Spekuliacijos dėl Miuncheno suokalbio

Petras KATINAS

Pasaulio politikos apžvalgininkai, užsiėmę Rusijos imperijos ambicijomis, Gruzijos užpuolimu ir Kremliaus vadovų Putino ir Medvedevo bei naujojo Molotovo Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo grūmojimais, beveik nekomentuoja artėjančio Miuncheno suokalbio jubiliejaus. Galima priminti, kad 1938 m. rugsėjo 30-ąją, pirmą valandą nakties, Vokietijos ir Italijos fiureriai Hitleris ir Musolinis kartu su Anglijos ir Prancūzijos ministrais pirmininkais N. Čemberlenu ir E. Daladje pasirašė susitarimą, pagal kurį Čekoslovakija nuo 1938 m. spalio 1-10 dienomis privalėjo palikti klestinčią Sudetų sritį ir perduoti ją Vokietijai, įsipareigojant, kad likusi Čekoslovakijos dalis nebus užgrobta nė vienos iš Miuncheno sutartį pasirašiusių valstybių. Tačiau iš tos teritorijos po Miuncheno suokalbio nedaug kas ir liko. Tuo labiau kad ta pačia sutartimi bei Vokietijos ir Lenkijos atskira sutartimi Lenkijai buvo suteikta teisė  iš Čekoslovakijos atsiimti Tešeno Silezijos sritį, kuri atiteko Čekoslovakijai 1920 metų tarptautinio arbitražo sprendimu. Todėl Varšuva, net nelaukdama Čekoslovakijos atsakymo į 1938 m. spalio 1 dienos ultimatumą, užėmė Tešeno sritį. Taip pasielgė ir Vengrija, tų pačių metų lapkričio 2 dieną „atsiėmusi“ pietinius Čekoslovakijos Užkarpatės ir Slovakijos rajonus – 11915 kvadratinių kilometrų. Negana to, Hitlerio kurstoma tuometinė Slovakijos valdžia pareikalavo atsiskyrimo nuo Čekoslovakijos ir 1939 m. kovo 15 dieną paskelbė nepriklausomybę, kurią tą pačią dieną pripažino Vokietija. Apskritai Čekoslovakijos dienos buvo suskaičiuotos ir Vokietijos vermachto vadovybė 1938 spalio 21 dieną jau parengė Hitlerio nurodymą „Erledigung der Rest – Tschechren“ galutinai užgrobti Čekoslovakiją. Tai ir buvo padaryta 1939 metų kovo 15 dieną, Vokietijos vermachto divizijoms įžengus į Prahą. Taigi, Miuncheno susitarimas niekais pavertė Prancūzijos ir Anglijos tuometinių premjerų Daladje ir Čemberleno viltis, kad jų nuolaidžiavimas Hitleriui sumažins jo apetitą. Miunchenas tiktai atrišo jam rankas rengtis tolimesniems žygiams. Netgi į Lenkiją, kuriai Hitleris buvo laikinai atidavęs vieną Čekoslovakijos sritį.

Miuncheno suokalbį įdomiai komentuoja Rusijos istorikai, politikai ir informacijos agentūros. Pasirodo, „didysis“ Stalinas suprato, kad derėtis su Anglija ir Prancūzija dėl Vokietijos keliamos grėsmės ar bendrų veiksmų ją atremiant  nėra prasmės. Juolab koljis derėsis su Londonu ir Paryžiumi, Vokietijos fiureris pasiims didžiąją grobio dalį, o Josifui Visarionovičiui nieko nepaliks. Iš to grobio dar buvo likę – Lenkija ir Baltijos valstybės. Tad Stalinas nusprendė, kad jam kur kas naudingiau bandyti susitarti su Hitleriu ir likusį grobį draugiškai pasidalyti. O vėliau bus matyt – gal ir Hitlerį pasiseks apmauti. Todėl buvo suvaidintas dar vienas Sovietų Sąjungos kaip „taikos tvirtovės“ suokalbis. Po Miuncheno suokalbio, kai Lenkija pasiėmė draskomos Čekoslovakijos Tešeno Sileziją, 1938 m. rugsėjo 23 dieną SSRS nutraukė 1932 metais pasirašytą SSRS ir Lenkijos nepuolimo sutartį. Dabar patys Rusijos istorikai pripažįsta, kad jau tada Kremlius planavo užpulti Lenkiją, nelaukiant net Hitlerio. Štai kas skelbiama informacinės agentūros „Regnum“ išplatintame didžiuliame straipsnyje, skirtame Miuncheno suokalbio 70-mečiui: „Sovietų Sąjungos vadovybė nusprendė, kad kolektyvinio saugumo sistema yra neefektyvi ir neveikia. Visa tai vertė Kremlių ieškoti suartėjimo su Vokietija kelių, dėl to 1939 m. rugpjūčio mėnesį ir buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas. Tiesa, prieš tą paktą kategoriškai pasisakė tuometinis SSRS užsienio reikalų ministras (liaudies komisaras) M. Litvinovas, kuris 1939 m. gegužės mėnesį buvo atstatydintas. Jį pakeitė uolus Stalino padlaižys Viačeslavas Molotovas. Beje, pastarasis, kaip ir „sąjunginiu seniūnu“ vadintas SSRS Aukščiausios Tarybos pirmininkas pusiau beraštis Michailas Kalininas, nedrįso nė pusės žodžio pasakyti Stalinui, kai tas tyčiodamasis jų žmonas pasodino į lagerį ir skyrė „palengvintą“ režimą – jos rinko utėles iš mirusių nuo bado ar nukankintų lagerininkų šimtasiūlių ir degino jas krosnelėje...

Štai „Regnum“ pateiktos išvados: „Dėl 1938 metų Miuncheno suokalbio, kai Europos demokratijos grubiai pamynė Nacijų Lygos principus, pažeidė Versalio sutartimi nubrėžtas Vidurio ir Rytų Europos valstybių sienas ir atvėrė duris Vokietijos ekspansijai į Dunojaus-Balkanų regioną, SSRS nusprendė užkirsti kelią“. O ta kelio „užtvara“ buvo Hitlerio ir Stalino pasidalinta Lenkija ir į Stalino nasrus atiduotos Baltijos valstybės. Ir štai tik griūvant sovietų imperijai pagaliau pripažinus Molotovo-Ribentropo pakto egzistavimą (ką sovietai neigė ištisus dešimtmečius; už pakto tekstus, rastus KGB kratų metu, ne vienas pakliuvo į Mordovijos lagerius) dabar, sukakus 70 metų nuo Miuncheno suokalbio, o kitąmet ir nuo Molotovo-Ribentropo suokalbio, Kremliaus diriguojami istorikai ėmė skelbti, kad Stalino ir Hitlerio suokalbis buvo „pažangesnis“ už Miuncheno! Esą Vakarų politikai ir istorikai dabar smerkia tiktai Molotovo-Ribentropo paktą, kaip galutinai atrišusį rankas Hitleriui. Bet kodėl gi vienam Hitleriui? Dar daugiau, „Regnum“ savo komentarą užbaigia, kad kai kurie Vakarų politikai ir publicistai, pripažindami, kad Anglija ir Prancūzija pasirašydamos Miuncheno sutartį 1938 m. rugpjūtį nusileido ir kapituliavo Trečiajam reichui, pasirodo, ir dabar taiko dvejopus standartus, esą nuolaidžiaudami naujam agresoriui –Jungtinėms Amerikos Valstijoms. „Būtų klaidinga manyti, kad praėjus 70-čiai metų po Miuncheno žmonija visiškai atsisakė to suokalbio moralinių pasekmių ir apdraudė save nuo panašių nusikalstamų aktų pasikartojimo. Atvirkščiai, šiuo metu, prisidengiant žodžiais apie naujų kapituliacijų netoleravimą prieš agresorius ar diktatorius, elgiamasi panašiai“. Nežinia, kas kapituliuoja prieš agresorius. Juk faktai rodo, ypač Rusijos invazija į Gruziją, kad prieš naująjį Rusijos reichą kapituliuoja Maskvos keikiami ir niekinami Vakarai.

Pagaliau Kremliaus kontroliuojamos Maskvos radijo stotys, nuolat skelbiančios Rusijos gyventojų nuomones, džiūgauja, kad šiuo metu geriausia Rusijos sąjungininkė yra Vokietija! Štai tamstoms ir naujo Molotovo-Ribentropo pakto užuomazga. Nesvarbu, kaip tokį paketą pavadinsi – Lavrovo – Šteinmejerio ar Putino – Šrioderio, bet pavojus Europai ir pasauliui akivaizdus.

© 2008 „XXI amžius“