Prancūzijos studentai atkakliau gina savo teises nei lietuviai

Gintaras VISOCKAS

Prancūzijoje teisę tudijuojantis Stanislovas Tomas tvirtina, kad lietuviai, skirtingai nei prancūzai, dažniausiai linkę nusileisti, kentėti bei atleisti jiems daromas net didžiausias skriaudas Autoriaus nuotraukos

Gegužės 22-ąją prie Seimo surengtame protesto mitinge jaunuoliai smerkė Lietuvos valdžią, nepaisančią studentų interesų

Stanislovas TOMAS – Lietuvos Respublikos pilietis. Jaunuolis puikiai kalba lietuviškai. Jis laiko save tikru lietuviu. Tačiau jis nėra itin panašus į tipišką šviesiaplaukį, santūrų, lėtakalbį lietuvį, juolab kad lietuviškai kalba su akivaizdžiu akcentu – mat jo gyslomis teka ir totoriško, ir lenkiško, ir net vokiško kraujo. Jis gimė Kazachstane, o į tėvynę sugrįžo tik apie 1988  metus. Grįžęs dvejus metus Vilniuje studijavo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Vėliau nusprendė tapti teisininku, teisės mokslų krimsti išvyko į Vakarus. Mat teisė, jo manymu, kur kas praktiškesnė profesija nei politologija. Studijavo S. Tomas ir Latvijoje, ir Belgijoje, ir JAV. Šiuo metu jis – Prancūzijos Sorbonos universiteto studentas. Gilintis į teisės paslaptis belikę vos dveji metai. Nors 25-erių metų S. Tomas nenori prarasti Lietuvos pilietybės, jis neslepia, kad jam labai patinka gyventi Prancūzijoje. Jei tik galėtų, jis įgytų dvigubą – Lietuvos ir Prancūzijos – pilietybę. Jo paties teigimu, Prancūzija geriausiai atitinka jo temperamentą ir dvasią. O Paryžius – vienas gražiausių miestų pasaulyje. Be kita ko, jis gali susikalbėti ir rašyti net keliomis kalbomis – lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai, ispaniškai, latviškai, vokiškai. Tačiau prancūzų kalba iš visų užsienio kalbų jam arčiausiai širdies. Šią kalbą jis geriausiai išmokęs.

Sunkiai įsivaizduojama situacija

Su Stanislovu Tomu susipažinome atsitiktinai. Gegužės 22-ąją Vilniuje prie Seimo rūmų studentai surengė piketą, kurio metu keli šimtai vaikinų bei merginų smerkė politikų (pirmiausia – Liberalų sąjūdžio) iniciatyvas neva tobulinti aukštojo mokslo įstatymo nuostatas. Tame spontaniškai surengtame mitinge ir išvydau S. Tomą, susirinkusiems temperamentingai pasakojantį, kaip savo interesus ir teises narsiai, atkakliai, o kartais ir įžūliai gina Prancūzijos studentai. Vaikinas iš Prancūzijos Sorbonos universiteto su keliais Lietuvos bendražygiais dėstė argumentus, kodėl smerktinas politikų sumanymas reikalauti mokesčio už studijas net ir iš gerai besimokančių studentų. Sorbonos universiteto auklėtinis neragino, kad lietuviai studentai keltų riaušes – pultų daužyti gatvių vitrinas ar degintų automobilius. Tačiau S. Tomas pabrėžė, kad tokia situacija, kai Lietuvos politikai pareiškia, jog už mokslą nuo šiol privalės mokėti solidžias pinigų sumas net dauguma gerai besimokančiųjų Lietuvos studentų, o Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių universitetų bei aukštųjų mokyklų studentai nesusiorganizuoja net į protesto mitingą – tiesiog neįmanoma Prancūzijoje. Stambaus kapitalo interesus ginantys politikai, padedami gudrių, suktų Konstitucinio Teismo išaiškinimų, nusprendžia, jog artimiausiu metu mokslas Lietuvoje taps mokamas ne tik blogai, bet ir gerai besimokantiems, o studentų interesus neva ginančios oficialios Lietuvos studentų sąjungos bei jaunimo organizacijos nekviečia savo narių į gatvių eitynes. Pasak jau kelerius metus Prancūzijoje teisę studijuojančio S. Tomo, tokia padėtis – skandalinga. Prancūzijoje studentai mitinguoja, streikuoja, protestuoja net dėl smulkmenų, mažmožių. Ir jų eitynės sukelia labai didelį galvos skausmą valdžiai. Mat studentai okupuoja ne tik universitetus, į auditorijas bei tarnybines patalpas neįleisdami dėstytojų, profesorių, rektorių. Jei šalies Vyriausybė nesileidžia į diskusijas, jei atsisako išklausyti studentus, galų gale – jei visiškai nereaguoja į studentų protestus, tada studentai ima blokuoti greitkelius, geležinkelius, net oro uostus. Lietuvoje sunku įsivaizduoti tokią situaciją: nesulaukdami stipendijų padidinimo ar mokesčio už studijas sumažinimo Vilniaus aukštosiose mokyklose besimokantys vaikinai ir merginos sutrikdo, sakykim, sostinės geležinkelio ir oro uosto veiklą, gyvąja grandine apsupdami tarnybines patalpas, o valstybė dėl tokio akibrokšto patiria kelių milijonų litų nuostolių. Bet svarbiausia, kad už šiuos nuostolius studentams nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Užuot persekiojusi studentų aktyvistus valdžia nusileidžia jaunimo reikalavimams, atšaukdama savo potvarkius, kurie buvo nepriimtini studentams. „Ar įmanoma tokia įvykių eiga Lietuvoje?“, – ironizavo teisę Prancūzijoje studijuojantis S. Tomas.

Tėškė į veidą tortą

Sunku būtų įsivaizduoti ir Lietuvos vidaus reikalų ministrą, kurį tortais apmėto studentai vien dėl to, kad šiam, remiantis šalies įstatymais, privalu rūpintis viešąja tvarka. O tuometiniam Prancūzijos vidaus reikalų ministrui Nikola Sarkozy, dabartiniam Prancūzijos prezidentui, net tris kartus į veidą buvo tėkštas tortas. Lietuvoje studentai už tokius išsišokimus susilauktų baudų už viešosios tvarkos pažeidimus, juos greičiausiai pasmerktų ir spauda, ir inteligentai. Tuo tarpu Prancūzijoje tokie dalykai – įprastas reiškinys, kuriuo niekas nesistebi ir kurio niekas nesmerkia. Prancūzijoje studentams leidžiama kur kas daugiau, nei kitiems piliečiams, ir su šia nuostata visi susitaikę. Taip pat ir policija, atlaidžiai žiūrinti į jaunuolius jų pusėn svaidančius supuvusius pomidorus ar obuolius.

Universitetų „okupacijos“ – dažnas reiškinys Prancūzijoje

Ten, prie Lietuvos Seimo rūmų, pasakodamas susirinkusiems, kaip savo ekonominius interesus gina prancūzai, S. Tomas pateikė keletą tikrai atmintin įsirėžusių palyginimų. Pasirodo, Prancūzijoje jis jau yra dalyvavęs net keturiose vadinamosiose universitetų „okupacijose“. Aukštosios mokyklos „okupacija“ prasideda tada, kai studentai blokuoja visus įėjimus į universitetų patalpas. Įėjimai blokuojami statant barikadas iš spintų, stalų, kėdžių. Blokada tokia rimta, kad į universitetą be studentų leidimo negali pakliūti niekas – nei rektorius, nei valytoja. Studentai universitete apsigyvena: miega ant grindų, pasitiesę miegmaišius, valgo draugų atneštą maistą, nevaikšto į paskaitas, nelaiko egzaminų, be to, neleidžia studijuoti tiems, kurie nesutinka streikuoti. Tokia padėtis trunka, kol neapsikentusi Prancūzijos valdžia nusprendžia pradėti derybas ir pareiškia linkusi nusileisti. Beje, Prancūzijos įstatymai, reglamentuojantys, kas, kada ir kodėl gali surengti streiką, – itin liberalūs. Norint pradėti neterminuotą streiką Prancūzijoje užtenka... dviejų norinčių streikuoti pareiškimo. Lietuvoje studentai negali paskelbti streiko, jei nėra dviejų oficialių jaunimo organizacijų vadovybės pritarimo ir jei streikui nepritaria bent du trečdaliai studentų. „Tokios griežtos normos studentų streiką Lietuvoje daro neįmanomą, žodžiu, tokie įstatymai labai parankūs tiek Lietuvos valdžiai, tiek Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovybei“, – sakė Prancūzijoje teisę studijuojantis S. Tomas. Jo tvirtinimu, Prancūzijoje visos oficialios jaunimo bei studentų organizacijos palaiko streikus, protestus bei vadinamąsias „okupacijas“ net tais atvejais, kai šios akcijos surengiamos išties ne dėl studentams gyvybiškai svarbių įstatymų. Kilus valdžios ir studentų konfliktui, visos be išimties jaunimo ir studentų organizacijos palaiko streikuojančius bei mitinguojančius. Dar viena svarbi detalė: oficialios Prancūzijos jaunimo bei studentų organizacijos remiamos iš valstybės biudžeto nepriklausomai nuo to, ar jos kviečia studentus streikuoti, ar ragina atšaukti universiteto „okupaciją“. Skirtumų tarp Prancūzijos ir Lietuvos įstatymų, apibrėžiančių streikuojančiųjų teises bei pareigas, – labai daug. Štai kad ir šis: „sprendimą dėl streiko Prancūzijoje priima ne studentų atstovybės, ne organizacijų vadovai, bet studentų asamblėjos, kurios susikuria spontaniškai“. Prancūzijos valdžiai nė mintis nekyla šantažuoti studentų (jei streikuosite – bus sumažintas finansavimas): jie puikiai supranta, jog po šantažo studentai surengtų dar vieną ilgalaikį streiką. Paklaustas, ką jis galvoja apie oficialių Lietuvos jaunimo organizacijų pasyvumą, S. Tomas pareiškė, jog šios organizacijos greičiausiai tėra dar viena biurokratinė struktūra, kurios vadovai pirmiausiai rūpinasi savo asmenine karjera bei gerove, akivaizdžiai pataikaudami valdžios interesams.

Valdžia pasigailėjo, ištarusi „ne“

Prancūzijoje studijuojantis S. Tomas puikiai prisimena senųjų prancūzų pasakojimus apie 1968-ųjų studentų revoliuciją Paryžiuje. Riaušės, neramumai, streikai prasidėjo dėl, regis, mažytės smulkmenos. Iki tų metų Prancūzijoje vaikinams ir merginoms buvo draudžiama gyventi kartu bendruose bendrabučiuose. Tiksliau tariant, iki 1968-ųjų Prancūzijoje veikė atskiri vyrų ir moterų bendrabučiai, ir vaikinui pakliūti į bendrabutį, kur gyvena merginos, būdavo neįmanoma. 1968-aisiais Prancūzijos studentai nusprendė, jog tokią tvarką būtina atšaukti. Prancūzijos valdžia kategoriškai atmetė studentų prašymus steigti bendrabučius, kur vaikinai ir merginos galėtų gyventi po vienu stogu. Ir netrukus labai pasigailėjo – į gatves plūstelėjo keli milijonai pasipiktinusių studentų. Tais metais buvo surengtos ilgalaikės aukštųjų mokyklų „okupacijos“, gatvių eitynių metu nukentėjo ne viena parduotuvės vitrina, automobilis. Tąsyk Prancūzijoje kentėjo ne tik parduotuvių, įstaigų vitrinos, bet ir tiltai, greitkeliai. Prancūzijos jaunimas buvo kaip niekad įsiutęs...

1500 eurų stipendija

Prancūzijoje didžiąją laiko dalį dabar praleidžiantis S.Tomas prisimena 2006-uosius, kai Prancūzijoje studentai pasipiktino valdžios sprendimu įteisinti įstatymą, leidžiantį darbdaviams lengviau, neišmokant išeitinių kompensacijų, iš darbo atleisti jaunesnio amžiaus darbuotojus. Toji įstatymo pataisa, jei tikėsime studentu S. Tomu, nebuvo labai svarbi, mat dėl jos būtų nukentėjusi tik nedidelė jaunų žmonių grupė. Ir vis dėlto į Paryžiaus gatves tąsyk išėjo apie tris milijonus studentų, neterminuotą streiką paskelbė 84 Prancūzijos universitetai. Visos oficialios jaunimo ir studentų organizacijos išplatino pareiškimus, raginančius dar gausiau bei atkakliau protestuoti. Streikas ir universitetų „okupacija“ truko beveik du mėnesius, Vyriausybė patyrė dviejų milijonų eurų nuostolį ir galiausiai buvo priversta nusileisti aukštųjų mokyklų studentų reikalavimams. Įstatymas buvo atšauktas. Įsimintini ir 2007-ieji metai. 2007-ųjų lapkritį Prancūzijoje streikavo 45 universitetai. Ir vėl sėkmingai: valdžia buvo priversta nusileisti ekonominiams studentų interesams. O Prancūzijos studentai gyvena neblogai. Už metus jiems tereikia sumokėti vienkartinį 200 eurų mokestį. Daugiau – jokių išlaidų. Jeigu studentas yra pažangus, jei stropiai studijuoja disciplinas, jam kas mėnesį mokama 1500 eurų stipendija. Pasak S. Tomo, 1500 eurų stipendija Paryžiuje – tai maždaug tiek pat, kiek Lietuvoje būtų 1500 litų dydžio stipendija. Nors pragyvenimo lygis Paryžiuje – vienas didžiausių pasaulyje, tačiau gaunant tokio dydžio spipendiją studentui badauti jau netenka.

Lietuviai linkę kentėti

Jei paklaustumėme S. Tomo, koks skirtumas tarp prancūzų ir lietuvių, jis atsakytų nė nedvejodamas. Engiami, skriaudžiami, žeminami lietuviai linkę kentėti, nusileisti, prancūzai – ne. Nė už ką, nė vienai akimirkai. Prancūzų studentams nė motais, ar užtektinai esama lėšų biudžete – jiems svarbiausia apginti savo interesus. Kad lietuviams dar labai būdingas pasyvumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, studentas iš Paryžiaus pademonstravo, pateikdamas konkretų pavyzdį. Po gegužės 22-ąją surengto mitingo prie Seimo jie, studentai, patraukė į centrinius Vilniaus universiteto rūmus. Ten jie ketino surengti vadinamąją universiteto „okupaciją“. Nors eitynėse link centrinių universiteto rūmų dalyvavo gal net apie 500 studentų, statyti iš baldų barikadas bei blokuoti įėjimus panoro tik apie šimtą drąsuolių. Nors tos barikados buvo simbolinės ir statomos taip, kad niekam labai netrukdytų, universiteto apsauga pagalbon pasikvietė policiją. Tiek apsaugos, tiek policijos darbuotojai pamėgino perlipti per iš stalų, kėdžių ir spintų sukrautas barikadas. Pareigūnų tikslai – suprantami. Jiems buvo įsakyta išardyti barikadas. Bet pareigūnai, pasak studento S. Tomo, neturėjo patirties, kaip greitai ir be nuostolių išardyti barikadas, todėl keli stalai krito ant grindų bei sulūžo. Sulūžo ne dėl jo ir ne dėl kitų studentų kaltės. Tačiau Sorbonos universitete teisę studijuojantis S. Tomas jau sulaukė kvietimo į Vilniaus policijos 3-iąjį komisariatą. Vilniaus universiteto vadovybė jam nori iškelti baudžiamąją bylą dėl turto sugadinimo, reikalaudama atlyginti nuostolius – sumokėti 1000 litų baudą. Nors kol kas S. Tomas šiame incidente – tik liudininkas, tačiau jis neatmeta galimybės, jog iš liudininko gali labai greitai pavirsti įtariamuoju. Pasak S. Tomo, tokia situacija Prancūzijoje – neįmanoma. Juolab kad barikadas jie Vilniaus universitete, skirtingai nei Paryžiuje, statė simbolines, kad niekam per daug netrukdytų. Prancūzijoje barikados statomos tikros ir jų neįmanoma apeiti.

© 2008 „XXI amžius“