„Molotovo-Ribentropo“ vamzdis Baltijoje

Vilius BRAŽĖNAS

Daugelis lietuvių, kaip ir kitų net pasaulį į bėdas įklampinančių valstybių piliečių yra valstybiniai tinginiai. Tokie tikisi, kad jų pilietinę prievolę, net liečiančią jų vaikų ateitį, atliks kiti jų valstybės ar net kitos valstybės piliečiai.

Vargu ar yra daug tokių, kaip mūsų tauta. Nepasikliaukime kitais, tikėdamiesi, kad NATO ar ES išspręs mūsų reikalus. Jeigu neveiksime, jeigu netriukšmausime iš anksto, o ne tada, kai šaukštai po pietų, bus kiekvieno mūsų, o ne kito piliečio, kito tautiečio, kitos valstybės kaltė. Dabar yra laikas kelti balsą ir prieš „Molotovo-Ribentropo“ vamzdį Baltijos dugne, ir prieš Lietuvos palikimą be savo energijos šaltinio, ir prieš Maskvos imperinės grėsmės galimybę. Vagys ir plėšikai labiau bijo mažo šnaucerio ar „čiuvavos“ garsaus lojimo, negu snaudžiančio sanbernaro  niurzgėjimo. Tad nesudėkime visų savo velykaičių į Maskvą lankančių Briuselio komisarų politinių derybų krepšį.

Sunku atspėti, kam pagelbėti Briuselio komisarai lankosi Maskvoje: ar teriojamai Gruzijai, ar aiškiai apsikiaulinusiems prieš pasaulį Kremliaus komisarams, ar sau – apsimelavusiems Briuselio komisarams, pakliuvusiems į tiesos prožektorių šviesą. Prieš 90 metų raudonojo melo malūno girnos sumalė mitą: Rusijos civilinio karo metu JAV kariuomenė įsikišo į karą ir kovojo su bolševikais. Tiesa, JAV kariai tada išsikėlė Vladivostoke. Tiesa ir tai, kad išsidėstė palei geležinkelį. Tačiau – grynas melas, kad jie kovojo su bolševikais.

Šešiolikos istorinių knygų autorius Antonis Satonas (Antony Sutton) knygoje „Secret Societies“ (Slaptos draugijos) rodo archyvinius dokumentus su bolševikų vadų padėkos kalbomis už JAV „įsikišimą“. Pasirodo, kad JAV kariai išsikėlė Vladivostoke apsaugoti Sibiro geležinkelį nuo galimo japonų užėmimo pilietinio karo sąmyšio metu.

Kai JAV kariai atliko užduotį, bolševikai juos išlydėjo namo su padėkomis ir dūdų orkestru. Tad štai taip, tylint Vakarams, Maskvos melo malūnas sugeba sumalti istorinius grūdus. Kažkas panašaus istorijai ruošiama su minėtuoju Maskvoje nusileidusiu ES „desantu“. Ankstesniu apsilankymu Prancūzijos prezidentui N. Sarkozy nepavyko „iki penktadienio“ išprašyti rusų iš Gruzijos. Tad dabar greičiausiai maldaus Putiną: „padėk mums išsisukti nuo ES nieko nedarymo gėdos, o mes padėsime nuplauti gruzinų kraują nuo Maskvos rankų“. Jau iš anksto Maskva yra barama ne už įsiveržimą, ne už okupaciją, o tik už Osetijos ir Abchazijos „pripažinimą“…

Vargu ar abejotina, kad ir Maskvos įsiveržimas į Gruziją ir ES tupinėjimas Maskvoje yra ne dėl kokio Osetijos „žmogaus teisių gynimo“, o dėl naftos. Net Rusijos bombonešių bombos Gruzijos žemėje griovius iškasė toli nuo karinių taikinių ir dar „atsitiktinai“ apie 50 metrų nuo Vakarams naftą nešančio vamzdžio. Prisiminkime, prezidentas Bušas (tėvas) Huseiną daužė tol, kol neišėjo iš jo staiga užgrobto naftoje plūduriuojančio Kuveito. Matyt, jam vėl pradėjus žvalgytis į naftą, Bušas sūnus ėmė jį kaltinti.

Tai mus atveda prie Baltijos jūros ir prie „Molotovo-Ribentropo“ vamzdžio. Suprantama, kad „džentelmenas“ Sarkozy Maskvoje atstovaus damai Merkelienei, o „džentelmenas“ Putinas pažadės „damą Vokietiją“ apdovanoti Sibiro žemės „kvepalais“. Tam reikalingas „Molotovo-Ribentropo“ vamzdis. O Baltijos jūros tautoms, įskaitant Švediją, reikalingi aiškūs reikalavimai ir sąlygos.

Neišleiskime iš akių to, kad užkulisiuose bus kalba apie abipusiai pelningą prekybą apskritai. Didžiosios „Molotovo-Ribentropo“ pakto „taikos“ dvėseliena, kaip ir kitokia pasaulio bjaurastis, matyt, dar kvėpuoja. Tik gaila, kad jos aukos nepakankamai garsiai rėkia, tad Vakaruose nėra įsisąmoninta, kad Maskvai tautų naikinimas masinėmis žudynėmis pagal Maskvos antivalstybinės veiklos įstatymus nėra genocidas, kad rusų kalbos žodis „mir“ turi dvi prasmes: taika ir pasaulis. Tai būtina žinoti girdint Maskvos kalbas apie „mir“ meilę.

Bandžiau tai paaiškinti savo raštuose ir kalbose amerikiečiams, raginau labiau įsidėmėti rusų kalbos žodį „maskirovka“ negu „perestroika“. Kadangi daugelis amerikiečių, kaip ir lietuvių, nenori girdėti tiesos ir pamiršta, kad su laisve privaloma ir pareiga, matome, kokių politinių ir ekonominių bėdų susilaukė JAV. O Lietuva tikrai negali leisti sau tokio tautos apsileidimo.

Šiandien akis bado tai, kad tiesa apie Maskvos agresyvumą nesugėdina rėksnių, rėkiančių prieš tuos, kurie primena tą tiesą. Rėksniai tiesos skelbimą vadina „Rusijos provokavimu” ir kone karo Rusijai skelbimu. Šie Maskvos garbę ginantys ir mūsų politinį nemandagumą smerkiantys rėksniai verčia stebėtis reiškiniu, kuris prašosi vertinimo bent trimis būdais: arba tų rėksnių smegenys yra paveiktos rublių vaizdais, arba jie „nežino, ką daro“, arba jie nežino istorijos ir gal nėra skaitę net trečio skyriaus vadovėlio. Lietuviai iki 1941 metų vežimų net nežinojo apie gulagines žudynes. Lietuvos vyriausybė, jei ką žinojo, tylėjo apie maskvinį terorą ir agresyvumą. Karo metu „taikai ir saugumui“ sovietų bazes įsileido. O 1940 metų birželį, neva pagrobtam rusui kareiviui „vandens vamzdžiais“ (net pro virtuvės kriauklės vandens čiaupą?!) laisvėn pabėgus, davė Lietuvai ultimatumą ir ją okupavo. Kur ir kokios provokacijos sukėlė Maskvos ir Suomijos karą?

„Taikos“ ir išankstinio pasidavimo rėksniams turėtume pasakyti: ponios ir ponai ar draugės ir draugai, „taikos“ rėksniai: jeigu jums malonu atrodyti puskvaišiais – skonio reikalas. Tik nekvailinkite protaujančių lietuvių.

© 2008 „XXI amžius“