Supriešintos vertybės: šeima, santuoka ir draugystė

Vladimiras Laučius

Vladimiras Laučius

Draugystės užmarštis

Pasak Euripido, vienas ištikimas draugas vertas 10 000 giminaičių. Šis pabrėžtinai aukštas draugystės vertinimas, ko gero, nebūdingas nei tradicinės kaimiškos bendruomenės, nei šiuolaikinės liberalios visuomenės, tariant Walterio Lippmano žodžiais, viešajai filosofijai.

Klasikiniai autoriai - Aristotelis, Ciceronas - labino draugystę kaip vieną didžiausių žmogiškųjų vertybių. Nuo Michelio Montaignio gilesnės refleksijos lygmeniu iki "Trijų muškietininkų" bei "Trijų draugų" autorių grožinio žanro pavidalais požiūris į draugystę kaip nelygstamai svarbų santykį tarp žmonių būdingas moderniajai Vakarų kultūrai.

Mūsų dienų viešoji erdvė šiam santykiui iš esmės abejinga arba net priešiška. Draugystės užmaršties šiuolaikinėje visuomenėje problemą subtiliai išryškino Antoine de Saint Exupéry per savo garsiosios knygos herojaus Mažojo princo ir lapės pokalbį. "Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų,iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi", - sako lapė Mažajam princui.

Draugystės užmaršties reiškinį nagrinėjančio sociologo Digby Andersono knygos "Losing Friends" viršelyje - tuščias kavinės baras su paliktu alaus bokalu. Visi išsiskirstę kas sau: "darboholikai" - rūpintis karjera, kiti - po namus, pas šeimas.

Draugystę išstumia kiti laisvalaikio užsiėmimų prioritetai: pabūti su namiškiais, su televizoriumi, uždirbti papildomų pinigų, pasivaikščioti su šunimi. Skiriantys laiką ir dėmesį draugui atrodo įtartini, vertybiškai ir dalykiškai destruktyvūs, tarp eilučių - šiek tiek iškrypę (draugystės ir meilės artumo dėka).

Kaip sako Andersonas, šiuolaikinės visuomenės institucijos - šeima, įmonė, komanda, valstybė - yra linkusios į draugystę žvelgti nepatikliai kaip į potencialią varžovę. Liberalioji kairė draugystę niekina ir įtarinėja dėl savojo egalitarizmo: grįsti santykius draugyste - vadinasi, rinktis, vertinamai rūšiuoti, teikti pirmumą ir būti šališkam. Konservatyvioji dešinė savo ruožtu linkusi taip sureikšminti vadinamąsias šeimos vertybes, kad tolygiam draugystės pripažinimui nelieka vietos.

Perdėtai ir klaidingai idealizuota šeima, anot Andersono, tampa pavydžia draugystės varžove dėl artimųjų santykiams skiriamo laiko ir dalijimosi jausmais. Tačiau santuoka ir draugystė, jo požiūriu, gali ir turi būti ne tik varžovės, bet ir sąjungininkės. Jos grindžiamos tomis pačiomis savybėmis: atsidavimu, garbe, pasiaukojimu, pastovumu ir meile. Nepajėgus tikrai draugystei žmogus vargu ar yra pasirengęs santuokai.

Santuoka ir draugystė glaudžiai susijusios: pastarosios nuvertinimas praktiškai jas abi pažeidžia. Antai noras kuo vėliau tuoktis, būdingas mūsų dienų visuomenei, kyla iš siekio nebūti varžomam privačiame ir profesiniame gyvenime. Šiuo atžvilgiu, pasak Andersono, santuoka suvokiama kaip žabangos, pinklės, kliūtis ir nelaisvė; skyrybos atitinkamai žada išsivadavimą. Draugystės elemento stoka daro santuokos sampratą egoistinę ir vartotojišką.

Tačiau sutuoktinių meilė nėra nei vienintelė, nei savaime aukščiausia draugystės pakopa. Keliantieji santuokos ar šeimos institutą aukščiau už kitas ryšių tarp žmonių vertybes kaip nelygstamo svarbumo savitikslį daro tą pačią klaidą, kaip ir individualistinio atomizmo skleidėjai. Kad ir koks visapusiškai svarbus yra šeimos vertybių pasaulis, užsisklendimas jame pamynus ryšius su draugais galiausiai kenkia ir šeimai, ir asmeniui, ir visuomenei.

"Artimųjų" sąvoka šiandien aprėpia kone vien sutuoktinį ir artimiausius gimines. Senovės graikų vartotas ir Aristotelio minimas, apibūdinantis draugystę "žengimo dviese išvien" frazeologizmas - prancūzų "pas de deux" - dabar veik nemąstomas kaip nuoroda į vieną didžiausių vertybių ir doro žmogaus laimės prielaidų. Tarp karjeros, šeimos ir nereflektuojamo egoizmo užspaustą draugystės vertybę ištiko šiandienės viešosios filosofijos pavaizdžiai liudijama koma. Artėja šeimos eilė.

Modernistinė šeimos samprata

Pasak LR Konstitucijos, "šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas". Šitai skelbiantis straipsnis tarytum guodžia, bet praktiškai implikuoja visuomenės ir valstybės nestabilumą, nes esmingai nesutariama dėl to, kas yra šeima. Čia išsiskiria tradicinis, arba konservatyvus, ir į modernumą pretenduojantis liberalus požiūriai.

Neretai šeimos samprata mūsų visuomenėje pirmiausia tapatinama su santuoka. O tai yra didžiausia nesąmonė", - teigia Arnas Zdanevičius ("Santuoka dar nelygu šeimai": "Atgimimas", "Delfi", 2007-01-23). Pasak jo, šeima yra daugiau socialinis, o santuoka - teisinis institutas. "Jei pora nėra susituokusi ir dėl įvairių priežasčių neturi vaikų, tai nereiškia, kad jos negalime laikyti šeima", - svarsto autorius.

Tačiau, žinia, šiais laikais daugybė porų "susimeta", kurį laiką pagyvena kartu arba tiesiog susitikinėja ir galiausiai išsiskiria - neturėdamos vaikų ir nesusituokusios. Abu partneriai netrukus susiporuoja su naujais išrinktaisiais, ir istorija, tikėtina, vėl ir vėl kartojasi. Ar tokios poros laikytinos šeimomis?

Šeimos sukūrimą, anot Zdanevičiaus, liudija ne santuoka, o emocinis ryšys, intymumas. Vadinasi, kiekviena intymiai suartėjusi, emocinį tarpusavio ryšį jaučianti meilužių pora šiuo požiūriu gali laikyti save šeima. Tačiau, tarkime, jų tėvai, artimieji, aplinkiniai žmonės šių įsimylėjėlių šeima nelaikys, arba vieni laikys, o kiti - ne. Kaip šiomis aplinkybėmis galėtume atpažinti šeimą?

Koks tas Konstitucijoje įrašytas valstybės ir visuomenės pagrindas, jei jį sudaro nesusituokusios poros, ryte galinčios jaustis šeima, vakare persigalvoti, kitą dieną būti nebe šeima, o dar po savaitės sukurti naujas šeimas su kitais emociškai artimais partneriais?

Atskirdami santuoką nuo šeimos ir traktuodami pastarąją kaip grynai sutartinį darinį, galintį atsirasti arba išnykti tą pačią akimirką, kai du žmonės to užsimano, šeimos institutą paverčiame butaforija. Kitaip nei teigia Zdanevičius, santuoka nėra tik teisinis institutas: tai - ritualas, simbolis, o be tam tikrų ritualų santykiai tarp žmonių niveliuojami ir suprastinami (ir apie tai, beje, kalba Mažajam princui čia jau minėtas de Saint Exupéry personažas).

Konstitucinis šeimos pašaukimas tampa dar labiau abejotinas Zdanevičiui tvirtinant, jog heteroseksualumą traktuoti kaip normą šeimai yra atgyvenęs požiūris. Visuomenės ir valstybės pagrindas aiškėja galintis būti ne tik promiskuitetinio pobūdžio, bet dar ir homoseksualus.

Pasak autoriaus, prilyginti šeimą santuokai esą žalinga. Antai nesusipratėliai konservatoriai mano, jog už motinystės atostogas pagal įstatymą mokėti reikėtų tik ne santuokoje gyvenančiai motinai, bet ne tėvui. "Tai yra ne tik nesusituokusių porų diskriminacija, bet ir kūdikių diskriminacija ... Ačiū Dievui, Lietuvos socialdemokratai, kitaip nei Lietuvos konservatoriai, pagaliau suprato, kad tokia nuostata yra žalinga. Nesusituokusių tėvų teisės bus greitai sulygintos", - rašo Zdanevičius.

Kad ir kas šiuo atveju būtų teisus - konservatoriai ar liberaliai mąstantys socialdemokratai, problema yra ta, kad kūdikio tėvo motinystės atostogos, kai jų gali eiti motina, yra sveiku protu sunkiai paaiškinamas dalykas. Galima iki užkimimo kalbėti apie tėvų ir motinų teisių bei pareigų sulyginimą, bet iš tėvo nepadarysi motinos, kaip ir iš vyro - moters, o iš nemoters - žmonos.

Apskritai, pagal liberalų logiką, tėvas turi turėti teisę maitinti kūdikį krūtimi. Tačiau šiuo atžvilgiu vyro teisės neatitinka jo fiziologijos ypatumų. Kaip ir bukiausiems laidos "Amerikietiškos imtynės" žiūrovams, vyrams - feminizmo propagandos aukoms - apie maitinimą krūtimi kartotinas įspėjimas: nemėginkite šito daryti namuose.

Kūdikio priežiūra ir motinystės atostogos - neabejotinai motinos prerogatyva. Tėvo santykis su kūdikiu negali atstoti motinos santykio: jokie įstatymai nepakeis prigimties nulemtų savybių.

"...Šeima ir santuoka bei jos samprata keičiasi, nes keičiasi gyvenimas, ir mes jau negyvenametradicinėje visuomenėje, todėl tokia samprata, kad šeima yra tik heteroseksuali, tik santuokoje ir tik turinti vaikų, yra tikra atgyvena. Šeima, kaip ir pati visuomenė, modernėja. Tai yra neišvengiama", - teigia Zdanevičius.

Čia jau iškyla pamatinių prielaidų ir svarstymo logikos problema. Visuomenės ar "gyvenimo" pokyčių konstatavimas savaime neleidžia daryti normatyvinės išvados apie tai, kas pageidautina ir kas - ne, kas pažangu arba "modernu" ir kas - žalinga "atgyvena". Apie vadinamuosius laiko reikalavimus sureikšminančią mąstyseną Gilbertas Keithas Chestertonas juokavo: vertybės, kuriomis vadovaujamasi pirmadieniais, nebetinka antradieniais. Tai vertybinio reliatyvizmo padarinys.

Maža to, argumentas dėl šeimos "modernėjimo" neišvengiamybės remiasi prielaida, kuri žmogų iš esmės verčia įsivaizduojamų istorinių jėgų ir procesų marionete. Šiuo atveju susiduriame su gamtamoksliams būdingos "objektyvių dėsnių" logikos perkėlimu į visuomenės ir valstybės gyvenimą, kur ji paprasčiausiai netinka. Marksizmas panašiai aiškino kapitalizmo žlugimo ir komunizmo pergalės neišvengiamybę, tariamiems istorijos dėsniams pajungdamas žmogaus prigimtį ir mąstyseną, arba sąmonę. Šiandien matome, kad marksizmo prognozės nepasitvirtino.

Savo ruožtu žmonos ir vyro, tėvo ir motinos vaidmenų konvergencija, labinama Zdanevičiaus straipsnyje, atitinka marksizmo mokymą apie specializuoto darbo pasidalijimo išnykimą komunistinėje visuomenėje. Ši analogija leidžia daryti tam tikras išvadas atsižvelgiant į komunizmo santykį su tikrove.

Istorinio determinizmo teorijos žlunga, susidūrusios su žmogaus ir visuomenės prigimties ypatumais. Šeimos institutas arba išlaikys savo tradicinę šerdį - santuoką, motinos ir nesumoterėjusio tėvo vaidmenis, - arba tiesiog degraduos, kaip degraduoja socialiniai santykiai komunizmą kuriančiose tironiškose valstybėse.

Konservatyvaus moralizmo klystkeliai

Kaip ir aptartoji liberali, konservatyvi šeimos ir santuokos samprata dažnai neišvengia ardomųjų kraštutinumų. Netradicinę šeimos sampratą ginantys liberalai paprasčiausiai peržengia ribą, už kurios tai, ką jie gina, yra jau nebe šeima, o veikiau neaiškios lyties būtybių arba/ir neiškaus socialinio statuso ir paskirties junginys. Savo ruožtu šeimos vertybę suabsoliutinantys konservatoriai linkę ignoruoti kitas vertybes, pirmiausia - draugystės ir laisvės.

Kaip sako Andersonas, "dangstydamiesi siekiu ištiesinti pasvirusį santuokos laivą, [kai kurie konservatoriai] pririša vyrą prie laivo stiebo. Šitaip supančiotas jis nebeturi nei laiko, nei vietos draugystei. Ironiška tai, kad viena tradicinė vertybė - santuokos - suabsoliutinta padaro tiek daug žalos kitai vertybei - draugystės".

Susirūpinę žmonių santykiais šeimos ir santuokos lygmeniu, daugelis konservatorių pamiršta apie draugystę ir draugiškumą (philia), esmingą, pasak Aristotelio, valstybės ir visuomenės tvermei - jau nekalbant apie asmenybės brandą ir laimę.

Antai Lietuvoje konservatoriai pabrėžia stiprios visuomenės ir valstybės siekinius, tačiau gaivintinus socialinius santykius suveda tik į šeimas ir bendruomenes. Savo ruožtu vadinamųjų šeimos vertybių suabsoliutinimas teikia peno primityvokai gyvenimo filosofijai: "pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų". Šitoks mąstymas, švelniai tariant, nelabai dera brandžiai asmenybei ir socialiam piliečiui.

Konservatyvus moralizmas pamiršta ir apie laisvės vertybę. Įsijautę į valstybinį privačių santykių ir seksualinio elgesio reguliavimą, kai kurie konservatyvūs mąstytojai veržiasi padaryti tvarką net tik žmonių galvose, bet ir po antklodėmis.

JAV politikos teoretikas Robertas George'as neabejoja, kad tam tikros politikos, tam tikrų įstatymų tiesiogiai reikalauja Dievo valia. George'o vizija - už nesantuokinius lytinius santykius ir neištikimybę persekiojanti ir baudžianti morali valstybė. Ne iš piktos valios, o siekiant gėrio tokio pobūdžio moralizmas, deja, numato policinės valstybės košmarą, kur visažinis Didysis brolis stebėtų, ką veikia laisvalaikiu vyrai ir moterys.

Galiausiai kalbėdami apie šeimos vertybes konservatoriai neretai linkę per daug sureikšminti biologinį - reprodukcinį šeimos vaidmenį. Tai ypač pastebima Lietuvoje, kur konservatyvios orientacijos partija sugalvojo dauginimosi planą šeimoms.

Savaime siekis didinti gyventojų populiaciją lyg ir sveikintinas: žinia, gimstamumas Lietuvoje itin menkas. Tačiau partinis-politinis gimstamumo reguliavimas būtų labiau suvokiamas ir veiksmingas totalitarinėje valstybėje nei laisvų žmonių šalyje.

Vargu ar prasminga politinės propagandos svertais raginti žmones turėti daugiau vaikų. Kita vertus, mėginimai siekti minėto tikslo socialinių išmokų instrumentais greičiau paveiks skurstančias ir asocialias šeimas nei tuos, kuriems vaiko gimimas yra sielos poreikis, o ne valstybės remiamas būdas papildomai užsidirbti.

Svarbiausia, už ką politikams galėtų būti dėkingi tėvai, yra galimybė auginti vaiką civilizuotomis sąlygomis - asmenybės ugdymui, tobulėjimui palankioje socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje aplinkoje. Raginimas "veiskitės ir dauginkitės" nepadės: pirmiausia reikia politinės valios ir išminties užtikrinti civilizuotą valstybės gyvenimą

© 2007 „XXI amžius“