Europos šokdinimas

Petras KATINAS

Po Rusijos kariaunos agresijos prieš Gruziją ir faktiškos Pietų Osetijos ir Abchazijos okupacijos, stebėtinai susivienijo visi, iki tol laikęsi skirtingų (bent jau žodžiais) pozicijų vertinant Maskvos politiką, žymiausi Rusijos politologai. Štai vadinantis save liberalu ir demokratu Efektyvios politikos fondo vadovas Glebas Pavlovskis pareiškė: „Rusija nesitikėjo, kad Vašingtonas atriš Saakašviliui rankas naikinant Pietų Osetijos gyventojus ir mūsų taikdarius. Dabar vyksta pašėlęs JAV spaudimas Europai ir ES vadovams. O Rusija su JAV kaunasi už Europą. Gruzija siekia atkurti savo sienas, buvusias SSRS laikais. Nesvarbu, kad vieningos Gruzijos nebuvo netgi valdovės Tamaros valdymo laikais – nuo 1205 metų. Ir štai dabar Gruzija pretenduoja į tas teritorijas. Kas būtų, jeigu Rusija pretenduotų į buvusios SSRS teritorijas? Rusija privalo sudaryti tvirtą grafiką, kaip paremti visas nepripažintas respublikas“.

Kitas politologas, valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ („Jedinnaja Rossija“) ideologas, vadinamas naujuoju Kremliaus Suslovu, NVS šalių instituto direktorius Konstantinas Zatulinas dėsto: „Mums visiškai nereikia sukti galvos, kada pasaulis pripažins Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Pripažins – niekur nesidės, Pasaulinis pripažinimas ateina vadovaujantis realia padėtimi. Tai yra – jėga. O dabar jėga tiktai Rusijos pusėje. Amerika niekuo dėta. Mums nereikia jos aplodismentų. SSRS Amerikai buvo pragaro sėkla. Na ir kas? SSRS griuvo ne dėl Amerikos – ją sugriovė atėjusieji į valdžią, kuriems reikėjo aplodismentų. Amerika nemylėjo Rusijos netgi Jelcino epochoje. Gal tiktai Gorbačiovas susilaukė aplodismentų. Pasaulis jau yra ne vienas polius. Pati Amerika bijo, kad mes uždarysime visus koridorius į Afganistaną, atrišime Iranui rankas padėti Irakui. Tada Amerika raitysis tarsi žaltys keptuvėje...“

Žinoma, aršiausias ir uoliausias imperijos atkūrimo šalininkas yra Eurazijos Sąjungos lyderis Aleksandras Duginas, kuris, kaip teigiama, braižo visus politinės ir karinės ekspozicijos žemėlapius Kremliui: „JAV pasistengs išstumti mus iš visur, kur tik įmanoma: pavyzdžiui, iš Europos Parlamentinės Asamblėjos. Rusijai jau seniai metas iš ten išeiti, nes nepaisant to, kad sumokame 50 mln. eurų įnašą, iš Asamblėjos susilaukiame tik kritikos. Uždarys Rusijos ir NATO tarybą, nepriims į Pasaulio prekybos organizaciją. Na ir kas! „Mums visiškai nereikia tų organizacijų. Na,  dar gali išmesti iš Didžiojo aštuoneto. Tačiau tas aštuonetas – paprastas klubas, neturintis jokios juridinės galios. Formaliai tame Didžiajame aštuonete – didžiosios valstybės. Bet kodėl tarp jų nėra Kinijos? Užtat yra tariamai „didžioji valstybė“ Kanada. Todėl reikia ne išvaryti Rusiją iš aštuoneto, o pačiam išsiskirstyti.

Gal dar amerikiečiai užsimanys Jungtinių Tautų reformos, kad atimtų iš Rusijos veto teisę Saugumo Taryboje. Tai irgi tuščias užsiėmimas. Juk JTO jau seniai nieko nesprendžia. Taigi, visos Rusijos spaudimo priemonės, kurių imasi JAV, jau išsemtos. Negi Europa atsisakys mūsų dujų ir naftos? Tai nesąmonė. Dabar svarbiausia palaužti amerikiečių strategiją pavesti Europos Sąjungą prieš Rusiją nukreiptos politikos avangardu. Nieko neišeis. Vien tai, kad Sarkozy priėmė mūsų planą dėl Gruzijos, rodo, jog gimsta ir tvirtėja nauja Europa“.

O tai reiškia vis labiau ryškėjantį Europos bejėgiškumą ir bedantiškumą. Faktiškai griaunamas, ir gana sėkmingai, NATO – buvusi atsvara agresyviai Sovietų Sąjungai. Dabar NATO šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Prancūzija savo gynybai skiria vis mažiau lėšų, o vis didėjanti antiamerikietiška isterija pačiai Europai kelia grėsmę tapti savotišku Maskvos protektoratu. Tad Rusijos politologai „liberalas“ Pavlovskis, naujasis Suslovas Zatulinas ir „patriotas-valstybininkas“ Duginas bendroje išvadoje sutarė: „Jokiu būdu nepasiduoti JAV psichologiniam šantažui ir tada mes galutinai laimėsime visuose geopolitiniuose frontuose. Rusija su Europos Sąjungos pagalba išnarplios ne tik Kaukazo mazgą, bet ir visus kitus“. Ir tokie teiginiai – ne įprasta Maskvos bravūra. Paskutinis ES viršūnių susitikimas parodė, kad ES vis labiau skyla į dvi dalis – senąją ir naująją Europą. Oficialus ES viršūnių susitikimo pareiškimas dėl Rusijos agresijos prieš Gruziją skelbiantis, jog ES derybos su Rusija dėl naujos bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties nutraukiamos ir bus atnaujintos tiktai tada, kai Rusijos armija paliks Gruziją ir grįš į senąsias pozicijas, tebus Maskvai nuo žąsies vanduo. Šiame ES viršūnių susitikime Ispanija, Italija ir Kipras kategoriškai pasisakė prieš Didžiosios Britanijos, Baltijos valstybių ir Švedijos siūlytas griežtesnes sankcijas Rusijai, o dvi galingiausios valstybės – Vokietija ir Prancūzija – ragino „nesusipratėles“ Rusijos atžvilgiu „elgtis pragmatiškai“. O tai, kad Maskvai nusispjaut į bet kokį derybų su ES pristabdymą ar pragmatiškumą, tą pačią dieną pademonstravo Rusijos prezidentas D. Medvedevas. Jis paskelbė penkis principus, kuriais bus grindžiama Rusijos užsienio politika. Svarbiausias jų – ginti kitose valstybių gyvenančių Rusijos piliečių gyvybę ir orumą. Tai reiškia, kad tokio pat užpuolimo kaip Gruzija gali susilaukti bet kas.

© 2008 „XXI amžius“