„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2007 m. vasario 23 d., Nr. 2 (38)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ar jau tampame ir politinių savižudžių tauta?

Dr. Egidijus Vareikis

Dr. Egidijus Vareikis

Savivaldos rinkimai visai netoli. Paspėlioti, kas laimės, žinoma, įdomus užsiėmimas, nors ir rizikingas - Lietuvos patirtis rodo, kad rinkėjai linkę apgaudinėti ne tik viešosios nuomonės tyrėjus. Linkę apgaudinėti partijas ir kandidatus, linkę apgaudinėti ir... patys save.

Parašyti šį tekstą paskatino klausimas - kodėl rinkimams artėjant vėl kyla populistų populiarumas. Dvi didžiosios partijos, keisdamos viena kitą partinėje rikiuotėje, jau negali miegoti ramiai. Štai Rolando Pakso bendražygiai užima garbingą trečiąją vietą populiarumo rikiuotėje, o Darbo partija pirmą kartą per pastaruosius mėnesius prisiaugino naujų rinkėjų. Ir visa tai nepaisant to fakto, kad vienos partijos stabas vis giliau klimpsta į kriminalą, o kitos - dar prieš keletą metų buvo paskelbtas politiniu lavonu. Visa tai nepaisant to, kad viena partija neturi absoliučiai jokios municipalinio darbo tradicijos, o kitoje - publiką juokina šokanti vado žmona.

Optimistas pasakys - jei rinkėjų nuomonės svyruoja ir keičiasi, reikia džiaugtis - vadinasi, žmonėms ne vis tiek. Juk svarbiausia - nėra abejingų šokiams ir kriminalams.

Pesimistas atšaus, kad rinkėjai ir vėl metasi nuo realios politikos į tikėjimą stebuklais, į norą turėti ne kuriančią, o tik kažką duodančią valdžią. Mano paties politinė patirtis rodo, kad tarp valdžios ir žmogaus susiformavo šeimininko - elgetos santykiai. Elgeta visai nenori, kad pasikeistų sistema, geriau sutinka būti elgeta, o šeimininkui lengviau kažko truputį duoti, o ne stengtis, kad elgetų nebūtų.

Sociologai konstatuoja, kad lietuviai tebėra vadinamojo parapinio mąstymo bendruomenė - didžioji dauguma įsitikinusi, kad nuo jų politinio aktyvumo niekas nepriklauso arba priklauso labai nedaug. Remiantis tokia logika tampa aišku, kad parduoti balsą už kelis litus yra geresnis biznis, nei savo balsu išrinkti deramai atstovaujančią ir dirbančią valdžią, o savo gyvenimą lengviau reguliuoti ką nors nugvelbus ar iškaulinus iš esamos valdžios užuot ją keitus.

Atrodytų, kad, kartą apgautas, rinkėjas turėtų atsikvošėti, tačiau taip nėra. Veikiau atvirkščiai - lengviau paverkti dar ir dar kartą apgautam, negu apgaunamam nesiduoti. Tada lengviausia pasakyti, kad patikėjau tuo, kuris gražiausiai šnekėjo ir daugiausiai žadėjo. Jo vardas populizmas. Politikos čia mažai.

Pakso kampanijos strategai gerai pataikė į rinkėjų širdeles, vietoj politiko siūlydami balsuoti už naująjį Zaratustrą, kuris visiškai nemanė daryti politikos - skraidė padebesiais ir tvirtino, kad tvarka bus. Net Šventą Raštą citavo kaip savo kūrinį. Dabar libdemai irgi bando paksizmą priešpriešinti politikai ir tiems politikams, kuriems "Zaratustra" neva neįtiko. Nitsche buvo ne tik gabus filosofas, bet ir auksaburnis lektorius. Teigiama, kad oratoriaus gebėjimai padėjo vienam Adolfui tapti valstybės kancleriu, o vėliau - visi žino kuo. Vokiečiai, kuriuose galėtų harmoningai sugyventi romantizmas ir tvarka, pasidavė Zaratustrai. Juk taip paprasta - klausyti didingos romantikos ir vykdyti vado priesakus.

Lietuvius daug kas laiko romantiška tauta. Todėl jiems kur kas įdomiau skirstyti politikus į mylimus ir nemylimus, negu paklausti, kokių prioritetų pagrindu bus formuojamas kitų metų biudžetas.

Lietuvių paguodai galima pasakyti, kad jie ne vieninteliai tokie. Bemaž visas pokomunistinis pasaulis kabo ant tos pačios populizmo ar jauno gražaus "Zaratustros" meškerės. Neseniai stebėjau rinkimus Serbijoje, geriausiai ten pasirodė nacionalšovinistine ideologija blyksinti partija, pagrindine savo idėja pasirinkusi serbo, kaip išdidaus ir dvasiškai nepalaužto lūzerio, idėją. Tokia politika serbams kainavo labai daug, bet juk balsuoti už tokius lengva: būsime vieninteliai ir nepakartojami Europoje, nereikės jokių eurointegracijos darbų, dėl visko bus kalti Briuselis ir Vašingtonas. Turėjo serbai ir savąjį Viktorą, kuris žvelgė į rinkėjus iš plakatų, tačiau negalėjo grįžti iš užsienio, nes jį, net nespėjusį užlipti ant statinės, teisėsauga būtų pasodinusi už grotų...

Ne paslaptis, kad su populistine platforma valdžią paėmė nauji politikai Latvijoje, Estijoje, populizmo gausu brolių Kaczynskių politikoje. Tvarka bus, mes ją įvesime, mieli rinkėjai, be jūsų. Taigi rolandai su viktorais - ne toks jau lietuviškas reiškinys.

Taip galima būtų ir pasiguosti. Visi mes vienodi... Bent jau neblogesni už kitus.

Tačiau blogiausia, kad ir vadinamieji normalūs politikai, užuot telkę savo rinkėjus ir užsiėmę politika, pasiduoda populizmo pagundai. Pasako patys sau, kad norint būti politiku, juo reikia būti paskiausia, o iki tol geriausia mokėti dainuoti, šokti, burti, dalyvauti realybės šou. Kodėl taip elgiasi? Ogi todėl, kad patys save įtikina, jog rinkėjams politikų nereikia, reikia spektaklio, cirko ar dar ko nors tokio. Politikoje "geriečiais" tampa tie, kurie politikos nenori ir nemėgsta, užsiima kuo tik nori, bet tik ne politika. Jei Seimo pirmininkas sako politika nusivylęs ir tą pačią minutę neatsistatydina, tai jis arba meluoja, arba nežino ką daro. Ar sutiktumėte gydytis pas daktarą, kuris jums pasakytų, kad jam ligonio gydymas visai neįdomus? Bet čia politika, čia kitaip. Didelė dalis kandidatų sąrašuose sako esantys ten, be kita ko, ir iš... neapykantos politikai.

Svarbu, kad žaidimas būtų. Juk ir rinkėjai čia ne politikoje dalyvauja. Dalyvauja šou, tad publikai reikia žaidimo. Publika nenori dalyvauti politikoje, nes netiki rezultatais, randa kitų prioritetų. Pastaraisiais metais politikų sąrašai dar labai populizuojami lytiniais, etniniais, žvaigždiniais būdais. Kokį ryšį su politika turi mėgavimasis tuo, kad sąraše kas antra - trečia yra moteris? Kuo čia dėta politika? Mano savivaldybėje - Vilniaus rajone - "rimtos partijos" rado reikalą į kas kelintą sąrašo vietą įrašyti pabrėžtinai nelietuvišką pavardę. Be to, kiekviename sąraše pageidautina žvaigždė - sporto, scenos, etc. Kiek sąraše lieka politikų - nesvarbu. Gal jų apskritai nereikia. Gerai, jei vis daugiau moterų ar ekrano žvaigždžių domėtųsi politika. Bet ne atvirkščiai. Savivaldoje ypač, juk čia ir ūkinės veiklos esama...

Publika mėgsta tyčiotis iš gyvenimo, iš tokio, kokį didele dalimi pati susikūrė. Nelabai tikiu, kai vadina mus savižudžių tauta. Tačiau jei pavadintų politinių savižudžių tauta, imčiau ir patikėčiau. Mūsų politinės savižudybės - tai būtinai iškrėsti kiaulystę valdžiai, ir tą dieną, kai turime galimybę visi dalyvauti, pradedame svarstyti, kaip čia pasityčiojus iš visko - net savo pačių pasirinkimo. Visa tai liūdina. Kadangi sakau, jog man patinka politika, dažnai išgirstu - toks rimtas, o politika patinka...

Populistams ir "Zaratustroms" šito tik ir tereikia.

O kaip rezultatai? Jie bus. Demokratija pati savaime yra laimėjimas. Yra rinkėjų, kuriems svarbu. Svarbu net ne kas laimės, o tas moralumo kriterijus, kuris tiesiog laikytų nuodėme savojo balso pardavimą nežinia kam.

Savivaldos rinkimai - jau šią savaitę. Netrukus turėsime daug naujų merų. Jiems būtų pravartu žinoti, kad geriausias visų laikų JAV meras Rudophas Giuliani taip kalbėjo apie savo šalies politikos esmę:

"Abrahamas Lincolnas mėgo sakyti, kad kurio nors žmogaus amerikietiškumas nustatomas ne pagal genealoginį medį, o pagal tai, kiek jis tiki Amerika. Nes mes patys kaip religija. Pasaulietinė religija. Mes tikime idėjomis ir idealais. Mes ne vienalytė rasė, mūsų daug; mes ne viena etninė grupė, mes - įvairiausi; mes nekalbame viena kalba, mes visi visų žmonės. Mus sieja tikėjimas politine demokratija, religijos laisve, kapitalizmu, laisva ekonomika, kur žmonės laisvai renkasi, kur leisti savo pinigus. Mes susiję tarpusavyje, kadangi gerbiame žmogaus gyvybę ir teisės viršenybę. Tai yra idėjos, padariusios mus amerikiečiais. Ir tai yra tos idėjos, kuriomis rėmiausi, kai reikėjo būti lyderiu ir po Rugsėjo 11-osios, ir gerokai prieš tai."

Nenoriu, kad išgyventume rugsėjo tragediją. Bet kaip reikia Lietuvai būtent tokių Linkolnų. Ir lietuvių, tikinčių jais. O ne politiniais spektakliais, vedančiais į politinę savižudybę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija