodyti juodosios buhalterijos egzistavimą...

Bet valstybė lyg ir ėmėsi tyrimo.

Taip, ir ką pasakė Darbo inspekcija? Kad Dalia Budrevičienė atleista teisėtai. Tokios baudžiamosios operacijos taip ir vyksta. Netrukus paaiškės, kad ir Turniškėse viskas buvo teisėta, o Turniškių UAB‘o veikla buvo surikiuota pagal įstatymus. Bet kiek žmonėms galima aiškinti, kad „viskas teisėta“, kai akivaizdžiai daug turto iš valstybės pereina į privačias rankas už juokingas sumas arba labai valstybės turtas privačių asmenų naudojamas pasipelnymo tikslais ar politinei naudai siekti? Jeigu net tai daroma teisėtai - tai nereiškia, kad ir visuomenė tai laikys teisėtu ir teisingu dalyku. Ir dėl to bendras valstybės ir valdžios autoritetas smunka ir smunka.

Žiniasklaidoje pasirodė vertinimų, kad būsto Turniškėse pardavimą pareigūnams lengvatinėmis sąlygomis galima vertinti kaip kyšį. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?

Žinoma, akivaizdu, kad tai galima vertinti kaip kyšį, ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Prezidento patarėjai buvo priversti atsistatydinti. Faktas, kad du prezidento patarėjai gavo nekilnojamojo turto, kaip įtariama, kur kas žemesne nei rinkos kaina, iš premjero aplinkos, ir dar tuo metu, kai vyksta tokia įtempta kova dėl politinės įtakos tarp A. Brazausko ir V. Uspaskicho, manau, visuomenei buvo nemalonus. Tokioje situacijoje labai svarbu, kad Prezidentas išlaikytų neutralumą visų šių politinių žaidimų dalyvių atžvilgiu, ir labai nejauku sužinoti, kad artimoje Prezidentui aplinkoje būta žmonių, kurie galėjo jausti didesnį prielankumą A. Brazauskui ir galbūt dėl tos priežasties buvo linkę užmerkti akis į, sakykime, su „Draugyste“ susijusį skandalą.

Ar šiuo atveju tas pats galioja ir Dainiui Dabašinskui?

D. Dabašinskas pakankamai aukšto rango pareigūnas, ir jei bus įrodyta, kad jis pirko butą pigiau nei rinkos kainos, jo atsakomybė už tai tikrai neturėtų būti mažesnė. Manau, VSD vadovui vertėtų labai rimtai pasverti, ar Dabašinsko poelgis galėjo turėti kokios įtakos ne tik įstaigos prestižui, už ką pareigūnas ir buvo labai švelniai nubaustas, bet ir politinei departamento laikysenai vienu ar kitu valstybei svarbiu klausimu.

Susidaro įspūdis, kad argumentas “jeigu taip darysite, apie jus blogai pagalvos”, politikams nebeveikia. Ir Vilniaus meras, ir premjeras, nemažai kitų pareigūnų, nepaisydami jokių kaltinimų ir įtarimų, laikosi savo postų ir atrodo visiškai ramūs dėl savo ateities.

Taip, minėti žmonės elgiasi taip, tarytumei šitas argumentas nebeveiktų. Bet kai artės rinkimai ir kai eilinis Paksas, rodydamas pirštu į visus šiuos dalykus, sakys “balsuokite už mane, nes visa valdančioji klasė yra kiaurai supuvusi“, šitie žmonės galės prisiminti, kaip jie elgėsi. Nes visi šitie veiksmai skina kelią naujoms populistinėms jėgoms, kurios žadės nušluoti piktnaudžiaujantį valdžia elitą, ir visuomenė neprieštaraus, kad tai būtų daroma pačiais drastiškiausiais būdais.

Bet kodėl minėtos partijos ir jų veikėjai nebijo politinės atsakomybės? Ar mūsų valstybės politinė sistema demokratiška tik iš pirmo žvilgsnio?

Valdančiajai koalicijai iki šiol tokia iliuzija ir turėjo susidaryti. Sakykime, socialliberalai, pralaimėję rinkimus, vos su keliais žmonėmis Seime yra valdančiojoje koalicijoje. Kaip ir socdemai su savo dvidešimt keliais deputatais, pasikvietę į koaliciją Darbo partiją ir užsiiminėdami politine kombinatorika, iki šiol išlaiko valdžią. Greičiausiai jie tikisi ir toliau taip gyventi. Bet aš manau, kad jų viltys yra visiškai nepagrįstos, nes tai, kas dabar vyksta, jau kerta per visą politinę sistemą. Žmonės tiesiog balsuos už žmogų, kuris apvers stalą aukštyn kojom, kaip tai bandė daryti Rolandas Paksas, ir mes galų gale sulauksime kokio nors Lukašenkos.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino T.M.

© 2006 „XXI amžius“