Ar jau tampame ir politinių savižudžių tauta?
Dr. Egidijus Vareikis
|
Dr. Egidijus Vareikis
|
Savivaldos rinkimai visai netoli. Paspėlioti, kas
laimės, žinoma, įdomus užsiėmimas, nors ir rizikingas - Lietuvos
patirtis rodo, kad rinkėjai linkę apgaudinėti ne tik viešosios nuomonės
tyrėjus. Linkę apgaudinėti partijas ir kandidatus, linkę apgaudinėti
ir... patys save.
Parašyti šį tekstą paskatino klausimas - kodėl
rinkimams artėjant vėl kyla populistų populiarumas. Dvi didžiosios
partijos, keisdamos viena kitą partinėje rikiuotėje, jau negali
miegoti ramiai. Štai Rolando Pakso bendražygiai užima garbingą trečiąją
vietą populiarumo rikiuotėje, o Darbo partija pirmą kartą per pastaruosius
mėnesius prisiaugino naujų rinkėjų. Ir visa tai nepaisant to fakto,
kad vienos partijos stabas vis giliau klimpsta į kriminalą, o kitos
- dar prieš keletą metų buvo paskelbtas politiniu lavonu. Visa tai
nepaisant to, kad viena partija neturi absoliučiai jokios municipalinio
darbo tradicijos, o kitoje - publiką juokina šokanti vado žmona.
Optimistas pasakys - jei rinkėjų nuomonės svyruoja
ir keičiasi, reikia džiaugtis - vadinasi, žmonėms ne vis tiek. Juk
svarbiausia - nėra abejingų šokiams ir kriminalams.
Pesimistas atšaus, kad rinkėjai ir vėl metasi nuo
realios politikos į tikėjimą stebuklais, į norą turėti ne kuriančią,
o tik kažką duodančią valdžią. Mano paties politinė patirtis rodo,
kad tarp valdžios ir žmogaus susiformavo šeimininko - elgetos santykiai.
Elgeta visai nenori, kad pasikeistų sistema, geriau sutinka būti
elgeta, o šeimininkui lengviau kažko truputį duoti, o ne stengtis,
kad elgetų nebūtų.
Sociologai konstatuoja, kad lietuviai tebėra vadinamojo
parapinio mąstymo bendruomenė - didžioji dauguma įsitikinusi, kad
nuo jų politinio aktyvumo niekas nepriklauso arba priklauso labai
nedaug. Remiantis tokia logika tampa aišku, kad parduoti balsą už
kelis litus yra geresnis biznis, nei savo balsu išrinkti deramai
atstovaujančią ir dirbančią valdžią, o savo gyvenimą lengviau reguliuoti
ką nors nugvelbus ar iškaulinus iš esamos valdžios užuot ją keitus.
Atrodytų, kad, kartą apgautas, rinkėjas turėtų
atsikvošėti, tačiau taip nėra. Veikiau atvirkščiai - lengviau paverkti
dar ir dar kartą apgautam, negu apgaunamam nesiduoti. Tada lengviausia
pasakyti, kad patikėjau tuo, kuris gražiausiai šnekėjo ir daugiausiai
žadėjo. Jo vardas populizmas. Politikos čia mažai.
Pakso kampanijos strategai gerai pataikė į rinkėjų
širdeles, vietoj politiko siūlydami balsuoti už naująjį Zaratustrą,
kuris visiškai nemanė daryti politikos - skraidė padebesiais ir
tvirtino, kad tvarka bus. Net Šventą Raštą citavo kaip savo kūrinį.
Dabar libdemai irgi bando paksizmą priešpriešinti politikai ir tiems
politikams, kuriems "Zaratustra" neva neįtiko. Nitsche buvo ne tik
gabus filosofas, bet ir auksaburnis lektorius. Teigiama, kad oratoriaus
gebėjimai padėjo vienam Adolfui tapti valstybės kancleriu, o vėliau
- visi žino kuo. Vokiečiai, kuriuose galėtų harmoningai sugyventi
romantizmas ir tvarka, pasidavė Zaratustrai. Juk taip paprasta -
klausyti didingos romantikos ir vykdyti vado priesakus.
Lietuvius daug kas laiko romantiška tauta. Todėl
jiems kur kas įdomiau skirstyti politikus į mylimus ir nemylimus,
negu paklausti, kokių prioritetų pagrindu bus formuojamas kitų metų
biudžetas.
Lietuvių paguodai galima pasakyti, kad jie ne vieninteliai
tokie. Bemaž visas pokomunistinis pasaulis kabo ant tos pačios populizmo
ar jauno gražaus "Zaratustros" meškerės. Neseniai stebėjau rinkimus
Serbijoje, geriausiai ten pasirodė nacionalšovinistine ideologija
blyksinti partija, pagrindine savo idėja pasirinkusi serbo, kaip
išdidaus ir dvasiškai nepalaužto lūzerio, idėją. Tokia politika
serbams kainavo labai daug, bet juk balsuoti už tokius lengva: būsime
vieninteliai ir nepakartojami Europoje, nereikės jokių eurointegracijos
darbų, dėl visko bus kalti Briuselis ir Vašingtonas. Turėjo serbai
ir savąjį Viktorą, kuris žvelgė į rinkėjus iš plakatų, tačiau negalėjo
grįžti iš užsienio, nes jį, net nespėjusį užlipti ant statinės,
teisėsauga būtų pasodinusi už grotų...
Ne paslaptis, kad su populistine platforma valdžią
paėmė nauji politikai Latvijoje, Estijoje, populizmo gausu brolių
Kaczynskių politikoje. Tvarka bus, mes ją įvesime, mieli rinkėjai,
be jūsų. Taigi rolandai su viktorais - ne toks jau lietuviškas reiškinys.
Taip galima būtų ir pasiguosti. Visi mes vienodi...
Bent jau neblogesni už kitus.
Tačiau blogiausia, kad ir vadinamieji normalūs
politikai, užuot telkę savo rinkėjus ir užsiėmę politika, pasiduoda
populizmo pagundai. Pasako patys sau, kad norint būti politiku,
juo reikia būti paskiausia, o iki tol geriausia mokėti dainuoti,
šokti, burti, dalyvauti realybės šou. Kodėl taip elgiasi? Ogi todėl,
kad patys save įtikina, jog rinkėjams politikų nereikia, reikia
spektaklio, cirko ar dar ko nors tokio. Politikoje "geriečiais"
tampa tie, kurie politikos nenori ir nemėgsta, užsiima kuo tik nori,
bet tik ne politika. Jei Seimo pirmininkas sako politika nusivylęs
ir tą pačią minutę neatsistatydina, tai jis arba meluoja, arba nežino
ką daro. Ar sutiktumėte gydytis pas daktarą, kuris jums pasakytų,
kad jam ligonio gydymas visai neįdomus? Bet čia politika, čia kitaip.
Didelė dalis kandidatų sąrašuose sako esantys ten, be kita ko, ir
iš... neapykantos politikai.
Svarbu, kad žaidimas būtų. Juk ir rinkėjai čia
ne politikoje dalyvauja. Dalyvauja šou, tad publikai reikia žaidimo.
Publika nenori dalyvauti politikoje, nes netiki rezultatais, randa
kitų prioritetų. Pastaraisiais metais politikų sąrašai dar labai
populizuojami lytiniais, etniniais, žvaigždiniais būdais. Kokį ryšį
su politika turi mėgavimasis tuo, kad sąraše kas antra - trečia
yra moteris? Kuo čia dėta politika? Mano savivaldybėje - Vilniaus
rajone - "rimtos partijos" rado reikalą į kas kelintą sąrašo vietą
įrašyti pabrėžtinai nelietuvišką pavardę. Be to, kiekviename sąraše
pageidautina žvaigždė - sporto, scenos, etc. Kiek sąraše lieka politikų
- nesvarbu. Gal jų apskritai nereikia. Gerai, jei vis daugiau moterų
ar ekrano žvaigždžių domėtųsi politika. Bet ne atvirkščiai. Savivaldoje
ypač, juk čia ir ūkinės veiklos esama...
Publika mėgsta tyčiotis iš gyvenimo, iš tokio,
kokį didele dalimi pati susikūrė. Nelabai tikiu, kai vadina mus
savižudžių tauta. Tačiau jei pavadintų politinių savižudžių tauta,
imčiau ir patikėčiau. Mūsų politinės savižudybės - tai būtinai iškrėsti
kiaulystę valdžiai, ir tą dieną, kai turime galimybę visi dalyvauti,
pradedame svarstyti, kaip čia pasityčiojus iš visko - net savo pačių
pasirinkimo. Visa tai liūdina. Kadangi sakau, jog man patinka politika,
dažnai išgirstu - toks rimtas, o politika patinka...
Populistams ir "Zaratustroms" šito tik ir tereikia.
O kaip rezultatai? Jie bus. Demokratija pati savaime
yra laimėjimas. Yra rinkėjų, kuriems svarbu. Svarbu net ne kas laimės,
o tas moralumo kriterijus, kuris tiesiog laikytų nuodėme savojo
balso pardavimą nežinia kam.
Savivaldos rinkimai - jau šią savaitę. Netrukus
turėsime daug naujų merų. Jiems būtų pravartu žinoti, kad geriausias
visų laikų JAV meras Rudophas Giuliani taip kalbėjo apie savo šalies
politikos esmę:
"Abrahamas Lincolnas mėgo sakyti, kad kurio nors
žmogaus amerikietiškumas nustatomas ne pagal genealoginį medį, o
pagal tai, kiek jis tiki Amerika. Nes mes patys kaip religija. Pasaulietinė
religija. Mes tikime idėjomis ir idealais. Mes ne vienalytė rasė,
mūsų daug; mes ne viena etninė grupė, mes - įvairiausi; mes nekalbame
viena kalba, mes visi visų žmonės. Mus sieja tikėjimas politine
demokratija, religijos laisve, kapitalizmu, laisva ekonomika, kur
žmonės laisvai renkasi, kur leisti savo pinigus. Mes susiję tarpusavyje,
kadangi gerbiame žmogaus gyvybę ir teisės viršenybę. Tai yra idėjos,
padariusios mus amerikiečiais. Ir tai yra tos idėjos, kuriomis rėmiausi,
kai reikėjo būti lyderiu ir po Rugsėjo 11-osios, ir gerokai prieš
tai."
Nenoriu, kad išgyventume rugsėjo tragediją. Bet
kaip reikia Lietuvai būtent tokių Linkolnų. Ir lietuvių, tikinčių
jais. O ne politiniais spektakliais, vedančiais į politinę savižudybę.
© 2007 XXI amžius
|