Kremliaus imperializmo įtakoje – visas pasaulis 

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Rugpjūčio 8 dieną prasidėjusi Rusijos karinė agresija prieš Gruziją reiškia naujos eros pradžią – pradedama praktiškai įgyvendinti naujoji Kremliaus „gynybos“ doktrina. Prie ekonominio spaudimo ir aktyvios įtakos per Rusijos žvalgybos agentų tinklus prisidėjo karinės agresijos veiksmai. Ir tai esminis posūkis Rusijos užsienio politikoje. Jau keletą metų Kremliaus veikėjai, generolai ir imperialistinės politikos ideologai kalbėjo apie tai, kad bus įgyvendinama kitokia „gynybos“ doktrina, neva realiai apginsianti Rusijos valstybės ir jos piliečių interesus. Šį rugpjūtį pamatėme, kaip įgyvendinama ši „gynybos“ doktrina – įsiveržus į nepriklausomą valstybę bombarduojami miestai, deginami kaimai, griaunami tiltai. Šis Gruzijos ir Rusijos karas, kaip ir 1999 metų rudenį prasidėjęs antrasis Čečėnijos karas, vėl tarnauja nacionalistinei bei imperialistinei propagandai. Formuojamas „ryžtingų lyderių“ – Putino ir Medvedevo įvaizdis, kurstomas priešiškumas tautoms, Kremliui neparankioms valstybėms, Vakarams. V. Putinas 2000-2005 metais kartojo įprastinę frazę „reikia atkurti tvarką šalyje“, dabar jis sako: „Kaukaze reikia tvarkos“. Maskvos meras J. Lužkovas teigia, kad gruzinus reikia gelbėti nuo Vakarų pinklių, nuo avantiūristinio Saakašvilio režimo. Dabar jau grasinimai iš Kremliaus pilasi ir Ukrainos atžvilgiu, neva už netaktišką ir grubų elgesį – mat prezidentas Viktoras Juščenka išdrįso suabejoti Rusijos Juodosios jūros laivyno veiksmais. Lenkija, kurioje bus dislokuota priešraketinės gynybos sistema, patiria spaudimą, Lenkijos vadovų adresu siunčiami grasinimai. Lietuva yra NATO narė, bet kažin ar galime jaustis visiškai saugūs šalia neprognozuojamo kaimyno. Kaliningrado srityje dislokuota apie 100 tūkstančių Rusijos kariškių, šimtai tankų, daugybė karo laivų ir lėktuvų. Kai kurie Lietuvos politikai pagrįstai ragina peržiūrėti Lietuvos gynybos strategiją, stiprinti teritorinės gynybos sistemą.

Gruzija iš karto po Ševardnadzės režimo nuvertimo 2003 metų pabaigoje atsidūrė Kremliaus ir jam tarnaujančių Rusijos žiniasklaidos priemonių kritikos centre. Beje, neseniai paaiškėjo, kad M. Saakašvilis 2007 metų pabaigoje pagrįstai apie Ševardnadzės laikais įsigalėjusią santvarką Gruzijoje sakė: „Ševardnadzės laikais Gruziją valdė grupė oligarchų ir įtakingi kriminaliniai autoritetai, vadinamieji „įteisinti vagys“ (vory v zakonie). „Įteisinti vagys“ turėjo ekonominę ir politinę valdžią, buvo tiesiogiai susiję su Rusijos žvalgyba, su kariuomenės ir FSB generolais“. Šių veikėjų lyderiu buvo Džaba Joselianis. Po „rožių revoliucijos“ 2003 metų pabaigoje jis pabėgo iš Gruzijos ir apsigyveno Maskvoje. Vienas Gruzijos žurnalistas rugpjūčio 18 dieną pastebėjo Joselianį Počio uoste. Potį dabar kontroliuoja Rusijos kariuomenė, nesirengdama iš jo išeiti net ir po paliaubų sutarties. Kartu su „gelbėtojais“ į Gruziją nori grįžti ir „buvusieji“ – tie, kurie 1992-2003 metais Gruzijoje tvarkėsi tarsi savo nuosavame kieme. Jie skurdino šalį ir sukūrė korupcinį, prokremlišką režimą. Prezidentas M. Saakašvilis, įvertindamas faktinę Gruzijos okupaciją, rugpjūčio 15 dieną sakė: „Tai tikra okupacija, ji primena Gruzijai tragiškus 1921 metų įvykius, kai į šalį įsiveržę bolševikų daliniai nuvertė teisėtą Gruzijos vyriausybę ir prievarta prijungė prie sovietinės Rusijos“.

Ne vien į Gruziją yra sutelktas Kremliaus dėmesys, yra dar visas ratas „artimojo užsienio“ valstybių, kurias stengiamasi daryti įtaką ir „pastatyti į vietą“. Azerbaidžanas, Ukraina, Moldova, Pabaltijo kraštai – visas šias valstybes bandoma susigrąžinti į savo glėbį. Azerbaidžanas, vykdantis savarankišką užsienio politiką ir artimai bendradarbiaujantis su NATO blokui priklausančia Turkija, Kremliaus režimui yra tarsi rakštis. Jau kelis kartus Azerbaidžano teisėsaugos pareigūnai atskleidė sąmokslus, kai su Rusijos žvalgyba susiję veikėjai vykdė šalyje ginkluotus maištus ir pasikėsinimus į Azerbaidžano vadovus. Ukrainą bandoma parklupdyti pasitelkus Krymo kortą. Vis dažniau kai kurie Kremliui artimi politikai pareiškia, kad Krymas gali atsiskirti nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos. Tuo tarpu situaciją Moldovoje bandoma kaitinti per Padnestrės respubliką. Ši nykštukinė valstybė, atplėšta nuo Moldovos 1993 metais ir valdoma I. Smirnovo režimo, drįsta grasinti Moldovos vyriausybei. Padnestrės respublika yra valdoma FSB agentų ir galingų organizuotų nusikaltėlių susivienijimų. I. Smirnovo režimas užsitikrino Kremliaus paramą ir todėl jaučiasi nebaudžiamas.

Ne veltui pagrindinė Rusijos valdžios atakų kryptis yra Estija. Ši valstybė yra labiausiai provakarietiška iš visų buvusių sovietinių respublikų, čia jau seniai nuo valdžios nušalinti komunistinių – kagėbistinių klanų atstovai. Negalėdama paveikti tiesioginių Estijos vyriausybės veiksmų, Rusijos žvalgyba įkūrė „Nočnoj dozor“ – slaptą nusikalstamą organizaciją, kurios tinklas greitai apraizgė visą kraštą. „Nočnoj dozor“ kuopelės atsirado ne tik Taline, Tartu ir kituose stambesniuose miestuose, bet ir atokiuose kaimuose. Latvijoje vietos valdžios struktūros ilgą laiką buvo veikiamos prorusiško oligarcho A. Lembergo. Šis Rusijos įtakos agentas finansavo daugelį garsių Latvijos politikų. Po jo arešto 2007 metų kovą pas Lembergą rastos „juodosios“ buhalterijos knygos pasižymėjo sensacingais duomenimis, savo postus prarado arba patys atsistatydino įvairūs aukšto rango Latvijos valdžios pareigūnai. Lietuvoje pagrindiniai Kremliaus politinės ir ekonominės įtakos svertai buvo reguliuojami per „Dujotekanos“ bendrovę. „,Dujotekana“ ištisą dešimtmetį finansavo kai kurias Lietuvos partijas, su šia bendrove susiję asmenys įsitvirtino Vyriausybėje, diplomatiniame korpuse, kai kuriose žiniasklaidos priemonėse. „Dujotekanos“ veiklą tiesiogiai kontroliuoja generolas V. Jakuninas, vienas artimiausių V. Putino bendražygių. Kita panaši struktūra mūsų krašte – I. Paleičiko vadovaujama „Lukoil Baltija“. Per šią bendrovę ir jos dukterines įmones Rusija finansuoja kai kuriuos politikus bei visuomenės veikėjus. Tokie „geraširdžiai“ politikai dabar postringauja, kad nereikia kritikuoti Rusijos dėl Gruzijos okupacijos – neva tai jų vidaus reikalas.

Antra Rusijos įtakos kryptis – Artimieji Rytai. Rusija čia bando daryti įtaką Izraeliui ir greta esančioms valstybėms bendradarbiaudama su Iranu bei Sirija. Didelį Kremliaus nepasitenkinimą kelia tai, kad Izraelio valdžia laikosi savarankiško kurso, artimai bendradarbiauja su JAV bei Didžioji Britanija. Dabar bandoma paveikti situaciją Izraelyje per naujai kuriamą Rusijos agentų tinklą. Agentai verbuojami iš buvusios SSRS respublikų repatriantų, atvykusių į Izraelį 1986-2000 metais. Rusija aktyviai remia „Hamas“ ir „Hezbollah“ teroristines organizacijas. „Hamas“ ir „Hezbollah“ teroristai atsakingi už daugelio Izraelio ir Libano žmonių žūtį. Tarp žuvusiųjų – mažamečiai vaikai, moterys, seneliai.

Trečia Rusijos įtakos kryptis – Vakarai. Dabartinės Rusijos lyderiai Vakarus skirsto į dvi valstybių grupes. Pirma grupė – Kremliaus režimui palankios arba nuosaikiai bendraujančios šalys. Tai – Vokietija, Italija, Šveicarija, Prancūzija, Graikija ir kitos valstybės. Kita grupė – tai dabartinei Rusijos valdžiai oponuojančios valstybės, tokios kaip JAV, Didžioji Britanija, Airija, Suomija, Belgija bei kitos. Tokiose valstybėse aktyviai veikiama per prokremliškus politikus ir bankininkus. Nemažai lėšų skiriama ir viešosios nuomonės formavimui. Organizuojamas de- zinformacinių straipsnių publikavimas laikraščiuose ir žurnaluose.

Vis daugiau dėmesio skiriama ir tolimesniems kraštams. Pietų Azija bei Lotynų Amerikos šalys vis dažniau pakliūna į Kremliaus akiratį. Daug dėmesio skiriama bendradarbiavimui su antiamerikietiškai nusiteikusiomis kai kurių Lotynų Amerikos valstybių vyriausybėmis. Tai visų pirma U. Čaveso režimas Venesueloje, su kuriuo Putiną ir jo aplinką sieja ypač šilti santykiai, bendradarbiavimas ginklų prekybos srityje. Be to, Rusija ir Venesuela kartu su dar keliomis valstybėmis sėkmingai naudoja vadinamąją „petrolizmo“ taktiką prekybos nafta srityje ir kelia naftos kainas tarptautinėje rinkoje. Kremliui artima ir dabartinė Bolivijos vyriausybė bei sandinisto Danielio Ortegos vadovaujama Nikaragvos valdžia.

Informacinėje erdvėje šiuo metu pasitaiko pačių įvairiausių nuomonių apie Rusijos ir Gruzijos karą bei jo priežastis. Bet įvykių eiga kruopščiai surežisuota, o tikrosios priežastys yra gerai slepiamos. 1999 metų rudenį norėdama pradėti antrąjį Čečėnijos karą Federalinė saugumo tarnyba (FST, rus. FSB) organizavo gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje, tačiau antrą kartą pakartoti šio scenarijaus nebūtų pavykę. Dabar rusų „taikdariai“, dislokuoti Pietų Osetijoje, aktyviai įsitraukė į puolimą, kurį pradėjo Pietų Osetijos kariškiai. Gruzijos kariams sudavus ryžtingą atkirtį, dešimt rusų kariškių žuvo. Tai ir buvo stambių Rusijos kariuomenės pajėgų įvedimo į Gruziją priežastis. Tik vėliau prasidėjo įvairios spekuliacijos šia tema, įvairių mitų skleidimas. Rugpjūčio 10 dieną netgi paskelbta, kad gruzinų karių gretose Cchinvalyje kariavo ir buvo nukauti juodaodžiai, – užuomina į tai, kad šiame konflikte dalyvauja amerikiečių instruktoriai. Spekuliacijos Pietų Osetijos nepriklausomybės korta yra iš esmės niekinis mitas, šios separatistinės valstybėlės lyderis Kokoity tėra žaisliukas Rusijos žvalgybos rankose. Daugelis Pietų Osetijos vyriausybės pareigūnų netgi nėra kilę iš Kaukazo regiono – tai buvę Rusijos kariuomenės ir FSB atsargos generolai ir pulkininkai, prieš 3-6 metus atsiųsti į šį kraštą. Iš Lietuvos istorijos prisimename analogišką raudonarmiečio Butajevo atvejį – jis buvo nužudytas 1940 metų birželį NKVD agentais buvusių Lietuvos komunistų. Tuomet sovietinė valdžia pareiškė ultimatumus Lietuvos vyriausybei, kuriuose kaltino Lietuvos vyriausybės atstovus Butajevo nužudymu. Netrukus po to prasidėjo Lietuvos okupacija. Panašūs scenarijai buvo hitlerininkų panaudoti Čekoslovakijoje 1938-aisiais bei Lenkijoje 1939 metais, taip išprovokuojant Antrojo pasaulinio karo pradžią.

Sprendžiant iš pagrindinių Kremliaus ideologų pareiškimų, Rusijos ir NATO santykių atšalimas buvo prognozuojamas, jam buvo ruoštasi. Kremliaus „ruporas“ Dmitrijus Rogozinas pareiškė, kad NATO, užstodamas Gruziją, renkasi klaidingą kelią. Kalbėdamas apie tolesnius Rusijos ir NATO santykius, jis ironizavo: „Rusija ir NATO yra tarsi susipykę sutuoktiniai, jiems reikia pagyventi atskirai“. Pagrindinis valdančios „Vieningosios Rusijos“ partijos ideologas Aleksandras Duginas atvirai žemina NATO organizaciją: „NATO blokas, paremdamas Gruzijos vyriausybę, pažeidžia tarptautinę teisę. Avantiūristinė Saakašvilio vyriausybė pasmerkta žlugti, jos dienos suskaičiuotos“.

Dauguma Rusijos opozicijos politikų pasisako prieš Rusijos karinę agresiją. Judėjimo „Kita Rusija“ lyderis Garis Kasparovas teigia: „Tai pinigų ir ambicijų karas. Įtampa Kaukaze reikalinga nedidelei Rusijos valdančiųjų grupei. Šiai korporatyvinei grupei, vadinamai „valdančiuoju Rusijos elitu“, naudinga Putino politika. Jie pelnosi iš nestabilumo“. G. Kasparovo bendražygio, buvusio Putino patarėjo Andrejaus Ilarionovo nuomone, „karui buvo rengiamasi trejus metus. Dar nėra aiškios visos šio karo pasekmės, nes karas dar tęsiasi. Tačiau jau dabar regime vis didėjančią tarptautinę Rusijos izoliaciją“. Dar griežčiau pasisakė žinomas visuomenės veikėjas, iki šiol apgailestavęs dėl sovietinio režimo Rusijoje sugriovimo, žurnalistas Vladimiras Kara-Murza: „Dabartinė Rusijos valdžia praranda paskutinius žmogiškumo likučius. Dabar, kai jie organizuoja žmonių žudynes Gruzijoje, kai ten nusiųsta kariuomenė degina kaimus, miškus, Kremliaus lyderius galima prilyginti Bokasai (buvęs Centrinės Afrikos Respublikos diktatorius, garsėjęs savo žiaurumu)“. Rugpjūčio 20 dieną Liaudies demokratinės sąjungos lyderis Michailas Kasjanovas, Dešiniųjų jėgų sąjungos lyderis Nikita Belychas ir įtakingas opozicijos politikas, buvęs Dūmos narys Vladimiras Ryžkovas paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame smerkiama Rusijos agresija prieš nepriklausomą Gruzijos valstybę. Be to, šiame pareiškime dabartinė Rusijos valdžia įvardijama kaip nedemokratinė, besilaikanti tik jėga, persekiojanti opoziciją bei demokratinę žiniasklaidą.

Kremlius pasižymi pavojinga ir agresyvia politika ne vien Gruzijos, bet ir kitų valstybių atžvilgiu. Jei prieš 3-6 metus terminą „putinizmas“ dar vartojome kiek nerimtai ir su ironiška gaidele, tai dabar požiūris pasikeitė. Putinizmas yra šiuolaikinė totalitarinės ideologijos forma, modernus fašizmo variantas. Putinizmo aukomis tapo jau šimtai Rusijos žurnalistų, politikų, visuomenės veikėjų. Kremliui neparankių žmonių nužudymai organizuojami ir užsienyje. Ant ideologijos aukuro paaukota dešimtys tūkstančių Čečėnijos gyventojų, dar ir dabar Čečėnijos teritorijoje veikia konclageriai. Rusijos kalėjimuose kali apie šimtas politinių kalinių, dar daugiau valdžiai neparankių žmonių yra uždaryti į psichiatrines ligonines. Nuo rugpjūčio 8 dienos kasdien nuo Rusijos kareivių ir iš Rusijos atsiųstų nusikaltėlių grupuočių rankų žūsta daugybė Gruzijos piliečių. Sudeginti kaimai, miškai, sunaikinti tiltai, sugriautos kepyklos, mokyklos, vaikų darželiai – toks Putino „tvarkos“ rezultatas. Prieš keletą metų daug žmonių pro pirštus žiurėjo į Putino ir jo komandos veiksmus. Tačiau 2003 metais sustiprėję agresyvūs Kremlių užvaldžiusių saugumiečių klanų veiksmai prieš jiems neįtikusias verslo struktūras, politikus ir žurnalistus dar galingiau pasireiškė 2004-2006 metais. 2006 metų ruduo pasižymėjo grėsmingais įvykiais. Tų metų spalį nužudyta garsi žurnalistė Ana Politkovskaja, lapkričio pradžioje Londone nunuodytas žymus politinis emigrantas Aleksandras Litvinenka. Britų teisėsaugai nustačius, kad nunuodijimą Londone įvykdė verslininkas iš Rusijos A. Lugovojus bei dar keli su juo susiję asmenys ir pareikalavus Rusijos juos išduoti, Kremliaus struktūros atsisakė nusikaltėlius išduoti ir organizavo Rusijoje britų verslininkų ir nevyriausybinių šios šalies organizacijų persekiojimo kampaniją. 2006 metų rudenį prasidėjo ir Kremliaus bei FSB organizuota antigruziniška kampanija, kurios metu buvo persekiojami gruzinų kilmės verslininkai, iš Gruzijos atvykę turistai. Per 2000 gruzinų ištremta iš Rusijos. Ar dar ilgai tęsis šios nežmogiškos santvarkos klestėjimas? Represinius režimus ir ideologijas, jų prigimtį bei raidą išsamiai nagrinėjo žymus rusų istorikas Levas Gumiliovas, nukentėjęs po Rusijoje vykusio Spalio perversmo. Jis teigė: „Egzistuoja ideologijos – vampyrai, turinčios demoniškų savybių. Kai jos įsigali, tokioms ideologijoms sunku pasipriešinti. Žmonijos istorijoje buvo daug tokių ideologijų, kurių pagrindu kūrėsi žiaurūs režimai. Vis dėlto visi tie režimai buvo pasmerkti žlugti. Vadinasi, pasaulyje yra galingi impulsai, išvaduojantys ir išlaisvinantys žemę nuo tokių antisistemų. Priešingu atveju pasaulis nebūtų išlikęs“.

© 2008 „XXI amžius“