„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 m. liepos 2 d., Nr.10 (169)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dvigalvio erelio era

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Nuo gegužės 7 dienos Rusijoje prasidėjo naujas periodas, dažnai vadinamas dvigalvio erelio era. Vladimiras Putinas, prezidento poste buvęs aštuonerius metus, užleido sa­vo vietą D. Medvedevui, o pats perėjo į Vy­riausybės vadovo vietą. Vyriausybės sudė­tis gerokai pasikeitė, įvyko daug pokyčių ir vi­soje Rusijos „valdžios vertikalėje". Daug svarstoma apie valdžios galias - kieno ran­kose (premjero ar prezidento) atsidurs pagrindiniai valdžios svertai. Kai kas teigia, kad Rusijoje, kur gajos lyderio garbinimo tradici­jos, nesvarbu kaip vadinamo - caru, kompar­tijos generaliniu sekretoriumi ar prezidentu, palaipsniui pagrindinė valdžia susitelks Med­vedevo rankose. Tačiau Rusijos istorijoje yra buvę ir kitokių pavyzdžių. XVI amžiaus pabai­goje, po Ivano Rūsčiojo mirties, nors caru ir tapo jo sūnus Fiodoras, bet faktiškai Rusiją daugiau kaip dešimt metų valdė vyriausias re­gentas Borisas Godunovas, vėliau, Fiodorui mirus, užėmęs ir caro sostą. XIX amžiaus pra­džioje, valdant Aleksandrui l, valstybės val­dymui labai didelę įtaką turėjo generolas Arekčejevas. Rusijos istorijoje šis laikotarpis net vadinamas „arekčejevščina".

Vladimiro Putino vadovaujamoje vyriausy­bėje yra du pirmieji vicepremjerai. Tai buvęs premjeras Viktoras Zubkovas ir buvęs prezi­dento administracijos aparato vadovas Niko­lajus Sobianinas. Pastarasis buvo laikomas tik formaliu administracijos vadovu, nes kur kas didesnę įtaką Kremliuje turėjo jo pavaduotojai Igoris Sečinas ir Vladislavas Surkovas. Igo­ris Sečinas paskirtas vicepremjeru, atsakin­gu už pramonę ir energetiką. FSB direktorius N. Patruševas paskirtas Rusijos saugumo ta­rybos sekretoriumi. Vietoj jo FSB vadovu pa­skirtas I. Bortnikovas, laikomas itin artimu I. Sečinui. V. Čerkesovui atleistas iš Narkoti­kų kontrolės tarnybos viršininko pareigų, vie­toj jo į šias pareigas paskirtas buvęs Krem­liaus administracijas vadovo pavaduotojas V. Ivanovas. Čerkesovas atiteko kur kas že­mesnis postas - jis tapo vyriausybės kontro­liuojamos agentūros vadovu ir tai laikoma ryš­kiu jo vadovaujamo saugumiečių klano pralai­mėjimu. Dar praėjusių metų pabaigoje Cerke-sovą paliko kai kurie bendražygiai, pereidami į Sečino grupuotės pusę. Kelerius metus tru­kusi kova „po Kremiiaus kilimu" baigėsi Sečino-Patruševo grupuotės pergale. Šiai grupuo­tei priklausantis M. Fradkovas liko savo pos­te, jis toliau eis Užsienio žvalgybos tarnybos pareigas. Sečino žentas, teisingumo minist­ras V. Ustinovas, sąlyginai pažemintas-at­leistas iš šio posto ir paskirtas Prezidento at­stovu Pietų regione, kur jis bus atsakingas už neišsenkantį pinigų šaltinį, vadinamąsias Če­čėnijos atstatymo lėšas.

Prezidento administracijos vadovu paskir­tas buvęs vicepremjeras S. Naryškinas. Ta­čiau administracijos vadovo pavaduotojas Vla­dislavas Surkovas yra laikomas premjero Puti­no vietininku Kremliuje, tad faktinė aparato kon­trolė lieka jo rankose. Iš naujų figūrų Kremliuje atsirado tik Konstantinas Čiuičenka - šis Med­vedevo bičiulis paskirtas jo patarėju.

Rusijoje egzistuoja formali valdžios hie­rarchija ir reali „valdžios vertikalė". Kai kurie politologai teigia, kad Dmitrijus Medvedevas jau dabar savo įtaka yra lygiavertis Vladimi­rui Putinui, o netrukus perims pagrindinius valdžios svertus į savo rankas. Tačiau yra daug manančių priešingai. Pagal kitą versiją kuri atrodo kur kas labiau įtikinama, Medve­devas bus daugiau reprezentacijai skirtas valstybės vadovas, o valdžia susitelks prem­jero rankose. Kalbama, kad valstybės Dūmo­je bus keičiami įstatymai ir premjerui bei vy­riausybei bus suteikti didesni įgaliojimai. Kol kas išsilaiko tokia tikroji „valdžios vertikalė": jos viršuje yra nepakeičiamas trejetas - Puti­nas, jo artimiausias bendražygis Igoris Seči­nas ir Kremliaus „pilkuoju kardinolu" vadinamas Vladislavas Surkovas. Pagal likimo ironi­ją vertikalės viršuje atsirado žmonės, saugu­mo struktūrose užėmę ne itin aukštus laipsnius - V. Putinas buvo pulkininkas, I. Sečinas - majoras, V. Surkovas - leitenantas. Kiek žemiau eina „antrasis ešelonas" - N. Patru­ševas, V. Ivanovas, S. Naryškinas, V. Jakuninas, V. Čemezovas, A. Mileris ir kiti. Įdomu, kad V. Zubkovas jau nepriskiriamas prie „ant­rojo ešelono" ir yra tarp toliau esančių „tre­čiųjų" asmenų rato. Prie tokių priskiriamas ir gynybos ministras A. Serdiukovas. Pastara­sis yra V. Zubkovo žentas, jo paskyrimas gy­nybos ministru yra laikomas saliamonišku Pu­tino komandos sprendimu, nes paskyrus žmogų iš šalies pavyko sutramdyti generolų grumtynes.

Ekonominiai interesai vaidina didžiulį vaid-menį dabartinės Rusijos politikoje, nes valdžios postai ir įtaka duoda didžiulius pelnus. Praėju­sių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Vaka-rų spaudoje ir Rusijos intemeto portaluose bu­vo daug svarstoma apie Putino turtus. Žinomas politologas S. Belkovskis teigė, kad Putino tur­tas jau gali siekti apie 40 milijardų dolerių. Iš kur atsirado tokie turtai? Tai siejama su „Surgut-neftegaz" koncernu, bene paslaptingiausia naftos kompanija Rusijoje, ir ypač su bendro­ve „Gunvor". Ši bendrovė registruota Šveica­rijoje, ten yra ir jos centrinis biuras. „Gunvor" - viena stambiausių Rusijos naftos eksportuo­tojų. Bendrovės vadovas - artimas Putino bi­čiulis Genadijus Timčenka. Jis valdo ir 50 pro­centų „Gunvor" akcijų. Teigiama, kad Timčenkos vaidmuo bendrovės valdyme nėra lemia­mas, o didžioji pelno dalis atitenka Putinui ir ar­timiausiam jo bendražygiui Igoriui Sečinui. Pu­tinas palaiko asmeninius artimus ryšius su nedaugeliu verslo pasaulio veikėjų. Jo aplinkoje yra G. Timčenka, įtakingas bankininkas S. Pugačiovas, jo seni pažįstami nuo KGB laikų ban­ko „Rosija" akcininkai broliai Kovalčiukai, armė­nų kilmės verslininkas R. Vardanianas. Su ki­tais įtakingais turtuoliais artimiau bendrauja l. Sečinas ir kiti režimo lyderiai.

Žvelgiant į dabartinę Rusijos politiką, jos imperialistinę ideologiją, iškyla klausimas-kas gi yra šios imperialistinės doktrinos auto­riai? Jie dažnai lieka „už kadro", retai rodosi televizijos ekranuose, viešuose renginiuose. Tiesa, daugelis jų internete turi gana išsamias svetaines, kai kurie jų buvo gerai žinomi 1988-1995 metais, yra ir „tamsių arkliukų".

Vienas pagrindinių Kremliaus ideologų-Vladislavas Surkovas. Sovietmečiu jis tarnavo GRU (karinėje žvalgyboje), nuo 1988 metų užsiėmė reklamos verslu. 1991 -1996 metais dirbo „Menatep" banke, 1996 metų ru­denį perėjo į „Alfa" banką, kurį laiką užėmė ir šio banko valdytojo pavaduotojo pareigas. 1999 metais pradėjo dirbti Kremliaus admi­nistracijoje, o jau 2000-aisiais V. Putinas jį paskyrė administracijos vadovo pavaduoto­ju. Palaipsniui jo įtaka vis augo. Surkovas yra judėjimo „Naši" krikštatėvis. Šis jaunimo ju­dėjimas dabar vienija tūkstančius Rusijos jaunuolių nuo 16 iki 26 metų.

Kitas žymus ideologas yra A. Duginas, kilęs iš GRU generolo šeimos. Šis filosofas ir politologas kurį laiką dalyvavo nacionalistinės organizacijos „Pamiat" veikloje, vėliau keletą metų buvo tarp pagrindinių nacionalbolševikų partijos lyderių. 1990-1992 metais tyrinėjo KGB archyvus, jų pagrindu parengė daug straipsnių, kelias knygas, per ORT televiziją vedė laidą „Amžiaus paslaptys". Dabar Duginas laikomas pagrindiniu „Vieningosios Ru­sijos" partijos ideologu, yra labai artimas Kremliui, dažnai bendrauja su l. Sečinu.

Dar vienas ideologas, daugiau veikiantis politinių technologijų srityje, yra G. Pavlovskis. Šis iš Odesos kilęs veikėjas yra diplomuotas istorikas, kurį laiką sovietmečiu dirbęs istorijos mokytoju, vėliau buvo persekiojamas KGB už nelegalios literatūros laikymą. Nuo 1980 metų apsigyveno Maskvoje ir čia ben­dravo su disidentais bei tarybų valdžiai opo­nuojančiais literatais, kaip politologas ėmė reikštis nuo 1990 metų, įkūrė kelias viešųjų ry­šių bendroves. Pavlovskio nuomonė Kremliu­je yra svari.

Dar viena įdomi figūra yra istorikas ir po­litologas V. Nikonovas, vienas iš artimiausių Putino patarėjų. Jis garsus ir savo kilme -Molotovo anūkas, žymaus sovietmečio tarp­tautinio apžvalgininko ir žurnalo „Komunist" redaktoriaus A. Nikonovo sūnus. Nikonovas nuo 1990 metų aktyvai dalyvavo politikoje, 1993 metais buvo išrinktas į valstybės Dū­mą, tais pačiais metais įkūrė „Politikos" fon­dą Putino komandoje yra nuo pat pradžios -2000 metų. V. Nikonovas paskutiniu metu stengiasi išlikti šešėlyje, jį retai galima išvys­ti per televizorių.

Rašytojas ir filosofas A. Averjanovas yra jauniausias pagrindinių ideologų koman­doje (jam 36 metai). Jis imperialistinę propa­gandą įvelka į „bizantinį" rūbą, prisimena didingus Bizantijos imperijos laikus, palaiko artimus ryšius su konservatyviais pravoslavų bažnyčios veikėjais, leidžia knygas, kuriose propaguojamas nacionalizmas ir didžiarusiškos idėjos.

Ko gero, garsiausiai nuskambėjusi yra dar vieno žymaus politiko ir ideologo D. Ro-gozino pavardė. Šis veikėjas pagarsėjo tiek politine veikla, tiek savo straipsniais ir kny­gomis, kuriuose propaguojama imperialisti­nė ideologija. Nors kai kurie režimo lyderiai D. Rogozino nemėgsta, jis vertinamas dėl ištikimybės Putinui.

Beje, įvairių mitų skleidimas yra vienas iš dabar Rusijoje paplitusių ideologinių ginklų. Vis dar skleidžiamos kalbos apie tariamą B. Berezovskio visagalystę Jelcino laikais, ypač 1996-1999 metais. Iš tiesų tada buvo daugybė įtakingų figūrų, kai kurios iš jų veikė atviriau, kai kurios laikėsi šešėlyje. Dabar publikuojamose A. Litvinenkos memuaruose prisimenami tie laikai: „Berezovskis tuo metu turėjo didelę įtaką bet iš tiesų daugelį klausi­mų spręsdavo trijulė -Tania, Valia ir Roma" (čia turima omenyje T. Djačenko - Jelcino dukra, jos sugyventinis V. Jumaševas ir oligar­chas R. Abramovičius).

Rusijos opozicijos nepavadinsi nei stipria, nei bejėge. Opozicija paskutiniu metu organi­zuoja nemažai įvairių akcijų - mitingų, de­monstracijų piketų. Prieš 4-5 metus stipriau­sia opozicinė jėga Rusijoje buvo partija „Jab-loko". Dabar situacija pasikeitė. Po valdžios vykdytų opozicinių jėgų „sutramdymo" politi­kos ši partija gerokai susilpnėjo. „Jabloko" gretose yra nemažai vidinių prieštaravimų. Nors partija nesuskilo, iškilo ryškus nuomo-nių skirtumas tarp Javlinskio ir jo šalininkų bei jiems oponuojančių Peterburgo skyriaus ly­derio M. Rezniko bei vieno iš Maskvos sky­riaus lyderių A. Osovcovo ir jų šalininkų.

Neseniai Grigorijus Jevlinskis pasitraukė iš „Jabloko" partijos pirmininko posto. Jo žingsnis sutapo su didelės priešpriešos par­tijos viduje kulminacija. „Jabloko" grėsė skili­mas, Jevlinskio pozicijai aktyviai prieštaravo vienas iš Maskvos skyriaus lyderių A. Osov-covas, Peterburgo skyriaus lyderis M. Rezni-kas, partijos jaunimo sekcijos pirmininkas l. Jašinas. G. Jevlinskiui pasitraukus iš pos­to, naujuoju partijos lyderiu išrinktas N. Mitro-chinas, kuris kaip manoma, sugebės suvienyti partijos gretas. G. Jevlinskis tarp opozicijos lyderių ilgą laiką pasižymėjo kaip turintis „at­skirąją" nuomonę, jis pasisako už bendradar-biavimą su valdančiojo režimo atstovais.

Desiniųjųjėgų sąjunga (DJS) pergyveno įvairias krizes, tačiau šiuo metu partija kur kas stabilesnė ir susitelkusi nei anksčiau. Partijos lyderis Nikita Belychas palaiko drau­giškus santykius su Gariu Kasparovu. Prieš keletą metu DJS buvo atsidūrusi prie skilimo ribos, kai partijos lyderiai konfliktavo dėl skir­tingų interesų. Tačiau partijos pirmininku iš­rinkus provincijos politiką N. Belychą aistros aprimo. Vis dėlto žinomiausias DJS veikėjas yra B. Nemcovas.

2006 metų pabaigoje Rusijos politikos pa­dangėje pasireiškė judėjimas „Kita Rusija", vadovaujamas G. Kasparovo. Tai kelių opozi-cinių partijų ir visuomeninių judėjimų blokas. Be Kasparovo, pagrindiniai jo lyderiai yra E. Limonovas, A. Guliajevas, G. Satarovas, L. Ponomariovas. „Kita Rusija" nuolat organi­zuoja masines demonstracijas (vadinamuo­sius „Nesutinkančiųjų maršus"), piketus, įvai­rias parašų rinkimo akcijas.

Buvęs premjeras Kasjanovas yra įkūręs Liaudies demokratinį judėjimą, į kurį įstojo iš kitų opozicijos jėgų pasitraukę l. Chakamada, N. Travkinas ir kai kurie kiti žinomi politikai. Kasjanovas stiprus tuo, kad jį remia ne tik da­bartinio režimo nemėgstantys piliečiai ir kai kurie intelektualai, bet slapta palaiko ir dalis žemesnio rango valdžios žmonių.

Dabar didelė opozicijos dalis telkiasi į naują susivienijimą - Nacionalinę asamblėją. Į ją jungiasi „Kitos Rusijos" atstovai, dalis „Jab­loko" veikėjų, kai kurių žmogaus teisių gynimo organizacijų vadovai ir net komunistinių judėjimų nutolusių nuo Ziuganovo vadovaujamos Rusijos komunistų partijos, atstovai. Gegužės 17 dieną posėdžiavusi asamblėja paskelbė deklaraciją, kurioje teigiama, kad dabartinė Rusijos valdžia yra neteisėta, kad ji laikosi tik klastodama rinkimus ir įvesdama šalyje poli­cinį režimą, faktinę cenzūrą. Išrinkta asam­blėjos taryba iš 50 narių. Pagrindinis valdymo organas bus prezidiumas, sudarytas iš devy­nių asmenų. Prezidiumo nariais tapo G. Kas­parovas, nacionalbolševikų partijos lyderis E. Limonovas, buvęs Centrinio banko vadovas V. Geraščenka, dabar aktyviai dalyvaujantis „Kitos Rusijos" veikloje, artimas Kasparovo bendražygis, ekonomistas A. llarionovas, par­tijos „Jabloko" Peterburgo skyriaus lyderis Reznikas, komunistiniųjudėjimų lyderiai A. Pri-garinas ir O. Seninas, ekonomistas M. Krasno-vas ir buvęs Dūmos narys, buvęs „Jukos" kon­cerno patarėjas A. Kandaurovas. Suformuoti ir devyni komitetai, tarp komitetų vadovų yra ir gerai žinomų asmenybių - L. Ponomariovas, S. Aksionovas, V. Ryžkovas, A. Osovcovas, (pastarasis yra laikomas buvusio NTV savi­ninko V. Gusinskio atstovu Rusijoje).

Naująjį prezidentą Medvedevąjau užgriu­vo ištisa laiškų ir peticijų banga. Tūkstančiai pensininkų rašo laiškus prezidentui, prašyda­mi sumažinti mokesčius už dujas bei kitus ko­munalinius patarnavimus. Žymūs Rusijos ir užsienio šalių žmogaus teisių gynėjai S. Ko­valiovas, L. Ponomariovas, V. Havelas ir kiti kreipėsi į Medvedevą prašydami paleisti poli­tinius kalinius, kurių dabar priskaičiuojama apie šimtą. Tarp jų „Jukos" vadovai M. Chodorkovskis, P. Lebedevas, V. Aleksenianas, mokslininkai A. Danilovas ir l. Sutiaginas. Ypač įdomus istoriko Sutiagino atvejis: jis bu­vo įkalintas 8-eriems metams už legalią analitinę veiklą. Per aštuonerius valdymo metus Rusijoje įsigalėjęs saugumiečių režimas „iš­spjovė" iš savo getų „nepatikimuosius", tokius kaip M. Kasjanovas, kai kurie Putino bendra­žygiai pasitraukė patys, kaip A. llarionovas ar M. Gelmanas. Pastarajam teko pajusti, ką reiš­kia patekti į Kremliaus nemalonę. Praėjus ke­liems mėnesiams nuo jo pasitraukimo iš Puti­no patarėjo posto, į Gelmano vadovaujamą meno galeriją įsiveržė keli asmenys ir jį smarkiai sumušė. Gelmanui buvo nustatyti sunkūs kūno sužalojimai - rankos lūžis, kelių šonkaulių, raktikaulio lūžiai, prakirsti antakiai, buvo apgadinta ir galerijos ekspozicija - per 20 pa­veikslų.

Stebint dabartinius įvykius Rusijoje, gali­ma prognozuoti tolesnę įvykių raidą. Neteisūs tie, kurie teigia, kad Medvedevas atliks tik sta­tisto vaidmenį ir iš esmės liks antrajame pla­ne priimant svarbius sprendinius. Didžiausia tikimybė, kad prezidentui bus palikta jam skir­ta veiklos sritis - dalinis vadovavimas užsie­nio politikai, kai kurie kadrų klausimai bei dar kai kurios funkcijos. Pagrindiniai valdžios svertai liks senajai čekistų gvardijai su Putinu ir Sečinu priešakyje. Kalbos apie pagrindinį prezidento vaidmenį, žvelgiant iš istorinės tradicijos, kai carų ir gensekų žodis buvo le­miamas, yra šiek tiek perdėtos. Juk Rusijos istorijoje pirmą kartą visa valdžia atiteko slap­tųjų tarnybų atstovams, panašumų būta tik opričninos laikais, bet tada situacija buvo šiek tiek kita. Nors opričnina ir buvo visagalė, bet ją valdė Ivanas Rūstusis ir grupė jam artimų aristokratų. SSRS laikais KGB buvo labai ga­linga tarnyba, tačiau tai buvo „kovinis parti­jos būrys", veikęs pagal CK bosų nurodymus. Kelis kartus KGB buvo priartėjusi prie val­džios paėmimo, bet tai įvykdyti galutinai taip ir nepavyko iki pat SSRS žlugimo.

Egzistuoja ir kitas galimas tolesnių įvykių variantas: Medvedevas stengsis išplėsti savo galias, perimti valdžios vairą į savo rankas, nu­stumdamas tolyn Putiną, Sečiną, Surkovą ir ki­tus saugumiečius. Toks kelias įmanomas, tačiau jis būtų pernelyg sunkus, nes kažin ar daug Pu­tino bendražygių paremtų Medvedevą, o jei to­kių ir atsirastų, prasidėtų aršios kovos dėl val­džios, kurių baigtis neprognozuojama. Tad la­biau realus pirmasis variantas, kad Medvede­vas susitaikys su esama padėtimi, gal kartais ir „parodydamas dantis", bet sutikdamas su „vyresniųjų brolių" globa.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija