Lietuvos keliai ir kryžkelės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje šiemet minima nemažai svarbių datų: paminėtos 90-osios Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo metinės, suėjo 4 metai nuo to laiko, kai Lietuva tapo Europos sąjungos nare.

Prieš devynis dešimtmečius, 1918-1919 metais, sprendėsi daugelio tautų likimai. 1918-1919 metais iš Rusijos imperijos glėbio išsivadavo ir paskelbė nepriklausomybę Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Suomija. Iš Austrijos imperijos glėbio išsivadavo Vengrija ir Čekoslovakija. Turkijos jungo atsikratė Palestina ir Libanas. Tiesa, pastarieji kraštai tada dar neįgavo pilnos nepriklausomybes, o tik autonomiją – vietoj Turkijos kraštų kontrolę perėmė Didžioji Britanija (Palestinos) ir Prancūzija (Libano). Valstybės, išsiveržusios iš Rusijos bei Austrijos imperijos ir tapusios nepriklausomomis, jau 1920-1923 metais sėkmingai kūrė savo valdžios struktūras, besivadovaudamos demokratinių kraštų, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, pavyzdžiais. Tačiau, neilgai trukus, visas ištiko panašus likimas – jas užvaldė autoritariniai režimai. Tokia buvo bendra tarpukario Europos tendencija.

Kitas lemiamas etapas visoms išsivadavusioms valstybėms buvo 1940-1946 metai. Hitlerio ir Stalino sandėriai, II pasaulinis karas palietė visus šiuos kraštus. Jos visos, išskyrus Suomiją, pateko į sovietinį jungą. Priespauda truko kelis dešimtmečius.

Lemtingi 1988-1991 įvykiai vėl palietė visus šiuos kraštus. Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija – visur plačiai nuvilnijo atgimimo banga. Lietuva išsivadavo iš sovietinio jungo ir pamažu kratėsi praeities reliktų. Bet kai pasižiūrime į mūsų krašto dabartį, regime, kad praeities šleifo sunku atsikratyti. Ekonominiai ir politiniai procesai artimai susiję. Jau mažai kas dabar Lietuvą vadina „Baltijos tigru“; nuslūgo ir Brazausko bei kitų panašių veikėjų propaguojama euforija; apie Lietuvą jau nebekalbama kaip apie regiono lyderę. Šiais metais atsiradęs kuro kainų fenomenas kraštą krečia tarsi karštinė. Tai ne mažesnė staigmena, nei praėjusias metais šalį supurčiusi infliacija, pasireiškusi milžinišku maisto prekių kainų šuoliu. Kuro kainos Lietuvoje viršija Europos sąjungos vidurkį. Lenkiame kaimynus latvius, lenkus, estus ir tolesnes šalis – Slovakiją, Rumuniją, Ispaniją. Kyla klausimas, kas vyksta, kodėl klostosi tokia padėtis? Atsakymas tikriausiai glūdi mūsų santvarkoje. Ne toje, kuri deklaruojama kaip demokratinė ir teisinė, o tikroje. Naftos monopolistai, tarp kurių pirmuoju smuiku griežia ,,Lukoil Baltija“, valdanti ir ,,Baltic Petroleum“ bendrovę, yra artimai susiję su valdančiuoju sluoksniu, su socdemų ir kitų valdžioje esančių partijų lyderiais. Partijų vadukams nerūpi daugelio paprastų žmonių interesai. Jiems nusispjauti ir į viešąją nuomonę, svarbu, kad partijų sąskaitos ir „juodosios kasos“ būtų reguliariai papildomos iš naftos prekeivių kišenės. Mechanizmai reguliuoti kuro kainoms egzistuoja, vienas iš jų yra kuro importo apribojimo panaikinimas.

Tačiau tam reikia atsisakyti savanaudiškų tikslų ir politinės valios. O šito kol kas stinga. Permainų galime tikėtis tik po rudens rinkimų.

Dabar kaimyninių kraštų padėtis yra skirtinga – Lenkija, Latvija, Estija, Čekija, Slovakija įgijo tiek ekonominį stabilumą, tiek pakankamai tvirtą užsienio politikos kryptį. Jos ir Europoje įgyja tam tikrą autoritetą, kaip savarankiškos ir stabilios valstybės.

Žinoma, regiono lyderė yra Čekija. Taip buvo 1939-1940 metais, taip yra ir dabar. Ši valstybė tiek tada, tiek dabar pasižymi didesne politine kultūra, ekonominiu ir socialiniu stabilumu, artimesniais ryšiais su Vakarų valstybėmis. Iš dalies tai lemia ir geografinė padėtis. Galime nelyginti Lietuvos ir Čekijos. Nors XX amžiuje mūsų kraštus sieja daug istorinių panašumų, vis dėlto esame pernelyg skirtingi. Geriau palyginti kaimyninius kraštus – Lietuvą ir Lenkiją. Puikiai prisimename prieš porą dešimtmečių Lenkijoje buvusią ekonominę krizę, vėliau ten kurį laiką klestėjusią netvarką ir organizuoto nusikalstamumo bangą. Bet nuo 2005 metų Lenkijoje prasidėjusios permainos buvo esminės. Jos ir lemia šiame krašte vis ryškiau matomus pažangos ženklus. Žinoma, Lenkijoje neokomunistų vyriausybės 2000-2005 metais, nors ir buvo korupcinės, bet priėmė kai kuriuos teisingus ekonominius sprendimus, pavyzdžiui, kad ir gerai sutvarkytą pensijų reformą. 2005 metais, į valdžią atėjus Kačinskių vadovaujamai „Teisės ir teisingumo“ partijai ir Lechui Kačinskiui tapus prezidentu, buvo padaryti teigiami ekonominiai žingsniai, politinės ir teisinės permainos. Įvykdyta liustracija, kuri visiškai nušalino nuo valdžios su komunistine nomenklatūra susijusius asmenis. Įvykdytos ryžtingos priemonės prieš visą šalį apraizgiusias organizuoto nusikalstamumo struktūras užtikrino stabilumą valstybėje, nutraukė paplitusią valstybinių lėšų grobstymo praktiką.

Lietuvos kelias liudija, kad negalima sustoti pusiaukelėje. Bendro likimo valstybės, dar 1918 metais išsivadavusios iš Rusijos ir Austrijos imperijų gniaužtų ir buvusios panašios savo ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu išsivystymo lygiu, dabar pažengė kur kas toliau. Iš pradžių sustojom gal ir suklaidinti, gal ir dėl objektyvių priežasčių, bet vėliau leidomės užvaldomi svetimųjų. Arba savųjų, virtusių svetimaisiais. Tapome įvairių grupuočių, klanų ir klanelių įkaitais. Įvairios sąmokslo teorijos dažnai rizikingos. Tačiau mūsų padėtis parodo, kas atsitinka, kai valstybę užvaldo vienas sluoksnis – komunistinės praeities oligarchai bei jų parankiniai. Tada grimztame į ekonominę pelkę, šalį užvaldo stagnacija, įsivyrauja pseudovertybės. Šiemet minime Sąjūdžio 20-mėtį. Minėdami šią garbingą sukaktį – atsitieskime, atskirkime pelus nuo grūdų, nesileiskime kvailinami įvairių „gelbėtojų“ ir jų globėjų. Kaip tada, 1988-aisiais, tūkstančių žmonių valia įtakojo lemtingas permainas, taip ir dabar gali nulemti mūsų krašto likimą.

Proveržio į pažangą Lietuvai reikia kaip gaivaus oro gurkšnio.

© 2008 „XXI amžius“