Duobėtas Lisabonos sutarties kelias

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Airijos rinkėjų atmestas Lisabonos sutarties projektas sukėlė tam tikrą sumaištį Europos Sąjungoje. Svarstoma, kaip toliau vyks Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas. Iki tol šiai sutar­čiai pritarė 19 valstybių. Airija pirmoji valstybė, kurioje sutarties projektas buvo pateiktas refe­rendumui. Kitose valstybėse Lisabonos sutar­ties projekto tvirtinimas vyko parlamentuose.

Referendumas dėl Lisabonos sutarties Airijoje vyko birželio 12 dieną. Daugiau nei pusė dalyvavusių referendume (53,6 procen­to) Airijos rinkėjų pasisakė prieš sutartį, 46,4 procento jai pritarė. Prie rinkimų balsadėžių atėjo tik vos daugiau nei pusė visų Airijos pi­liečių (53,3 procento). Nors Airijos premjeras Bertis Ahernas aktyviai agitavo patvirtinti svarbų sutarties projektą, balsavime vis dėlto nusvėrė sutarties priešininkų balsai.

Kodėl daug dėmesio skiriama šiai sutarčiai, jos ratifikavimui? Lisabonos sutartis - reikšmin­gas Europos Sąjungos ateities dokumentas, teikiantis bendrijos raidai pagrindinius konsti-tucingumo bruožus. Ši sutartis įtvirtina naują valdymo struktūrą be to, ji numato tam tikras gaires europinės visuomenės kūrimui.

Airijoje, kur juntamas ekonomikos kilimas, į ES rengiamus projektus nemažai žmonių žvelgia kiek skeptiškai. Tam įtakos šioje vals­tybėje turi vis didėjantis emigrantų srautas ir nepasitikėjimas kai kuriomis Briuselio direktyvomis. Per paskutinius keliolika metų į Airiją at­vyko per 700 tūkstančių užsieniečių. Nors tai daugiausia europiečiai, bet paskutiniu metu juntama tam tikra trintis tarp vietinių gyvento­jų ir vis gausėjančių užsieniečių.

Šiuo metu Europos Sąjungoje egzistuoja di­deli skirtumai tarp senųjų bei naujųjų bloko valstybių. Net ir tarp senųjų ES šalių yra ne­maži skirtumai. Labai skiriasi pietinių valstybių (Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Portugalijos, Graikijos) ir kitų šalių ekonomikos lygis. Tarp pietinių ES valstybių ryški lyderė yra Prancū­zija. Jau pora dešimtmečių vykstančioje kon­kurencijoje tarp Italijos ir Ispanijos laimi ispanai. Nors Italijos BVP vienam gyventojui yra 28.300 eurų, o Ispanijos žemesnis - 26.300 eurų, bet Ispanijos ekonomika vystosi kur kas sparčiau. Ispanijos atlyginimai ir socialinės išmokos pri­artėjo prie Italijos, o kainos Ispanijoje kur kas mažesnės. Italijos problema yra ir labai ryškūs skirtumai tarp šiaurinės bei pietinės dalių. Tai trukdo šios valstybės vystymuisi, ekonominei ir politinei raidai. Savo ruožtu iš senųjų ES na­rių išsiskiria Didžioji Britanija ir Airija bei kles­tinčios Beniliukso šalys (Belgija, Olandija, Liuk­semburgas). Tuo tarpu ekonominių sunkumų patiria Vokietija - didžiausia ES valstybė. Labiau išsivysčiusių ES šalių vadovams ir pilie­čiams vis daugiau rūpesčių kelia didelis emig­rantų srautas. Didėja emigrantų iš naujųjų ES valstybių (Bulgarijos, Rumunijos, Lietuvos, Lenkijos, Latvijos) ir iš kitų valstybių (Rusijos, Ukrainos, Azijos ir Šiaurės Afrikos šalių). Emigrantų srautas ypač didelis į Didžioji Bri­tanija, Airiją, Prancūziją, Ispaniją, Vokietiją. Kai kuriose nedidelėse valstybėse (Danijoje, Švedijoje, Belgijoje) padidėjęs emigrantų srautas jau kelia nemažai rūpesčiųšių kraštų vyriausybėms. Netgi kalbama apie tam tikrus apribojimų, padėsiančių sumažinti užsienie­čių, norinčių čia apsigyventi, įvedimą.

Naujųjų ES narių dvyliktuke ryškiai išsiski­ria lyderės - Čekija, Slovėnija, Kipras ir Malta. Nuo jų kiek atsilieka Vengrija, Slovakija, Lenki­ja. Pažymėtinas Slovakijos ir Lenkijos fenome­nas. Dar 2003 metais šios valstybės turėjo ryškių ekonominių problemų, tačiau per keletą metų sugebėjo pakilti iš ekonominės duobės, apriboti korupciją. Slovėnijos kaimynė Kroati­ja, kurią į bendriją planuojama priimti už poros metų, irgi gerai ekonomiškai išsivysčiusi, čia palyginus nedidelė ir korupcija.

Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai ne­vienareikšmiai. Iš vienos pusės ES valstybės glaudžiai susijusios su Rusija ekonomine pras­me, yra priklausomos nuo energetinių resursų ypač naftos bei dujų. Iš kitos pusės ES ir Rusi­jos santykiai deklaratyvūs. Daugelio ES valsty­bių lyderiai supranta, kad jiems ir toliau teks daž­nai bendrauti su Rusijos pareigūnais ir verslo at­stovais, tuo pačiu į Rusiją ir emigrantus iš Rusi­jos, gyvenančius ES šalyse, žiūrima tarsi pro padidinamajį stiklą. Europoje įsigalėjusi rusų ma­fija kelia nemažai rūpesčių įvairių valstybių pa­reigūnams. Rusų mafijos fenomenas pasižymi ir tuo, kad Europos valstybėse įsikūrę šių struktūrų veikėjai yra susiję su rusų specialiosiomis tarnybomis, su įvairaus rango Rusijos valdžios atstovais, o įtakingiausi rusų mafijos Vakaruo­se bosai palaiko artimus kontaktus su Kremliaus veikėjais. Tarp dabar Vakaruose įsikūrusių rusų mafijos vadeivų minimi J. Goldovskis, L. Biluno-vas ir kiti asmenys, turintys ryšių su aukščiau­sio rango Rusijos valdžios pareigūnais. Tiek J. Goldovskis, tiek L. Bilunovas dažnai lankosi ir Lietuvoje. Pirmasis čia yra įkūręs keletą įmonių ir yra įvardijamas kaip Darbo partijos finan­sinis rėmėjas. Dažnai mūsų krašte viešintis L. Bilunovas dar 2003 metais buvo paminėtas VSD ataskaitoje kaip asmuo, palaikantis artimus ryšius su Vilnius ir Kauno kriminalinių klanų ly­deriais. Neseniai Ispanijoje vyko operacija „Troi-ka", kurios metu buvo suimta 20 įtakingų rusų mafijos veikėjų, priklausančių čia įsikūrusiai „tomboviečių" gaujos atšakai. Tarpjų ir G. Pet­rovas bei A. Malyševas, Rusijos specialiųjų tarnybų agentai. 1993-1996 metaisjie ėjo garsios Peterburgo naftos verslo bendrovės direktorių pareigas. Ši bendrovė buvo artimai susijusi su tuometiniu Peterburgo vicemeru V. Putinu, vė­liau išvykusiu į Maskvą ir pakilusiu į svaiginančias aukštumas - nuo Kremliaus klerko iki Rusi­jos prezidento. Dabar Ispanijoje vyksta teismas, kuriame teisiamas buvęs Kremliaus administra­cijos darbuotojas O. Voroncovas, atvykęs į Ispaniją 2004 metais. Jis buvo suimtas 2006 metų pabaigoje ir yra kaltinamas reketu bei dalyvavi­mu stambiose finansinėse aferose.

Birželio 27-28 dieną Rusijoje, Sibiro mieste Chanty-Mansijske, vyko Rusijos ir Europos Sąjungos vadovų susitikimas. Jame buvo svars­tomi įvairūs klausimai, tačiau pagrindinis dėme­sys skirtas energetikai. Naujasis Rusijos va­dovas D. Medvedevas ES vadovus patikino, kad Rusija pasirengusi artimam dialogui, tačiau teigė, kad Rusijos ir ES santykiai turi nemažai aštrių kampų. „Mūsų požiūriu, didelį susirūpinimą kelia tendencija paversti Europos Sąjungos solidarumą pavienių Europos Sąjungos narių problemų sprendimų įrankiu", - pabrėžė D. Medvedevas.

Be to, iškilo ir Rusijos piliečių vizų klausimas. Kalbėdamas apie tai, Rusijos vadovas pasakė: „Manau, šiuo metu svarbu nustatyti galimus terminus ir konkrečius žingsnius, kurie mus pri­artintų prie galutinio tikslo - bevizio režimo ES ir Rusijos piliečiams".

Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi pareiškė, kad Lisabonos sutarties ratifikavimo pro­cesas turi būti tęsiamas. N. Sarkozi pabrėžė, kad be naujos sutarties ES plėtra yra įstrigusi. Tai pirmiausia liečia Kroatiją kurią į bendriją planuojama priimti 2010 metais. Tikimasi, kad lemia­mi sprendimai bus priimti rudenį, rugsėjo-spalio mėnesiais planuojamuose ES forumuose.

Ar dabartinei Lietuvos valdžiai reikia sėkmingo Lisabonos sutarties ratifikavimo? Tikrai ne. Tai matyti ir iš valdančiųjų veiksmų (ne iš žodžių, nes jų žodžiai ir veiksmai radikaliai skiriasi). Per aštuonerius metus Lie­tuvos įsigalėję valdantieji sukūrė politinę ko­rupcinę sistemą. Prie buvusių LDDP veikėjų, dabar kontroliuojančių Socialdemokratų ir Valstiečių partijas, labai pritapo Darbo partijos viršūnės bei Pakso vadovaujama parti­ja „Tvarka ir Teisingumas". Pakso bendražy­giai - euroskeptikai, jų populistinė politika iš esmės prieštarauja europietiškos demokra­tijos normoms. Dabar valdančiųjų nomenkla­tūrinių partijų lyderiams ir jiems artimų popu­listų vadams nelabai priimtinos vakarietiškos demokratijos normos. Jie norėtų išlaikyti da­bartinę padėtį. Jau įsigalėjusi fasadinė de­mokratija, besiremianti klanų sandėriais ir viešųjų ryšių triukais yra dar labai toli nuo išsivysčiusių vakarietiškų kraštų lygio. Atsi­liekame ir nuo kai kurių pokomunistinių kraš­tų, tokių kaip Lenkija ar Čekija. Tik ryžtingas proveržis gali padėti Lietuvai ištrūkti iš „užburto" korupcijos ir stagnacijos rato.

Airijos nepritarimas Lisabonos sutar­čiai dar nėra katastrofa, bet nėra ir smul­kmena. Tai rimtas signalas, kad Europos bendrijoje stringa integracijos procesai, kad kai kurių sprendimų priėmimas yra for­suojamas. Tai liečia ir vertybinius klausi­mus. Lenkijos ir Airijos vadovai ne kartą kėlė klausimą apie tai, kad oficialiuose Eu­ropos Sąjungos dokumentuose turi būti minimos krikščioniškos vertybės, tačiau nesėkmingai. Europos Sąjunga kaip stam­bus politinis ir ekonominis blokas yra tei­giamas reiškinys, tam tikras fenomenas. Bet tam, kad ši bendrija sėkmingai egzis­tuotų, reikia įvykdyti nemažai sąlygų. Tam reikalingi lankstūs, suderinti politiniai, eko­nominiai ir vertybiniai sprendimai.

© 2008 „XXI amžius“