Kaip NATO priešininkai saugo Konstituciją

Dainius Žalimas

31 Seimo narys neseniai kreipėsi į Konstitucinį Teismą iš esmės abejodamas Lietuvos narystės NATO teisiniais pagrindais. Buvo apskųstos Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo nuostatos, kurios įgyvendina Šiaurės Atlanto Sutarties principus, įskaitant pagrindinį kolektyvinės gynybos principą.

Taigi besikreipiantys į Konstitucinį Teismą Seimo nariai mano, kad kolektyvinės gynybos principu grindžiamos įstatymo nuostatos, įpareigojančios Respublikos Prezidentą ir Seimą priimti sprendimus dėl pagalbos suteikimo kitoms NATO šalims jų užpuolimo atveju bei pasitelkti kitų NATO šalių pajėgas Lietuvos užpuolimo atveju, prieštarauja Konstitucijai.

Drauge Seimo nariai išreiškė savo nuomonę, kad su Konstitucija nesuderinama ir kertinė kolektyvinės gynybos principo nuostata, jog bet kurio iš NATO narių užpuolimas reiškia visų NATO narių užpuolimą. Neišvengiamai ši nuomonė kartu reiškia ir tai, kad 31 Seimo narys taip pat mano, kad ir pati Lietuvos narystė NATO prieštarauja Konstitucijai. Kitaip tektų pripažinti tai, kad 31 Seimo narys nėra įvaldęs logikos pagrindų, su kuriais bent jau Vilniaus universitete privalo susipažinti pirmojo kurso socialinių mokslų studentai.

Nesigilinsiu į teisines kreipimosi subtilybes, juolab, kad Konstitucinis Teismas turės galimybę jas išnagrinėti. Tačiau kreipimasis apskritai palieka tokį įspūdį, kad jį pasirašę Seimo nariai neturi ne tik logikos, bet ir teisės bei politikos mokslų pagrindų.

Iš esmės vienintelis ir pagrindinis besikreipiančiųjų į Teismą argumentas yra tas, kad „Konstitucija nenumato“ galimybės Lietuvai priimti sprendimus dėl pagalbos užpultoms NATO šalims ir dėl kitų NATO šalių pajėgų dislokavimo Lietuvoje jos užpuolimo atveju.

Ką ir kalbėti apie tokio argumento svarumą, jei sėkmingai baigęs antrąjį kursą Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas jau žino, kad Konstitucija nėra tik žodinis jos tekstas, ir tai, jog jos tekste tam tikros nuostatos expressis verbis nėra. Bet tai nereiškia, kad ši nuostata prieštarauja Konstitucijai. Kitaip, pavyzdžiui, JAV įstatymų leidėjai turėtų, matyt, parausti iš gėdos, išgirdę mūsų Seimo narių argumentus: JAV Konstitucijoje tėra 7 straipsniai su 27 pataisomis, tai turbūt, pasak mūsų Seimo narių, daugelis JAV įstatymų turėtų būti nekonstituciniai, nes „Konstitucija to nenumato“. Tačiau amerikiečiai iš gėdos nerausta ...

Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste taip pat nėra daugelio dalykų: pavyzdžiui, joje nėra numatyta, kiek teisėjų turi būti teismuose, kokį atlyginimą turi gauti Seimo nariai, kokios yra Lietuvos pilietybės įgijimo sąlygos, susirinkimų tvarka ir t. t. Konstitucijos tekste taip pat nieko nėra apie tai, kad Lietuva yra Jungtinių Tautų, Europos Tarybos, Pasaulinės prekybos organizacijos ir dar kelių dešimčių tarptautinių organizacijų narė.

Tačiau Seimo nariai nepuola dėl to ginčyti Lietuvos narystės šiose organizacijose konstitucingumo. Jie taip pat nepuola tikrinti, pavyzdžiui, ar tai, kad pašalintas apkaltos proceso tvarka iš Respublikos Prezidento pareigų asmuo vis dar vadinasi Respublikos Prezidentu, atitinka Konstituciją (ko gera, jie net nežino, kuriame įstatyme tokia galimai antikonstitucinė nuostata yra). Būtų sąžininga „Tvarkos ir teisingumo“ nariams prieš kreipiantis į jų pirmininką žodžiais „jūsų ekscelencija prezidente“ pasitikrinti, ar tai atitinka Konstituciją, jeigu jau iš tiesų jie taip dega pagarba Konstitucijai, kad nori patikrinti Lietuvos narystės NATO konstitucingumą.

Pagaliau kaip su pagarba Konstitucijai, kai dauguma Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ narių 2008 m. birželio 30 d. balsavo už Pilietybės įstatymo naują redakciją puikiausiai žinodami, kad ji prieštarauja konstituciniam dvigubos pilietybės draudimo principui.

Turbūt neverta daug kalbėti ir apie tai, ar ir kiek suvokė savo kreipimosi turinį dauguma iš pasirašiusiųjų 31 Seimo narių. Jų taip pat, ko gera, nederėtų klausti, kas yra NATO, kokie jos veiklos principai, kas yra karinė bazė ir kuo ji skiriasi nuo karinio vieneto, kas yra užsienio valstybės karinė bazė pagal Konstitucijos 137 straipsnį, kas yra ir ar apskritai teisiškai egzistuoja NATO bazės, ar NATO turi savo ginkluotąsias pajėgas, ar jos lieka valstybių narių jurisdikcijoje.

Tokie klausimai būtų paprasčiausiai nepadorūs, nes jie yra jau nebe iš pirmojo ar antrojo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto kursų, o net iš ketvirtojo. Tačiau ir ne teisininkui turėtų būti aišku, kad atsakymus į šiuos klausimus turėtų žinoti save gerbiantis Seimo narys, ypač jei jis pasirašo tokius su užsienio ir saugumo politikos pagrindais susijusius kreipimusis į Konstitucinį Teismą.

Visa tai ir sukelia mintis, kad iš tikrųjų kreipimosi į Konstitucinį Teismą iniciatorių motyvai yra kitokie, nei noras „pasitikrinti“ pagrindinio integracijai į NATO įstatymo konstitucingumą. Kreipimosi iniciatoriai ir visų 31 besikreipiančiųjų atstovai – Seimo nariai Egidijus Klumbys ir Julius Veselka – niekada neslėpė savo neigiamų nuostatų NATO ir Lietuvos narystės NATO atžvilgiu.

Štai Julius Veselka dar 1996 metais kandidatavo su nepartinių judėjimo „Rinkimai 96“ vėliava. Judėjimas skelbė, kad geri santykiai su Rusija Lietuvai yra didesnis prioritetas nei narystė NATO. 2002 metais šie Seimo nariai inicijavo pirmąjį kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl tais pačiais metais priimtos Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo naujos redakcijos.

Tas kreipimasis ir dabartinis yra panašūs kaip du vandens lašai. 2004 m. kovo 10 d. balsuojant dėl Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo prieš balsavo 4 Seimo nariai, tarp jų – kreipimosi į Konstitucinį Teismą iniciatoriai Egidijus Klumbys ir Julius Veselka (dar „prieš“ balsavo Vytautas Šustauskas ir Mykolas Pronckus). Sprendžiant pastaruoju metu svarbiausią Lietuvos dalyvavimo tarptautinėse operacijose Kosove, Afganistane ir Irake klausimą 2007 m. birželio 14 d. atitinkamo Seimo nutarimo nepalaikė 18 Darbo partijos narių (7 buvo prieš, 11 susilaikė) ir 2 iš 3 balsavusių „tvarkdarių“ atstovų.

Turbūt nė neverta prisiminti daugelio „perlų“, kuriuos kalbėdami apie užsienio ir gynybos politikos klausimus žarsto kreipimąsi į Konstitucinį Teismą pasirašę Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ atstovai. Stebėtis jais taip pat neverta, nes čia juk ne šių partijų įvaldyti stambaus ir smulkiojo verslo reikalai, ne amžinos stadionų bei kitų objektų statybos.

Jei paklaustumėte šių partijų vadovų, o kas gi jose atsakingas už užsienio ir saugumo politiką, kas gi galėtų būti užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrais, atsakymo turbūt nesulauktumėte arba gautumėte mistinį atsakymą apie daug kandidatūrų, kurių nenorima atskleisti.

Pakanka prisiminti Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ pozicijas dėl Rusijos agresijos prieš Gruziją. Iš pradžių jokios pozicijos nebuvo, o po to raginta susilaikyti nuo Rusijos veiksmų pasmerkimo, paieškoti Gruzijos kaltės ir „subalansuoto požiūrio“. Po to jau nebeįmanoma patikėti, kad besikreipiantys į Konstitucinį Teismą Seimo nariai tik siekia, kad agresijos prieš Lietuvą atveju turėtume tinkamą teisinę bazę jai atremti. Su tokia pozicija kaip Gruzijos atveju, Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ atstovai, matyt, ne ieškotų teisinės bazės ir būdų priešintis agresijai, ne kviestų pagalbon kitas NATO šalis, o rastų pačios Lietuvos kaltę dėl agresijos, apkaltintų jos vadovybę buvus nepakankamai nuolankia kriminaliniam Kremliaus režimui ir paragintų kapituliuoti.

Juk ar ne „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis neseniai tvirtino nenorįs palaikyti jokios konflikto pusės, neremiantis nei JAV, nei Rusijos. O kaip galima patikėti Darbo partijos vadovo žodžiais apie ištikimybę Lietuvos narystei NATO, kai patraukliausia pabėgti iš Lietuvos ir papramogauti vieta jam yra Maskva, kai į Maskvą gauti instrukcijų iš pabėgusio partijos vado važiuoja didelė Darbo partijos frakcijos dalis. Neturėtų stebinti ir tai, kad Darbo partijos vadovas bei kiti jos nariai kartais pakalba apie kovą su „kamunistais“: Maskvoje V. Putinas su komunistais jau seniai susitvarkė iškeldamas KGB ir GRU elitą į valstybės aparato viršūnes.

Taip kad „draugai“ iš Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ gali kalbėti ką nori, šimtus kartų įvairiais pareiškimais prisiekti ištikimybę Lietuvos narystei NATO ir „kabinti makaronus“ Lietuvos visuomenei. Faktai rodo ką kita, – jie byloja apie pakankamai nuoseklią šių „draugų“ poziciją praktiniais žingsniais priešintis Lietuvos narystei NATO, jos aktyviam vaidmeniui Aljanse.

Manyčiau, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą buvo susijęs su dviem aplinkybėmis. Pirma, šiais metais trečdaliu atnaujinta Konstitucinio Teismo sudėtis ir paskirtas naujas Teismo pirmininkas. Matyt, kreipimosi autoriai tikisi palankesnės Teismo pozicijos nei tikėjosi iki tol. Antra, Lietuvoje užsimezgė diskusijos dėl JAV karinių priešraketinės gynybos elementų dislokavimo šalyje. Todėl tikimasi, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą įneš šiokios tokios painiavos, sukels abejonių dėl galimybės dislokuoti Lietuvoje kitų NATO šalių pajėgas.

Ta pačia linkme nukreipta ir „tvarkdarių“ iniciatyva keisti Konstitucijos 137 straipsnį dėl užsienio valstybių karinių bazių: užbėgant į priekį Konstitucinio Teismo sprendimui siekiama įteigti, kad Lietuvoje negali būti kitų NATO šalių pajėgų, o Konstitucijos pataisos nėra priimamos greitai.

Šia proga derėtų kreipimosi į Konstitucinį Teismą signatarams priminti du dalykus iš antrojo ir ketvirtojo VU teisės fakulteto studijų programos kursų. Pirma, įstatymų konstitucingumo prezumpciją, pagal kurią įstatymas laikomas atitinkančiu Konstituciją, kol Konstitucinis Teismas nenusprendžia kitaip. Todėl NATO šalių pajėgos gali atvykti į Lietuvą ir ją ginti, dėl to gali priimti sprendimus Respublikos Prezidentas bei Seimas. Antra, teisiniu požiūriu NATO, kaip organizacija, savo karinių bazių ir ginkluotųjų pajėgų neturi, yra tik valstybių narių karinės bazės ir jų jurisdikcijai priklausančios pajėgos. Todėl tai, ką siūlo „tvarkdariai“ (įrašyti Konstitucijoje išimtį dėl NATO bazių), yra beprasmiška ir eilinis akių dūmimas.

Iki pasimatymo Konstituciniame Teisme!

lrt.lt

© 2008 „XXI amžius“