„Šaltasis karas“ Miunchene: baisu, bet netikra

Tomas Misiūnas

Kodėl žmonės žiūri siaubo filmus? Dažniausiai todėl, kad jie labiausiai skatina adrenalino gamybą organizme. Viena vertus, jie kažkuo žavūs, patrauklūs, kita vertus, bent jau sekundės dalį būna labai baisu. Užsienio politikoje tokių siaubo filmų, skatinančių adrenalino išsiskyrimą, taip pat pasitaiko.

Kai 2002 m. JAV prezidentas George'as W. Bushas prabilo apie naują JAV nacionalinio saugumo strategiją, kurios pagrindas - preventyvūs smūgiai, tai tarptautinę bendruomenę sužavėjo ir išgąsdino. Sužavėjo tai, kad JAV prezidentas seniai išbandytą strategiją pristatė kaip naują, tiesiog kitaip apibrėždamas ir pakeisdamas jos taikymo objektą, t.y. pereidamas nuo valstybių prie nevalstybinių ir sunkiai nuspėjamų veikėjų - teroristų, smurtinių nevyriausybinių organizacijų ir neprognozuojamų valstybių. Išgąsdino tai, kad kalba buvo kategoriška, skelbianti pax americana oficialų įtvirtinimą. Tiesa, G.W. Bushas tuo metu kalbėjo savo visuomenei.

Kai kategoriškai prabilo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pirmasis iš šios šalies vadovų per 43 metus atvykęs į Europos saugumo konferenciją Miunchene, tarptautinė bendruomenė taip pat susižavėjo ir išsigando. V. Putino kalba buvo žavinga tuo, kad visa retorika buvo seniai žinoma ir girdėta, tegul ne iš paties prezidento lūpų, tai iš jo bendražygių ar šiaip nuoširdžių rėmėjų. Ypač ši kalba turėjo sužavėti Rusijos kaimynines valstybes. Jos gyvena arti, jos tokias kalbas girdi kone kasdien, kartais tos kalbos būna paremtos įvairiais veiksmais - sukiojant kranus, remontuojant vamzdžius, saugant paminklus, sudievinant vieną iš slavų kalbų. Taigi kaimyninės valstybės gali pagaliau džiaugtis - Rusija visiems parodė savo tikrąjį veidą.

Įdomiausia, kad tuo labai apsidžiaugė Baltarusija. Tą įsimintiną Miuncheno konferencijos dieną iš karto po V. Putino kalbos valstybinė Baltarusijos televizija pranešė, kad vis dėlto galingiausia pasaulio valstybė yra Baltarusija. Kad tokia retorika, kokią naudojo V. Putinas, yra Aleksandro Lukašenkos arkliukas, kad Rusijos prezidentas deklaravo viešai pagrindines Baltarusijos užsienio politikos tiesas, ir kad "dabar tai aišku, kas iš tiesų formuoja Rusijos užsienio politikos darbotvarkę". Taigi žavėtis vasario 10 d. kalba galėjo visi, kas tik netingėjo.

Kuo gi V. Putino kalba galėjo būti gąsdinanti? Į Miuncheną suvažiavę valstybių iš abiejų Atlanto pusių vadovai, tarptautinių organizacijų lyderiai, išklausę kalbos, ėmėsi nuogąstauti, kad Šaltasis karas grįžta. Visiškai užmiršdami, kad nebėra iki dantų apsiginklavusios Sovietų Sąjungos, nebėra dviejų konkuruojančių ideologijų, nebėra net aplink Rusiją besitelkiančio bloko, kuriuo griežtakalbis V. Putinas galėtų kliautis. Konferencijoje dalyvavę teoretikai taip pat turėjo ką pasakyti, t.y. garsiai pareikšti, kad Rusija neatsisakė imperinių ambicijų. O kas tuo tikėjo? Jeigu panar Šytume internete ir pas idomė - tume, ką rašo net ir liberaliausi Rusijos analitikai Apie šalies praeitį ir ateitį - tuomet V. Putino kalba Nepasirodys iškrentanti iš konteksto. Taip, didelės ir šiuo metu turtingos Rusijos nemenkos ir ambicijos, tik klausimas, kaip greitai tos ambicijos gali būti realizuojamos, ir apskritai - ar yra kritinės sąlygos jas realizuoti. Skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausiai gyvenančių auga, regioninis identitetas šalies viduje stiprėja, globalizacija neaplenkia. Net sekant JAV pėdomis, Rusijai visų pirma reikėtų pereiti nuo modernios prie postmodernios imperijos supratimo, t.y. nuo kovojimo fizine jėga prie informacinės kovos.

Taigi išgąsdinti kalba galėjo tik artimiausius Rusijos draugus Europoje - Vokietiją, Prancūz i j ą ir kai kurias Šiaurės Europos šalis. Kas jau kas, o šios šalys tikėjosi per septynerius metus "išsiauginusios" bent jau demokratiškai šnekantį Rusijos vadovą, nors prie demokratiško valdymo jam taip ir nepavyko pereiti. Didžiausios ir turtingiausios Europos valstybės vis dėlto pastebėjo formalų G.W.Busho ir V. Putino kalbų skirtumą - 2002 m. JAV prezidentas siekė mobilizuoti savo visuomenę numatomam "totaliniam karui su terorizmu", o ko siekė V. Putinas, 2007 m. taip griežtai prabildamas tarptautinei bendruomenei - sunku vienareikšmiškai atsakyti. Mobilizuoti europiečių antiamerikietiškus sentimentus? Tam ne itin tinkanti vieta. Miuncheno konferencija skirta saugumo klausimams Europoje ir pasaulyje aptarti. Europos saugumas, šiaip ar taip, vis dar priklauso nuo JAV.

Lieka vienas atsakymas - sužavėti. Štai atvažiavo didžiosios Rusijos prezidentas V. Putinas, bebaigiantis savo kadenciją, į ilgametes tradicijas turinčią valstybės vadovų, žurnalistų ir šiaip tarptautinės politikos darbotvarkės formuotojų elito renginį - ir nusprendė į save atkreipti dėmesį. Tokia viešųjų ryšių kampanija turi keletą paaiškinimų. Pirma, Rusijoje situacija tokia, kad populiariu išlikti sunku: vienetai klesti iš naftos dolerių, o likusieji gyvena žemiau skurdo ribos. Vos prieš mėnesį V. Putinas jau trečią ar ketvirtą kartą surengė "visaliaudinę" spaudos konferenciją, kurioje tiesioginio eterio metu atsakinėjo į piliečių klausimus (klausimai, tiesa, nebuvo suformuluoti tiesioginio eterio metu). Tuomet kliuvo taip pat visiems. Vietos biurokratams, oligarchams, kaimyninėms valstybėms, JAV. Tik to pasisakymo niekas taip atidžiai neanalizavo. Net nepastebėjo, kaip V. Putinas, kalbėdamas apie Baltarusiją, pripažino, kad Rusija nekėlė dujų ir naftos kainų sąjungininkei 2005 m., nes nenorėjo destabilizuoti politinės situacijos ir paveikti rinkimų eigos. Taigi atviru tekstu buvo pasakyta, kas ir kaip gali reguliuoti rinkimus aplinkinėse valstybėse. Iki tarptautinės teisės, kurios paisymo V. Putinas reikalauja iš JAV, tolokai…

Antra, Rusijoje artėja rinkimų metas - iš pradžių keisis Dūma, po to - ir prezidentas. Visuomenės nepasitenkinimas didelis, nors opozicinės partijos ir nėra įtakingos, demokratiškai mąstančių ir charizmatiškų lyderių nėra, todėl ir grėsmė valdančiajam elitui mažai tikėtina. Tačiau, kaip patys rusai sako - pasitikėk, bet patikrink. Radikalėjanti visuomenė turi atrasti naujų priešų. "Savų priešų" - čečėnų, gruzinų ir kitų nerusų - perdėtas eskalavimas gali tapti pavojingas pačiai valdžiai, be to, ir visuomenė kol kas nesubrendusi neonacionalizmui. Todėl tradicinės priešų paieškos Vakaruose - lengviausias kelias teigiamo visuomenės balsavimo tonusui palaikyti, o JAV, NATO - tai daug sovietinių stereotipų pažadinančios sąvokos.

Trečia, paties V. Putino likimas yra neaiškus. Jis skelbiasi nepaliksiantis įpėdinio, jo neįvardinsiantis ir pan. Tačiau Rusijoje pasitraukti iš prezidento posto be tinkamo "stogo" garantijų - tai beveik tas pats, kas tikėtis, kad gali būti ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Buvo kalbama, kad jeigu NVS būtų reorganizuota į efektyvesnę, tačiau iš principo ekonominę-energetinę struktūrą, tai V. Putinas galėtų jai vadovauti. Deja, NVS reformos ženklų kol kas nematyti. V. Putino taip pat galėtų laukti ir kokia puiki vietelė "Gazprom". Ir vienu, ir kitu atveju V. Putinas išplauktų į labiau tarptautinius vandenis. Taigi, kad jo nepamirštų ir toliau kviesti į tokio pobūdžio konferencijas, labai svarbu užsitikrinti, kad esi įdomus pranešėjas. Juk gera kalba laikoma ta, kuri išklausius pasimiršta ne per penkias minutes, bet bent per porą dienų.

Ar vis dėlto griežta savo retorika V. Putinas siekė išgąsdinti? Vargu. Rusijos imperinės ambicijos visiems seniai aiškios, nesvarbu, kokiais žodžiais tai apibrėžiama. Tai, kad Rusija šiuo metu neturi galimybių šių ambicijų įgyvendinti, - tai taip pat visiems aišku. Vienintelis jos artimiausiu metu įgyvendinamas siekis - tapti ir išlikti Rytų Europos ir iš dalies Vidurio Azijos regiono lydere. Tačiau net ir į šį tikslą Rusijos kelias nebus rožėmis klotas: Ukraina ir Gruzija - pakeliui į Europą, Kazachstano ir Turkmėnijos užsukamais kranais nepagąsdinsi. Artimiausias bendražygis A. Lukašenka viskuo pasipiktinęs siekia išgyventi. Žinoma, dar yra Armėnija…

Taigi grįžtant prie gerų siaubo filmų. Jie žavūs dar ir tuo, kad net jeigu ir būtų labai baisu, po sekundės protą pasiekia signalas, kad visa tai nėra tikra.

© 2007 „XXI amžius“