„Laisvės salos“ skurdas

Neseniai žinomas Rusijos politologas ir publicistas Georgijus Zotovas paskelbė straipsnį „Kodėl mes praradome Kubą?“. Jame jis be kitų pokyčių, įvykusių šioje „paskutinėje komunizmo tvirtovėje“ po SSRS žlugimo, apgailestaudamas paminėjo, kad sostinėje Havanoje vis mažiau kubiečių kalba rusiškai. Nesvarbu, kad turistų iš Rusijos netrūksta, tačiau su jais bendraujama angliškai, ispaniškai ar prancūziškai. Iš tiesų, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Kubos režimas prarado didžiulę, o svarbiausia, negrąžinamą ne tik finansinę, bet ir techninę bei kitokią paramą. Tiksliau pasakius, visišką išlaikymą. Kaip atkreipia dėmesį stebėtojai ir turistai, besilankantys Kuboje, šalies keliai ir prospektai yra tarsi grįžimas į sovietinę praeitį buvusioje imperijoje ir jos valdose. Leisdami kalnus dūmų, senais lopytais ir perlopytais sovietiniais „žiguliais“ ir „moskvičiais“ vis dar važinėja taksistai, prekeiviai, visų lygių valdininkai ir net aukšti komunistiniai funkcionieriai, o bananus vežioja sovietiniai sunkvežimiai – daugeliui jau tik iš kino filmų matytos „palutarkos“, žinomos dar nuo „didžiojo tėvynės karo“ laikų. Tarp miestų skraido (dar kažkokiu būdu) irgi beveik visiškai sugriuvusios duženos – sovietiniai lėktuvai reliktai – AN-2. Neseniai dar važinėjo ir seni sovietiniai autobusai, bet jie, matyt, susidėvėję- galutinai išnyko.

Todėl diktatorius Fidelis Kastro įsakė visiems kubiečiams persėsti ant dviračių. Esą tai ne tik naudinga sveikatai, bet ir leidžia taupyti brangų benziną. Po šio kreipimosi Kubą užplūdo kinietiški dviračiai. Nes, kaip žinoma nuo seno, šventa vieta tuščia nebūna. Nespėjo rusai, tarp jų ir generolai bei kiti kariškiai, palikti Kubos, kai jų vietą bemat užėmė apsukrūs ir veržlūs kinai. Jie užėmė ir nepaprastai brangiai Maskvai kainavusią, dar N. Chruščiovo laikais pastatytą elektroninio sekimo ir Lurdeso žvalgybos stotį netoli Havanos. Mat Rusija dar 2002 metais išvedė iš tos šnipinėjimo stoties visą personalą – nuo generolų iki eilinių. Motyvas paprastas – šnipinėjimo centras pernelyg brangiai kainuoja. Dabar šis centras tiesiog užverstas Rusijos saugumo ir kitų panašių institucijų užsakymais – rinkti duomenis apie visą pietinę JAV pakrantę. Elektroninė žvalgyba seka bet kokį amerikiečių kariškių judėjimą pietinėje pakrantėje, dislokaciją ir t.t. Beje, prieš penkerius metus į Lurdeso šnipinėjimo stotį buvo atkreipęs dėmesį karingųjų ajatolų valdomas Iranas. Netgi siūlė apmokėti grynais visą gautą informaciją. Tačiau F. Kastro pasirinko Kinijos šnipus.

Apskritai ilgus metus „laisvės salos“ ekonomika buvo visiškai priklausoma nuo SSRS ir tai dabar ypač jaučiasi. Kubos provincijoje gali išvysti tiesiog apokaliptinius vaizdus, primenančius garsųjį amerikiečių filmą „Terminatorių“. Miestų pakraščiuose stūkso milžiniški juodi apleistų gamyklų skeletai. Kai kurie šių objektų, ypač milžiniškos elektrinės, netgi nebaigtos statyti, sienose žiojėja didžiulės skylės. Tūkstančiai specialistų ir inžinierių, savo metu mokytų Sovietų Sąjungoje, liko be darbo ir be duonos kąsnio. Išsiblaškė kas sau. Vieni tapo viešbučių, skirtų užsieniečiams, darbininkais, netgi turistų gidais, indų plovėjais ar padavėjais. Bet dauguma prekiauja iš gamyklų ir dirbtuvių vogtais cigarais. Kaip teigia Georgijus Zotovas, tokia vogtų ar nelegaliai pagamintų cigarų prekyba verčiasi kone visi kubiečiai. Beje, kai iš sukriošusio ir sunkiai sergančio brolio Fidelio visą valdžią Kuboje perėmė jo brolis Raulis Kastro, jo atsiųsti į Maskvą politiniai ir valdžios veikėjai siūlė vietiniams rusų oligarchams už dyką atiduoti visas neveikiančias gamyklas, fabrikus ir elektrines. Tačiau tie net nesvarstydami griežtai atsisakė tokios dovanos. Kaip pareiškė rusų žurnalistų delegacijai viena aukšta Havanos funkcionierė, niekas Rusijoje nenori tokio siūlomo turto, nes nesitiki, kad bent jau po kelių ar net keliolikos metų iš to būtų galima gauti pelno. Šiuo metu Kubai Rusija priskaičiavo tik 20 mlrd. dolerių skolos. Fidelis Kastro pats pasiūlė Kremliui irgi veltui atiduoti visus be išimties žymiausius Kubos kurortus. Kol Rusijos ministrai svarstė tą pasiūlymą, jų vietą bemat užėmė apsukrieji Kinijos ir Europos biznieriai. Šiuo metu faktiškai visi viešbučiai, esantys šalia iš tiesų puikaus  Varadero kurorto pakrančių, priklauso ispanams ir kanadiečiams. Savaime suprantama, kad į Varadero plūstantys užsienio turistai, taip pat ir Rusijos oligarchai bei jų atžalos ir meilužės savo milijonus palieka jiems.

O kas dėl aimanų, kad kubiečiai kratosi buvusių „geradarių“ rusų kalbos – nieko stebėtino. Netgi iš oficialių Kubos radijo programų dingo kasdien transliuota laida „Mokykitės rusiškai“. Žmonės renkasi anglų ir prancūzų kalbas. Tuo labiau kad jas mokant lengviau rasti darbą netgi aptarnavimo sferoje.

Vienas Kubos gydytojas, baigęs mokslus Rostove, rusų žurnalistams išdėstė, ką jis mano apie dabartinius Maskvos ir Havanos santykius. „Kuba pernelyg ilgai gaudavo rusų mašinas, autobusus, naftą  bei kitą techniką ir įprato, kad viskas tiesiog privalo būti duodama veltui. Rusai gi po SSRS žlugimo nusprendė, kad visi kubiečiai paprasčiausiai veltėdžiai, įkyrūs kaulytojai, kurių  reikia pagaliau atsikratyti. Ir kuo greičiau bei visam laikui. Tai buvo klaida, nes Rusija greitai visiškai prarado savo absoliučią įtaką tiek ekonomikoje, tiek kultūroje, tiek kitose srityse. O kinai nieko nelaukdami pakėlė „nugriuvusią vėliavą“. Bet argi jie vieni? Paliktos nebaigtos statyti rusų gamyklos ir fabrikai netrukus pateks į venesueliečių rankas. Ugo Čavesas juos pasiims už savo naftą“.

Iš tiesų, sugriuvus SSRS daugelis rusų džiūgavo, kad nusimetė nuo savo sprando „laisvės salą“ ir kitus „pažangius brolius“ iš Afrikos ir Azijos, kurie tiktai melžė milijardus mainais už tuščius postringavimus apie „meilę, lygybę, brolybę ir kovą su Vakarų imperializmu“. Ir štai ne tiktai Kuba, bet ir kiti buvę „broliai“ važinėja ne tik kinietiškais dviračiais, bet ir automobiliais, o kinų kelininkai ne tiktai tiesia kelius ir stato tiltus, bet tvarkosi ir kitose srityse. Pavyzdžiui, kinų biznieriai masiškai superka esamas ir būsimas dujų versloves Mianmare (Birmoje) ir kitur. Kada vieno aukšto Kremliaus pareigūno paklausė, kaip galima atstatyti savo buvusią įtaką Kuboje ir kitose šalyse ir pagaliau atgauti sukištus milijardus, tas atsakė: „Paklauskite geriau kitų. Mūsų vietos jau visiškai užimtos“.

Įdomu, kad naujasis Kubos diktatorius Raulis Kastro gana netikėtai paskelbė dekretą, kuriuo po ilgų dešimtmečių leido naudotis mobiliaisiais telefonais, kita elektronine technika, pirkti kompiuterius, vaizdo grotuvus, televizorius, mikrobangų krosneles ir t.t., taip pat lankytis viešbučiuose ir restoranuose, kuriuose iki šiol galėjo lankytis tiktai užsieniečiai. Dargi pirkti prekes specialiose parduotuvėse. Klausimas tiktai vienas: už ką jie tai pirks, nes atlyginimai tiktai simboliniai. O jeigu bus panaikintos kortelės, tai daugeliui kubiečių reikės badauti tikrąja to žodžio prasme.

Petras KATINAS

© 2008 „XXI amžius“