|
Dešinėje turi būti ne viena stipri politinė jėga
Pokalbis su Tėvynės sąjungos pirmininku, Seimo opozicijos
lyderiu Andriumi Kubiliumi apie dešiniųjų politinių jėgų perspektyvas
 |
|
Andrius Kubilius
|
Ką Jums ir šiandienei dešinei reiškia neseniai
susikūręs Liberalų sąjūdis?
Liberalų sąjūdis yra sveikas dalykas ta prasme,
kad tie liberalai, kurie nesutiko su neskaidria Artūro Zuoko veikla,
atsiskyrė nuo Liberalų ir centro sąjungos ir sukūrė savo partiją.
Gerai, kad yra principingų žmonių, kurie nesitaiksto ir nelaukia,
kada neskaidrūs reikalai kaip nors išsispręs paties A. Zuoko valia.
Problema ta, kad dešiniosios jėgos, kurioms aš priskiriu ir liberalus,
skyla, o ne jungiasi. Kokia bus liberalų sąjūdžio ateitis, gali
atsakyti tik patys šios politinės jėgos atstovai, nes jų sėkmė yra
jų pačių rankose. Mes jiems padėti kažin ar sugebėtume.
Šios organizacijos startas nebuvo labai paprastas.
Matėm A. Zuoko pastangas juos diskredituoti, bet gal toks grūdinimas
pradžioje gali duoti stiprybės vėliau. Liberalių idėjų šalininkų
pusėje norėčiau matyti daugiau idėjinės tvirtybės ir stipresnio
stuburo, aiškesnės partinės veiklos apsibrėžimo, mažiau personalizmo.
Lietuva turi turėti liberalią politinę jėgą. Gal ji nebus labai
didelė ir neturės didelio rinkėjų palaikymo, bet tokios organizacijos,
kuri į politinį gyvenimą įneštų sveiko modernumo ir liberalumo dozę,
reikia. Tik blogai, kad liberalizmas Lietuvoje neatranda stabilaus
politinio junginio. Galbūt jam pakenkė staigus išpopuliarėjimas,
kai liberalai pasisamdė lyderiu Rolandą Paksą. Tai jiems davė greitų
rezultatų, bet tai nebuvo organiškas partijos augimas, kurį galima
pasiekti tik nuosekliu darbu, savo vertybinėmis idėjomis ir nuoseklia
veikla. Nusileidimas nuo svaigios populiarumo viršūnės nėra lengvas.
Tikiu, kad Lietuvoje nebus kitaip, negu jau susiklostė
kitose Europos šalyse: kairėje kada nors turėsime vakarietišką socialdemokratų
partiją ir radikalią, sakykime, žaliųjų partiją, kažką panašaus,
ką galima matyti senas demokratijos tradicijas turinčiose Vakarų
šalyse; dešinėje matau labai aiškius ir stiprius lyderiaujančios
europietiškos konservatyvios jėgos pamatus. Kaip ir daugumoje Europos
valstybių, dešinėje pusėje matysime ir liberalią jėgą.
Kaip vertinate Petro Auštrevičiaus išrinkimą
Liberalų sąjūdžio vadovu? Per praėjusius prezidento rinkimus Tėvynės
sąjunga aktyviai rėmė jo kandidatūrą ir visuomenėje jau buvo susidariusi
nuomonė, kad jis įsilies į Jūsų vadovaujamą politinę jėgą.
Nuo pat bendro darbo Vyriausybėje 2000 m. P. Auštrevičių
gana gerai pažįstu kaip gerą profesionalą, jis pakankamai sėkmingai
dalyvavo Prezidento rinkimuose. Gal jis neturi tiek daug politinės
patirties ir gal ne itin išmintingai pasirinko tolesnės politinės
veiklos taktiką, kai rinkosi ėjimą kartu su Artūro Zuoko partija,
apie tai aš jam sakiau jau tuo metu. Mano nuomonė nepasikeitė.
Kad jis imasi Liberalų sąjūdžio lyderio vaidmens ir bando atitraukti
liberalų judėjimą nuo abonentinių apnašų, tai yra gerai. Gerai
būtų, kad jam pasisektų, nes mums labai svarbu dešinėje pusėje būti
ne vienintele stipria politine organizacija. Mes žinom, kad dalis
rinkėjų, kurie balsuoja už liberalus, už mus niekada nebalsuos.
Tai rodo daugelis sociologinių apklausų. Kuo stipresnis bus Liberalų
sąjūdis ar kitaip besivadinanti sąžininga, ištikima savo idėjoms
liberalų partija, tuo geriau bus visai dešiniajai pusei.
Pastaruoju metu negirdėti Tėvynės sąjungos ir
krikščionių demokratų bendrų veiksmų. Ar tai reiškia, kad nesikalbama,
ar kad nesiseka susikalbėti?
Greičiau antrasis variantas. Mes ne kartą siūlėme
pradėti pokalbius dėl bendrų darbų ir bendros perspektyvos, bet
nesulaukėme jokio racionalesnio atsakymo. Iš pastarųjų krikščionių
demokratų pareiškimų galim spėti, kad jie renkasi ėjimą į rinkimus
nederindami su centro dešiniosios pusės jėgomis. Bent jau partijos
vadovybė. Tikimės, kad regionuose geriau pavyks susikalbėti su konkrečiais
skyriais. Savo skyrių žmonių esame prašę bandyti derinti veiksmus.
Nesitikime kaip nors pakeisti krikščionių demokratų vadovybės apsisprendimo,
jaučiame jų nuoskaudas, nors tos nuoskaudos, mūsų manymu, nėra pagrįstos.
Šiandieninę krikščionių demokratų vadovybę vertiname pozityviai,
visiškai kitaip negu Petro Gražulio ir Kazio Bobelio, kurie pagrindiniu
tikslu laikė kovą su Tėvynės sąjunga. Dabartinę vadovybę laikome
išmintinga ir galinčia daryti strateginius sprendimus. Būtų gerai,
kad asmeninės ar partinės ambicijos neužgožtų bendro tikslo, tai
yra centro dešiniųjų sėkmės tiek per artėjančius savivaldos, tiek
būsimus Seimo rinkimus. Ta sėkmė turi būti pagrįsta aiškiais praktiniais
svarstymais apie bendros centro dešiniųjų perspektyvą.
Ta proga turiu pasakyti, kad, žvelgdami į Europos
Sąjungos valstybių dešiniąsias partijas, daugumoje atvejų matome
arba stiprią konservatorių partiją, arba stiprią krikščionių demokratų
partiją. Tokios partijos paprastai skiriasi tik pavadinimu, ne idėjomis,
ir visos jos priklauso tai pačiai Europos liaudies partijos šeimai.
Ambicijų rungtynės šalies viduje tarp labai panašias idėjas puoselėjančių
partijų idėjų sklaidai naudos neduoda.
Kalbėjosi A. V. Škiudaitė
© 2006 XXI amžius
|
