Kas iš tiesų šiandien vyksta Lietuvoje?

Andrius Navickas

Andrius Navickas

Šiame tekste paprasčiausiai norėjau pasidalinti keliais klausimais, kurie, manau, ne vien man dažnai kyla pastaruoju metu. Kodėl vis intensyvėja pastangos suniekinti mūsų valstybės istoriją? Kodėl susiformavo "valstybininkų" klanas ir ko jis siekia? Kodėl įtakingos žinaisklaidos priemonės virto siundomais skalikais? Esu įsitikinęs, kad atėjo laikas šiuos klausimus diskutuoti viešai, o ne tik dalintis jais pašnibždomis.

Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybės semias?

Paradoksalu, kad tuo metu, kai Vakarų Europos valstybės, regis, baigia atsikratyti savotiško politinio sindromo, neleidusio kritiškai vertinti imperialistinių Kremliaus nuostatų, ir pagaliau pripažįsta, kad dabartinė Rusijos vadovybė kelia pavojų ne tik Rusijos, bet ir užsienio valstybių gyventojams, Lietuvoje nuosekliai gausėja bandymų perrašyti istoriją, ištrinant iš jos bet kokias sovietinės agresijos žymes.

Prisiminkime diskusiją, ar verta Lietuvos Prezidentui vykti į Maskvą, kur buvo švenčiamas sovietų armijos pergalės jubiliejus. Tik vieningas Lietuvos intelektualų pasipriešinimas sugebėjo atsverti Prezidento aplinkos planus "išsiųsti" Prezidentą į Maskvą. Ar ne per daug pastaraisiais metais keistų sutapimų? Pavyzdžiui, kai kurie Lietuvos istorikai, politologai, esą išskirtinai iš mokslinių paskatų, pradėjo kelti klausimą - ar Lietuva iš tiesų buvo okupuota Sovietų Sąjungos? O gal galima kalbėti apie valstybingumo tęstinumą sovietmečiu? Per trumpą laiką paskelbti net kelių sovietinių veikėjų "prisiminimai", kuriuose įtaigaujama, jog būtent okupacinės valdžios atstovai buvo tikrieji "valstybininkai". O visai neseniai mums bandyta įrodyti, kad Lietuva okupavo Klaipėdos kraštą, o ne susigrąžino, jog neleistina reikalauti kompensacijos ne tik už sovietinės okupacijos, bet ir už Sausio 13-osios agresijos padarytus nuostolius. Nuosekliai į tokių argumentų chorą įsipina suintensyvėjusios spekuliacijos apie pokario Laisvės kovų beprasmiškumą ir buvusio stribo, populiarių antivalstybinių politinių paskvilių kūrėjo tvirtinimai, jog Sausio agresijos metu tikrieji agresoriai buvome mes patys, esą neleistinai provokavę sovietinius specialiuosius padalinius. Dar pridėkime valstybės apdovanojimus, įteiktus KGB veikėjams, bei valdančiosios daugumos nenorą liustruoti KGB rezervistus.

Neturiu įrodymų, jog vykdoma nuosekli Lietuvos praeities niekinimo kampanija. Tuo labiau finansuojama iš užsienio. Tačiau atskleisti faktai, liudijantys, kad Rusijos energetikos sektoriaus dosniai finansuojamos institucijos vis giliau skverbiasi į Lietuvos politines ar net akademines institucijas, tikrai kelia nerimą. Bandymai perrašyti istoriją, priderinant jos interpretacijas prie tų, kurias skelbia naujosios Rusijos imperijos architektai, vargu ar byloja apie kritišką ir atvirą istorinę sąmonę, kaip kartais bandoma teigti. Tai veikiau savotiška kontrliustracija, bandymas įtraukti mus į naujus vidinius susipriešinimus bei sumenkinti valstybingumo ir laisvės siekio reikšmę.

Makabriškas politinis pokeris

Paradoksalu, bet istorijos perrašinėjimą aktyviausiai propaguoja institucijos, kurių atstovai nesibodi save vadinti "tikraisiais valstybininkais". Pastarieji per santykinai trumpą laiką sugebėjo suformuoti tikrai galingą akademinių institucijų, valstybės įstaigų bei žiniasklaidos priemonių konglomeratą. Kalbant apie "valstybininkus", svarbu nepamiršti, kaip jie iškilo vadinamojo Paksogeito metu.

Šiandien Rolando Pakso šalininkai akcentuoja, jog Prezidentą norėta nušalinti bet kokiomis priemonėmis, neretai griebiantis dvigubų standartų. Šiuose tvirtinimuose esama tiesos. Tai verčia susimąstyti apie mūsų institucijų veiklą, bet tikrai nepateisina nušalintojo Prezidento, tapusio abejotinos reputacijos konsultantų ir geradarių marionete.

Paksogeito kulminacija buvo ne tiek lemtingasis balsavimas Seime, o atskleisti skandalingi faktai apie tai, kas konsultavo ir finansavo nušalintąjį Prezidentą. Iš dalies Rolandas Paksas šiandien teisus, kai kalba apie įvykdytą sąmokslą prieš valstybę, tačiau šis sąmokslas - tai ne Prezidento nušalinimas, bet užsienio valstybės specialiųjų tarnybų pastangos užvaldyti vieną iš kertinių Lietuvos politinių institucijų. "Almax", Jurijus Borisovas, kontroversiškas R. Pakso ištikimiausių rėmėjų ratas, didžiulė gruzinės burtininkės įtaka - visa tai dabartiniai "Tvarkos ir teisingumo" veikėjai linkę pamiršti. Didėjantis R. Pakso populiarumas rodo, kad apie tai pamiršo ir nemaža dalis visuomenės.

Didžioji dalis "valstybininkais" pasivadinusių Lietuvos veikėjų buvo aršūs R. Pakso kritikai. Daugeliu atveju būtent ši kritika jiems sukrovė politinį kapitalą. Lygiai taip pat galima teigti, jog "valstybininkų" savivaliavimas tapo svarbiausia R. Pakso politinės reabilitacijos prielaida.

Kitaip sakant, R. Pakso šalininkai ir "valstybininkai" yra būtini vieni kitiems. Atkreipkite dėmesį, kad didžiausiu "valstybininko" Arvydo Pociaus nuopelnu vadinamas jo bekompromisis elgesys Paksogeito metu. Lygiai taip pat net ir didžiausi R. Pakso kritikai pripažįsta, jog jo įkurta partija išlaikė nuoseklią poziciją VSD skandalo metu. Idealūs priešai? O gal vis dėlto sąjungininkai, puikiai papildantys vieni kitus? Panašiai, kaip Rusijos liberalai demokratai yra labai svarbi V. Putino sukurto politinio mechanizmo dalis.

Prisiminkime neaiškius "valstybininkų" ryšius su Rusijos energetiniu sektoriumi bei kai kurių iš jų KGB šleifą. Būtent į tai, kiek suprantu, mūsų dėmesį bandė atkreipti tragiškai žuvęs Vytautas Pociūnas. Beje, verta pastebėti, kad didelė dalis aršiausių R. Pakso šalininkų labai greitai susibičiuliavo su, regis, amžinais priešais. Idant tuo įsitikintumėte, įdėmiau pažvelkite į dabartinei valdančiajai koalicijai priklausančių politinių partijų sąrašus savivaldos rinkimuose.

Įtaigauju, jog Lietuva, kaip placdarmu Europos Sąjungoje, suinteresuotos Rusijos specialiosios tarnybos žaidžia subtilų politinį pokerį? Tai tik viena iš galimų versijų. Jei ne paksogeitas, dalis šiandien populiarių "valstybininkų" nebūtų taip iškilę. Jei ne VSD skandalas, vargu ar "Tvarkai ir teisingumui" būtų pavykę susigrąžinti politinį svorį prieš pat savivaldos rinkimus.

Paksistų ir "valstybininkų" veikloje esama daug panašumų. Didžiausias iš jų - tai valdžios geismas. Sunku tvirtai pasakyti, ar šiomis politinėmis grupėmis yra manipuliuojama ir ko iš tiesų jos siekia. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad labai svarbu įveikti mums primestą pasirinkimą tarp R. Pakso ir "valstybininkų" ir atrasti kitus valstybės ateities kelius.

Įtaigos menas?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadoje tik patvirtinama tai, ko nepastebėti galėjo tik aklas ir kurčias žmogus - jog dalis įtakingų Lietuvos žiniasklaidos priemonių žurnalistiką pakeitė nuoseklia propaganda. Politikų, verslininkų interesai ir anksčiau turėjo nemažą įtaką populiariausiems Lietuvos dienraščiams ar televizijoms, tačiau dar niekada pokomunistiniu laikotarpiu šios žiniasklaidos priemonės nebuvo tokios "tvarkingai sušukuotos".

Prisipažįstu, "Lietuvos rytą" jau kuris laikas skaitau kaip sovietmečio spaudą. Jei "LR" ką nors tvirtai teigia apie politinius procesus, tai man būna svarus įrodymas, jog veikiausiai viskas yra priešingai. Telieka spėlioti, ar kada nors sugrįš laikai, kai "LR" bus vėl pateikiamos skirtingos nuomonės, vykdomi nešališki žurnalistiniai tyrimai. Tą patį galiu pasakyti ir apie TV3 naujienų tarnybos veiklą, apie didžiąją "Respublikos" leidinių grupės produkcijos dalį. Deja, taip pat ir apie LTV laidas "Forumas" ir "Spaudos klubas".

Problema ne ta, kad šių žiniasklaidos priemonių pozicija kertasi su mano politiniais įsitikinimais. Tiesiog jos, mano nuomone, be skrupulų vykdo "teisingos" pozicijos propagavimą, yra tapusios jau minėtų "valstybininkų" ruporu.

Esminis klausimas šiuo atveju - kodėl žiniasklaidos priemonių savininkai, redaktoriai aukoja prestižą, gerą vardą ir nusileidžia iki informacijos, straipsnių, kurių sau neleistų skelbti nė viena save gerbianti demokratinio pasaulio žiniasklaidos priemonė, tiražavimo? Netikiu, kad šiuose laikraščiuose ir laidose dirbantys žurnalistai nesupranta, ką daro, ir nuoširdžiai tiki, jog kovoja už žmonių teisę žinoti tiesą. Nenoriu tikėti, jog "LR" žurnalistai savo iniciatyva pylė purvą ant velionio Vytauto Pociūno gero vardo, o dabar vien tik iš žurnalistinės pareigos tiražuoja savo "tiesą" apie Juro Abromavičiaus žūtį.

Vienas bičiulis man paaiškino, kad "LR" ar TV3 šiandien orientuojasi į plačiąsias mases. Tai kas, kad saujelė intelektualų kritiškai bruzda, svarbiausia, jog tūkstančiams skaitytojų ir žiūrovų bus perteikta norima "tiesa". Tačiau net ir tokiu atveju neatsakytas lieka klausimas - o kas toliau? Gal aš per daug pasitikiu žmonių išmintimi, tačiau tikrai noriu tikėti, kad bet kuri manipuliacija gali būti veiksni tik trumpą laiką. Tuo labiau, kad gyvenam žiniasklaidos priemonių įvairovės laikais.

Vietoj apibendrinimo

Neturiu tvirtų įrodymų, kad praeities niekinimas, keisti politiniai procesai bei propagandinis įtakingų žiniasklaidos priemonių uolumas yra susiję su didžiulių pinigų srautų dalybomis, kaip neretai šnabždama. Vis dėlto labai stiprus įspūdis, kad vyksta tikrai sudėtingas politinis žaidimas ir bet kuria kaina grupė draugų bando išlaikyti savo politinę įtaką.

Prieš keletą metų spėliojome, kodėl R. Paksas taip atkakliai kartoja: "neatsistatydinsiu". Kol kas tegalime spėlioti, kodėl tiek svarbu buvo išlaikyti susikompromitavusį Valstybės saugumo departamento vadovą, kodėl taip vieningai į premjero postą buvo stumiamas Gediminas Kirkilas?

Šiame tekste pasiūliau kelis svarbius klausimus, kurių kažkodėl vengiama garsiai ištarti. Tikiu, kad neteks per ilgai laukti, kol subręs atsakymai.

© 2007 „XXI amžius“