2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Prancūzijos studentai atkakliau gina savo teises nei lietuviai

Gintaras VISOCKAS

Prancūzijoje teisę tudijuojantis Stanislovas Tomas tvirtina, kad lietuviai, skirtingai nei prancūzai, dažniausiai linkę nusileisti, kentėti bei atleisti jiems daromas net didžiausias skriaudas Autoriaus nuotraukos

Stanislovas TOMAS – Lietuvos Respublikos pilietis. Jaunuolis puikiai kalba lietuviškai. Jis laiko save tikru lietuviu. Tačiau jis nėra itin panašus į tipišką šviesiaplaukį, santūrų, lėtakalbį lietuvį, juolab kad lietuviškai kalba su akivaizdžiu akcentu – mat jo gyslomis teka ir totoriško, ir lenkiško, ir net vokiško kraujo. Jis gimė Kazachstane, o į tėvynę sugrįžo tik apie 1988  metus. Grįžęs dvejus metus Vilniuje studijavo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Vėliau nusprendė tapti teisininku, teisės mokslų krimsti išvyko į Vakarus. Mat teisė, jo manymu, kur kas praktiškesnė profesija nei politologija. Studijavo S. Tomas ir Latvijoje, ir Belgijoje, ir JAV. Šiuo metu jis – Prancūzijos Sorbonos universiteto studentas. Gilintis į teisės paslaptis belikę vos dveji metai. Nors 25-erių metų S. Tomas nenori prarasti Lietuvos pilietybės, jis neslepia, kad jam labai patinka gyventi Prancūzijoje. Jei tik galėtų, jis įgytų dvigubą – Lietuvos ir Prancūzijos – pilietybę. Jo paties teigimu, Prancūzija geriausiai atitinka jo temperamentą ir dvasią. O Paryžius – vienas gražiausių miestų pasaulyje. Be kita ko, jis gali susikalbėti ir rašyti net keliomis kalbomis – lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai, ispaniškai, latviškai, vokiškai. Tačiau prancūzų kalba iš visų užsienio kalbų jam arčiausiai širdies. Šią kalbą jis geriausiai išmokęs.

Lietuvos keliai ir kryžkelės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje šiemet minima nemažai svarbių datų: paminėtos 90-osios Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo metinės, suėjo 4 metai nuo to laiko, kai Lietuva tapo Europos sąjungos nare.

Prieš devynis dešimtmečius, 1918-1919 metais, sprendėsi daugelio tautų likimai. 1918-1919 metais iš Rusijos imperijos glėbio išsivadavo ir paskelbė nepriklausomybę Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Suomija. Iš Austrijos imperijos glėbio išsivadavo Vengrija ir Čekoslovakija. Turkijos jungo atsikratė Palestina ir Libanas. Tiesa, pastarieji kraštai tada dar neįgavo pilnos nepriklausomybes, o tik autonomiją – vietoj Turkijos kraštų kontrolę perėmė Didžioji Britanija (Palestinos) ir Prancūzija (Libano). Valstybės, išsiveržusios iš Rusijos bei Austrijos imperijos ir tapusios nepriklausomomis, jau 1920-1923 metais sėkmingai kūrė savo valdžios struktūras, besivadovaudamos demokratinių kraštų, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, pavyzdžiais. Tačiau, neilgai trukus, visas ištiko panašus likimas – jas užvaldė autoritariniai režimai. Tokia buvo bendra tarpukario Europos tendencija.

Išmokime taupyti ir tausoti

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Iš visų Saulės sistemos planetų Žemė yra labiausiai pritaikyta gyventi žmonėms. Paviršiuje ir gelmėse glūdintys turtai kvieste kviečia: netingėk ištiesti rankos, dirbk ir būsi sotus. Taip ir buvo daroma nebe pirmą šimtą metų. Tačiau dabar civilizuotos šalys susigriebė: žemės turtai neatsinaujina; juos beatodairiškai vartojant, pasieksime dugną. Mokslininkai paskaičiavo: jei besivystančių šalių gyventojai turėtų tokias pat gyvenimo sąlygas kaip ir stipriai ekonomiškai išsivysčiusių šalių žmonės, tai bendras gamtos išteklių poreikis kelis kartus viršytų viso Žemės rutulio galimybes. Galimas ekologinės pusiausvyros pažeidimas, o dar toliau – ekologinė katastrofa. Taigi gamtos išteklius reikia saugoti ir protingai valdyti. Be to, jau dabar pastebime, kad keičiasi klimatas, oras užterštas, atsiranda naujų ligų, daugėja onkologinių susirgimų ir t.t.

Afganistane žuvo Lietuvos karys

Seržantas Arūnas Jarmalavičius

Gegužės 22 dieną per Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovyklos užpuolimą ir apšaudymą Čagčarane žuvo seržantas Arūnas Jarmalavičius. Ketvirtadienį apie vidurdienį (Lietuvos laiku) prie Lietuvos vadovaujamos PAG stovyklos pradėjo artėti kelių šimtų žmonių minia. Kaip sakė stovyklavietėje buvę kariai, minia ilgai nesibūriuodama ėmė veržtis į stovyklą, mėtyti akmenis. Stovykla buvo apšaudoma. Užpuolimo metu mirtinai sužeistas apsaugos bokštelyje budėjęs 34-erių metų Lietuvos karys seržantas Arūnas Jarmalavičius. Jis tarnavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotajame pėstininkų batalione Alytuje. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1993 metais. Septintojoje Goro provincijos atkūrimo grupės pamainoje ėjo Štabo kuopos pėstininkų apsaugos būrio kulkosvaidininko pareigas. Buvo vedęs, augino dukrą ir sūnų. Atremti užpuolimą Goro provincijos grupės kariams į pagalbą atskubėjo vietos policininkai, nacionalinio saugumo departamento pareigūnai, buvo iškviestas tarptautinių pajėgų pastiprinimas iš Tarptautinių saugumo paramos pajėgų ISAF Vakarų regiono vadavietės Herate.

Dž. Sorošas prie suskilusios geldos

Vilius Bražėnas

Lietuvoje pasaulinė žiniasklaida labiausiai „šviečia“ per CNN ir BBC televizijas ir internetą. Atidžiai seku TV pranešimus, bet neteko išgirsti net mažiausios užuominos apie tai, kas finansuoja, pavyzdžiui, iš TV ekranų retai dingstančius du besivaržančius Demokratų partijos kandidatus. Detektyvų romanuose neva galioja principas – už nusikaltimų „ieškok moters“. Politinių varžybų plonybėse tikrai galioja patarimas „ieškok pinigo“. Ir kur „pinigo“ pėdsakai nuveda Hilarės Klintonienės (Hillary Clinton) politinė galia? Ogi į Lietuvoje savo institutų, lyg šungrybių, pridaiginusio Džordžo Sorošo (George Soros) gerokai susuktą kišenę. Pasirodo kad Klintonui prezidentaujant (1993-2001) Sorošas su Klintoniene veikė kaip viena komanda. Jam buvo duotos laisvos rankos tvarkyti Vakarų pagalbą „demokratijai Rusijoje“. Nutvarkė taip, kad Rusijos krizė palietė ir Lietuvą. Be to, su Sorošo pinigais ir Klintonienės draugų radikalų pagalba jiedu perėmė Demokratų partijos kontrolę.

Lietuvos archeologai užbaigė ekspediciją Afganistane

Gegužės 22 dieną Lietuvos archeologai, daugiau kaip mėnesį dirbę Afganistano Goro provincijoje, surinko daugybę liudijimų apie kadaise šiame kalnuotame krašte klestėjusias kultūras.

Keturi Archeologijos projektų centro „Antiqua“ archeologinės-paveldosauginės misijos dalyviai balandžio-gegužės mėnesiais Goro provincijoje tęsė pernai spalį pradėtą misiją, ieškodami istorijos, archeologijos ir kultūros paveldo liekanų.

Mažai žinoma istorija

Kaip Stalinui nepavyko sukurti bolševizmo Izraelyje

Petras KATINAS

Tikriausiai mažai kas žino, kad prieš 60 metų sukurtą žydų valstybę Izraelį po Antrojo pasaulinio karo įsismaginęs Stalinas, gavęs į savo rankas pusę Europos, buvo sumanęs paversti Izraelio socialistine respublika. Tai yra padaryti klusnia satelitine valstybe Artimuosiuose Rytuose, kokiomis buvo faktiškai okupuotos Rytų Europos valstybės, kurių komunistiniai režimai vykdė dar žiauresnes represijas prieš savo tėvynainius nei kruvinas SSRS režimas. Dabar daugelis Izraelio valstybę vadina Amerikos kūriniu, pamiršdami ar nenorėdami prisiminti, jog be Sovietų Sąjungos diplomatinės iniciatyvos tokia valstybė vargu ar būtų atsiradusi. Tada, 1947 m. lapkričio mėnesį, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje JT narės, tarp kurių buvo Sovietų Sąjunga, Maskvos reikalavimu gavusios pilnateisius balsus Ukrainos ir Baltarusijos „respublikos“, taip pat komunistinėmis tapusios Lenkija ir Čekoslovakija vieningai balsavo už žydų valstybės sukūrimą Didžiosios Britanijos administruojamoje Palestinos teritorijoje. O 1948 metų gegužės 14 dieną buvo paskelbta žydų valstybės, pasivadinusios Izraeliu, nepriklausomybė. Tuo metu sovietų diplomatai (tas pats, vėliau gavęs „misterio Ne“ pravardę Andrejus Gromyka) iš aukštos Jungtinių Tautų tribūnos daug kalbėjo apie Antrojo pasaulinio karo metų žydų tragediją ir naujos valstybės sukūrimo būtinybę. Galima priminti, jog Sovietų Sąjunga buvo pirmoji, pripažinusi Izraelio nepriklausomybę de jure, praėjus vos kelioms dienoms po jos paskelbimo. Dargi Jungtinės Amerikos Valstijos, kur nuo seno buvo tvirtai įsitvirtinę labai galingi žydų lobistai, tą nepriklausomybę pripažino tiktai po metų.