2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ar Turkija taps Lietuvos sąjungininke?

Gintaras VISOCKAS

Ičmeleras – nedidelis Turkijos kurortas tai tarsi rojaus kampelis, kur vieni kitiems nuolat šypsosi

Tai atsitiko pietvakarių Turkijoje netoli kurortinio Marmario miesto, prie Egėjo jūros. Sumokėjęs  keliolika dolerių pusdienį jodinėjau Turkijos kalnuose. Po kelių valandų važiavimo vingiuotais miškingais keliukais jau buvau ne itin aukštuose, spygliuočių miškais tankiai apaugusiuose Turkijos kalnuose. Pasijodinėjimus turistams organizuojantys turkai buvo mandagūs, atidūs, paslaugūs. Beje, per dvi Ičmelere praleistas savaites neteko sutikti nė vieno susiraukusio, suirzusio turko. Visi ten turistus gerbia ir myli, net jeigu jiems ir nepalieki arbatpinigių. Kelių valandų kelionė arkliais po Turkijos kalnus prasidėjo kuo puikiausiai. Mus lydėjo du palydovai. Vienas vedlys kalbėjo rusiškai, kitas mokėjo angliškai. Arkliai ramūs. Nors plieskė kaitri Turkijos saulė, o termometras rodė per 30 laipsnių karščio pavėsyje, tvankuma nekamavo. Raminančiai veikė ir tyla, tvyranti kalnuose. Žinoma, tyla sąlyginė. Pietvakarių Turkijos kalnuose rugpjūčio mėnesį ištisą dieną be paliovos čirpia žiogai, svirpliai, vapsvos. Tą vabzdžių zyzimą drąsiai galima vadinti triukšmingu.

Kremliaus imperializmo įtakoje – visas pasaulis 

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Rugpjūčio 8 dieną prasidėjusi Rusijos karinė agresija prieš Gruziją reiškia naujos eros pradžią – pradedama praktiškai įgyvendinti naujoji Kremliaus „gynybos“ doktrina. Prie ekonominio spaudimo ir aktyvios įtakos per Rusijos žvalgybos agentų tinklus prisidėjo karinės agresijos veiksmai. Ir tai esminis posūkis Rusijos užsienio politikoje. Jau keletą metų Kremliaus veikėjai, generolai ir imperialistinės politikos ideologai kalbėjo apie tai, kad bus įgyvendinama kitokia „gynybos“ doktrina, neva realiai apginsianti Rusijos valstybės ir jos piliečių interesus. Šį rugpjūtį pamatėme, kaip įgyvendinama ši „gynybos“ doktrina – įsiveržus į nepriklausomą valstybę bombarduojami miestai, deginami kaimai, griaunami tiltai. Šis Gruzijos ir Rusijos karas, kaip ir 1999 metų rudenį prasidėjęs antrasis Čečėnijos karas, vėl tarnauja nacionalistinei bei imperialistinei propagandai. Formuojamas „ryžtingų lyderių“ – Putino ir Medvedevo įvaizdis, kurstomas priešiškumas tautoms, Kremliui neparankioms valstybėms, Vakarams. V. Putinas 2000-2005 metais kartojo įprastinę frazę „reikia atkurti tvarką šalyje“, dabar jis sako: „Kaukaze reikia tvarkos“. Maskvos meras J. Lužkovas teigia, kad gruzinus reikia gelbėti nuo Vakarų pinklių, nuo avantiūristinio Saakašvilio režimo. Dabar jau grasinimai iš Kremliaus pilasi ir Ukrainos atžvilgiu, neva už netaktišką ir grubų elgesį – mat prezidentas Viktoras Juščenka išdrįso suabejoti Rusijos Juodosios jūros laivyno veiksmais. Lenkija, kurioje bus dislokuota priešraketinės gynybos sistema, patiria spaudimą, Lenkijos vadovų adresu siunčiami grasinimai. Lietuva yra NATO narė, bet kažin ar galime jaustis visiškai saugūs šalia neprognozuojamo kaimyno. Kaliningrado srityje dislokuota apie 100 tūkstančių Rusijos kariškių, šimtai tankų, daugybė karo laivų ir lėktuvų. Kai kurie Lietuvos politikai pagrįstai ragina peržiūrėti Lietuvos gynybos strategiją, stiprinti teritorinės gynybos sistemą.

Prahos įvykių aidai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Prahos pavasaris AFP nuotrauka

Ciniškos Rusijos karinės invazijos į Gruziją metu prisimename kitas SSRS ir jos teisių perėmėjos Rusijos Federacijos vykdytas operacijas. Šį rugpjūtį sueina 40 metų, kai sovietinė kariuomenė kartu su kitų Varšuvos pakto valstybių kariniais daliniais įsiveržė į tuometinę Čekoslovakiją ir jėga nuslopino nuo garsiojo Prahos pavasario įsisiūbuojantį reformų kursą.

Spekuliacijos dėl Miuncheno suokalbio

Petras KATINAS

Pasaulio politikos apžvalgininkai, užsiėmę Rusijos imperijos ambicijomis, Gruzijos užpuolimu ir Kremliaus vadovų Putino ir Medvedevo bei naujojo Molotovo Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo grūmojimais, beveik nekomentuoja artėjančio Miuncheno suokalbio jubiliejaus. Galima priminti, kad 1938 m. rugsėjo 30-ąją, pirmą valandą nakties, Vokietijos ir Italijos fiureriai Hitleris ir Musolinis kartu su Anglijos ir Prancūzijos ministrais pirmininkais N. Čemberlenu ir E. Daladje pasirašė susitarimą, pagal kurį Čekoslovakija nuo 1938 m. spalio 1-10 dienomis privalėjo palikti klestinčią Sudetų sritį ir perduoti ją Vokietijai, įsipareigojant, kad likusi Čekoslovakijos dalis nebus užgrobta nė vienos iš Miuncheno sutartį pasirašiusių valstybių. Tačiau iš tos teritorijos po Miuncheno suokalbio nedaug kas ir liko. Tuo labiau kad ta pačia sutartimi bei Vokietijos ir Lenkijos atskira sutartimi Lenkijai buvo suteikta teisė  iš Čekoslovakijos atsiimti Tešeno Silezijos sritį, kuri atiteko Čekoslovakijai 1920 metų tarptautinio arbitražo sprendimu. Todėl Varšuva, net nelaukdama Čekoslovakijos atsakymo į 1938 m. spalio 1 dienos ultimatumą, užėmė Tešeno sritį. Taip pasielgė ir Vengrija, tų pačių metų lapkričio 2 dieną „atsiėmusi“ pietinius Čekoslovakijos Užkarpatės ir Slovakijos rajonus – 11915 kvadratinių kilometrų. Negana to, Hitlerio kurstoma tuometinė Slovakijos valdžia pareikalavo atsiskyrimo nuo Čekoslovakijos ir 1939 m. kovo 15 dieną paskelbė nepriklausomybę, kurią tą pačią dieną pripažino Vokietija. Apskritai Čekoslovakijos dienos buvo suskaičiuotos ir Vokietijos vermachto vadovybė 1938 spalio 21 dieną jau parengė Hitlerio nurodymą „Erledigung der Rest – Tschechren“ galutinai užgrobti Čekoslovakiją. Tai ir buvo padaryta 1939 metų kovo 15 dieną, Vokietijos vermachto divizijoms įžengus į Prahą. Taigi, Miuncheno susitarimas niekais pavertė Prancūzijos ir Anglijos tuometinių premjerų Daladje ir Čemberleno viltis, kad jų nuolaidžiavimas Hitleriui sumažins jo apetitą. Miunchenas tiktai atrišo jam rankas rengtis tolimesniems žygiams. Netgi į Lenkiją, kuriai Hitleris buvo laikinai atidavęs vieną Čekoslovakijos sritį.