Išmokime taupyti ir tausoti

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Iš visų Saulės sistemos planetų Žemė yra labiausiai pritaikyta gyventi žmonėms. Paviršiuje ir gelmėse glūdintys turtai kvieste kviečia: netingėk ištiesti rankos, dirbk ir būsi sotus. Taip ir buvo daroma nebe pirmą šimtą metų. Tačiau dabar civilizuotos šalys susigriebė: žemės turtai neatsinaujina; juos beatodairiškai vartojant, pasieksime dugną. Mokslininkai paskaičiavo: jei besivystančių šalių gyventojai turėtų tokias pat gyvenimo sąlygas kaip ir stipriai ekonomiškai išsivysčiusių šalių žmonės, tai bendras gamtos išteklių poreikis kelis kartus viršytų viso Žemės rutulio galimybes. Galimas ekologinės pusiausvyros pažeidimas, o dar toliau – ekologinė katastrofa. Taigi gamtos išteklius reikia saugoti ir protingai valdyti. Be to, jau dabar pastebime, kad keičiasi klimatas, oras užterštas, atsiranda naujų ligų, daugėja onkologinių susirgimų ir t.t.

Retkarčiais pasaulio šalių vadovai tariasi, ką daryti, kad žmonija išvengtų ekologinės katastrofos ar bent ją atitolintų. 1992 metais Rio de Ženeire susirinkę pasaulio šalių atstovai kvietė skatinti tausojantį vartojimą ir vystyti tokią gamybą, kuri kuo mažiau neigiamai veiktų aplinką, bet patenkintų svarbiausius žmonių poreikius. 2002 metais Johanesburge susirinkę Jungtinių tautų šalių vadovai sutarė imtis priemonių, kurios keistų esamas netausojančio vartojimo ir gamybos tendencijas. Po metų Marakeše įvykęs pirmasis tarptautinis tausojančio vartojimo ir gamybos ekspertų susitikimas pabrėžė būtinybę paspartinti tausojančio vartojimo ir gamybos principų diegimą pasauliniu mastu. 2006 metais Europos Taryboje patvirtinta atnaujinta Europos darnaus vystymosi strategija, kurioje tausojančio vartojimo ir gamybos problema įvardyta šalia kitų šešių prioritetinių sričių: klimato kaitos ir švarios energijos gamybos, subalansuoto transporto plėtros, gamtos išteklių apsaugos ir valdymo, visuomenės sveikatos, socialinės atskirties, demografijos ir migracijos bei pasaulinio skurdo ir darnaus vystymosi. Akcentuojamas poreikis keisti dabartinį netausojantį vartojimą ir gamybą, keičiant vartojimo įpročius, sukuriant sąlygas geresnių produktų rinkai, mažinant anglies dvideginio išmetimą, taupant energijos ir kitų išteklių naudojimą, skatinti technologijų, produktų ir paslaugų plėtotę. 2007 metų rudenį Liublianoje vykusi konferencija „Laikas veiksmui – link tausojančio vartojimo ir gamybos Europoje“ aptarė tris, labiausiai vartojimo nulemtas sritis. Tai – apsirūpinimas būstu, maisto ir gėrimui poreikio tenkinimas, gyvenimo mobilumas.

Kovo pabaigoje Vilniuje Aplinkos apsaugos agentūros iniciatyva surengta tarptautinė konferencija „Tausojantis vartojimas ir gamyba. Kaip tai pasiekti?“, į kurią atvyko ir pranešimus skaitė dr. Michael Kuhndt (Vokietija), prof. Maurie Cohen (Jungtinė Karalystė), prof. Friedrich Schmidt-Bleek (Prancūzija) ir kt. Pranešimus taip pat skaitė Lietuvos mokslininkai prof. Romualdas Juknys, prof. Krescencijus Stoškus, prof. Remigijus Čiegis, dr. Linas Čekanavičius ir kt. Konferencija kėlė keletą opių problemų, į kurias atsakymų buvo ieškota dvi dienas. Viena iš jų – ar visuomenėje yra galimas tausojantis vartojimas?

Vartojimas susijęs su gamyba. Gaminama tai, kas turi paklausą. Atrodo, praėjo laikai, kai buvo manoma, jog pakanka patenkinti tuos žmogaus poreikius, kurie kyla iš prigimties. Dabar vartojimas tuo neapsiriboja. Imta lenktyniauti prabangiais automobiliais, namų įranga, drabužiais. Tai, kas nesuvartojama, keliauja į sąvartynus. Tačiau tai dar pusė bėdos. Nepasotinama vartojimo liga susirgęs žmogus nebenori turėti vaikų, jam svetimos ir nesuprantamos intelektualinės vertybės, dvasinės sampratos. Kai jaunas statybos inžinierius ėmėsi rašyti filosofinės krypties disertaciją, daug kas (iš jo aplinkos) sukiojo pirštą ties smiliumi. Mesti pelningą statybininko profesiją ir  atsiduoti humanitariniam mokslui, teikiančiam tik minimalų poreikių patenkinimą, buvo nesuprantama. Žmonėms patinka būti turtingu, mėgautis prabanga. Ne vienuose namuose matomiausiose vietose puikuojasi brangios vazos, kupinos egzotiškų vaisių ir saldumynų. Tačiau ne tam, kad pavaišintų atsitiktinai užsukusį žmogų, o kad sukeltų pavydą. Kartą, nuvykusi į kolektyvinį sodą, nepajėgiau atidaryti per žiemą užbrinkusių namuko durų. Gaila buvo sugaišto laiko, todėl nutariau pasiskolinti iš kaimyno, neseniai atsikrausčiusio į prabangų namą, kastuvą. „Pone, norėčiau prašyti paslaugos“, – pradėjau kuo nuolankiausiai. „Jokių paslaugų neteikiu“, – kaip kirviu nukirto jaunas, išvaizdus vyriškis ir prieš mano nosį užtrenkė duris. Kai namie papasakojau apie tai sūnui, šis pastebėjo: „Iš tavo aprangos jis suprato, kad esi ne jų luomo atstovė, todėl pabrėžė, jog su tokiais nenori turėti jokių reikalų“.

Gyvenimo patirtis byloja, kad renkant aukas įvykus nelaimei (gaisras, liga, užsienyje mirusiųjų pargabenimas į tėvynę), dažniau aukoja neturtingieji. Tačiau likimas žemėje visų vienodas. Su saule negyvensi. Ir jei kas atrastų laimės formulę ir galėtų nustatyti laimės koeficientą, nesunkiai įsitikintų, kad ir turtuoliai būna nelaimingi; kartais net nusižudo, kai vien materija ramstomos viltys subyra į šipulius.

Būti turtingam – ne yda. Tačiau blogai, kai turtas demonstruojamas, kai tampa gyvenimo tikslu, kai aptemdo akis ir nebematomas šalia esantis žmogus. Popiežius Benediktas XVI, papildydamas mirtinų nuodėmių sąrašą, nepamiršo pastebėti, kad prieš Dievą nusikalsta tas, kuris daug turi ir nepasidalija su tuo, kuriam reikalinga pagalba.

„Pamirškite norą pasivyti turtingiausias Europos Sąjungos valstybes, daugiau dėmesio skirkite pilietinės visuomenės ugdymui, kuri jaustų atsakomybę ne tik už Europos, bet ir visos Žemės planetos ateitį. Išmokykite savo vaikus būti laimingu, džiaugtis gyvenimu. Įtikinkite piliečius, kad besaikis vartojimas nė vieno nepadarė laimingu. Nusipirkęs prabangų automobilį žmogus jaučiasi patenkintas ne ilgiau kaip dvi savaites. Daug svarbiau – darnūs santykiai šeimoje, aktyvus dalyvavimas bendruomenės veikloje, bendro gėrio kūrimas – tai teikia pastovų laimės jausmą. Švieskite visuomenę: kurkite televizijos laidas, rašykite straipsnius. Nėra prasmės riboti vartojimą – tai kiekvieno pasirinkimas. Daug svarbiau keisti požiūrį į vartojimo poreikį“, – mokė mus iš užsienio atvykę mokslininkai.

Prieš metus posėdžiavusi Europos vadovų Taryba pritarė Europos Komisijos planams iki 2020 metų (lyginant su 1990 metais) sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 20 proc. Siekiant mažinti anglies dvideginio išmetimą, būtina naudoti daugiau biodegalų, mažinti transporto priemones miestuose, plėtoti susisiekimą dviračiais. Jeigu nepadeda įtikinėjimas, galima panaudoti rimbą, tai yra mokesčius. Londono municipalitetui atstovaujantis Transporto valdymo padalinio vadovas James Mead pateikė pavyzdį. Buvo nutarta, įvažiavus į pačią didžiausią „spūsčių“ zoną Londone, rinkti aštuonių svarų mokestį. Prieš tai nutiestos dviračių trasos, paleista daugiau maršrutinių autobusų. Rezultatas pranoko lūkesčius: sumažėjo avarijų, sumažėjo oro užterštumas, išnyko „spūstys“. Už surinktus mokesčius atnaujinta dalis gatvių dangos, papildytas autobusų parkas.

Siekiant tausojančio vartojimo ir gamybos dermės, reikėtų parengti tam skirtas programas mokyklose. Vaikai, nepriklausomai nuo šeimos finansinių išteklių, turėtų žinoti, kad būtina rūšiuoti atliekas. Jas perdirbant gaunami nauji, vertingi daiktai, todėl nereikia išmesti to, ką galima dar kelis kartus panaudoti (pvz., produktų maišelių), taip pat būtina taupyti elektrą ir geriamąjį vandenį. Vyriausybės priimti sprendimai nebus veiksmingi, jeigu jų neparems visuomenė.

© 2008 „XXI amžius“