Rublis užsimojo tapti valiuta

Vyresni žmonės pamena tuos laikus, kada šeštajame dešimtmetyje dar nepramokę „didžiojo brolio“ – rusų – kalbos, kiekviena proga, demonstruodami draugystę su kinų tauta, dainuodavo dainą „Maskva – Pekinas“. Kai du kruvinieji diktatoriai – Stalinas ir Mao Czedunas – nutarė sukelti naują pasaulio revoliuciją ir sunaikinti buvusio pasaulio imperialistus, ji tapo propagandine, beveik himnu. Tiesa, tada bemat atsirado ir tos dainos pakaitalas. Vietoj „Maskva ir Pekinas – broliai amžiams“ buvo parodijuojama: „Maskva ir Pekinas – ėsti norime“. Dabar vėl tarp rusų ir kinų pradėta nauja kampanija, kurią būtų galima pavadinti „rublis ir juanis – draugystė amžiams“. Bent jau tokį šūkį ėmė skelbti Kremliaus kontroliuojami didieji Rusijos dienraščiai ir žurnalai. Iš tiesų tai ne įprastinė Maskvos propaganda, o tikras faktas. Neseniai Pekine viešėjo Rusijos VTB banko prezidentas Andrejus Kostinas, labai artimas žmogus Kremliaus viršūnėse, (kalbama, kad jis koja atidarinėja net aukščiausių V. Putino administracijos pareigūnų kabinetų duris). A. Kostinas lankėsi Pekine visiškai ne todėl, kad norėjo atidaryti Kinijos sostinėje ar Šanchajuje savo vadovaujamo banko filialus – jis primygtinai siūlė Kinijos centrinio banko vadovams visus atsiskaitymus tarp Rusijos ir Kinijos atlikti rusiškais rubliais ir Kinijos juaniais. Tokio „persitvarkymo“ būtinumą A. Kostinas aiškino tuo, kad Rusijos  eksportuotojai patiria didelius nuostolius dėl amerikietiško dolerio kurso kritimo. A. Kostiną lydėjusi rusų finansų ekspertų grupė kalė kinams į galvas mintį, kad tokia idėja turi ilgalaikę perspektyvą.

Šiuo metu Rusijos prekyboje Kinija užima antrąją vietą po Europos Sąjungos. Rusija parduoda Kinijai ne vien tiktai žaliavą – naftą, dujas, miško medžiagą, bet ir energetikos įrenginius, valcuotą metalą, o ypač karinio pramoninio komplekso produkciją (tankus, raketas, lėktuvus, karo laivus, ginklus).

Kaip pažymėjo A. Kostinas, jeigu jo idėja bus realizuota, tai bus didelis pasiekimas rusišką rublį paverčiant viena pagrindinių rezervinių valiutų (kaip dabar yra doleris ir euras).

Tačiau komunistinės Kinijos „tovariščiai“, nors ir kategoriškai neatmeta tokių pasiūlymų, bet nerodo nei ypatingo džiaugsmo, nei mandagaus pasitenkinimo. Ir visai ne todėl, kad visos kinų prekių kainos (ir prekių iš užsienio sutartys) jau pasirašytos tiktai JAV doleriais. Pekinas visiškai nesijaudina, kad jų juanis nekonvertuojamas. Kita vertus, Jungtinės Amerikos Valstijos tvirtai lieka pagrindiniu Pekino prekybos partneriu, su kuriuo Kinija visiškai nenori pyktis. Kaip, beje, ir Vašingtonas, kuris vengia padaryti net kuklų viešą pareiškimą dėl paskutiniųjų įvykių Tibete. O kas dėl neva greitai konvertuojama valiuta tapsiančio rusiško rublio, tai bent jau artimiausioje ateityje tokie planai primena tik šnekas apie komunizmo pergalę. Gudrūs kinai puikiai supranta, kad vien dėl pabrangusių žaliavų (pirmiausia naftos ir dujų) rublis konvertuojama valiuta netaps. Nors Rusijoje gaminama šiuolaikinė technika, modernūs įrengimai, staklės ir mašinos, bet labai nedideliais kiekiais. Tuo labiau kad šios produkcijos niekas neperka – netgi trečiojo pasaulio šalys. Pavyzdžiui, prieš keletą metų aukščiausi Kremliaus vadovai pasigyrė, kad Rusijos aviacijos pramonė mes iššūkį didžiausioms pasaulio aviacijos gamybos kompanijoms (netgi pačiam „Boeing’ui“) ir  kad rusų gamybos keleiviniai avialaineriai skraidys viso pasaulio oro trasose, bet taip neįvyko. Vien pernai „Boeing’as“ pardavė daugiau kaip 450 lėktuvų, o rusai įpiršo vos kelis. Paskutiniuoju metu išgirtų rusiškų lainerių gamyba išvis sustabdyta.

Petras KATINAS 

© 2008 „XXI amžius“