Rusijos grėsmė: tylėti negalima

Paulius SAUDARGAS

Mūsų jautrioje rinkimų viešojoje erdvėje vis labiau ryškėja dilema, kur dėti kablelį sakinyje „tylėti negalima prieštarauti“ Rusijos karinės invazijos į Gruziją kontekste. Vieni ragina kuo skubiau suduoti „meškai“ per nagus, kiti gąsdinasi, kad „meškos“ dar labiau nesuerzintume, treti „meškos“ siautėjimo akivaizdoje kviečia būti Buridano asilais ir nudvėsti pseudoobjektyvizmo badmetyje, apsimetant, kad tiesos nėra. Keista, kad net ir Lietuvoje, kuri kryptinga užsienio politika bei gausiomis pilietinėmis akcijomis deklaravo aiškią tiek valstybinę, tiek visuomeninę nuomonę, kilo ši dviprasmiška polemika. Tačiau nebesivelti į šią pavojingą polemiką – vėlu. Pabandykime ne tik pragmatinio išskaičiavimo, bet ir pilietinės sąžinės svarstyklėse pasverti visus „už“ ir „prieš“.

Ar reali Rusijos grėsmė?

Kaip parodė RAIT atliktas Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimas, beveik pusė respondentų mano, kad tarptautinės organizacijos neužtikrina valstybių ir jų gyventojų saugumo. Reikalingas skubus nacionalinio saugumo plano peržiūrėjimas. Prezidentūroje įvykusio Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžio išvadų jo dalyviai nekomentuoja, tačiau paties prezidento V. Adamkaus retorika, lyginant situaciją Gruzijoje su Lietuvos okupacija 1940-aisiais, parodo valstybės galvų nuotaikas. Sušaukti VGT posėdį paragino Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, mat Rusijos ir Gruzijos konfliktas aiškiai parodė, jog Lietuvai gali grėsti ne tik energetinis badas ar kibernetinė ataka, bet ir konvencinis ginkluotas puolimas.

Padėties įvertinimą derėtų pradėti nuo pačios Rusijos oficialios pozicijos „iš pirmų lūpų“, t.y. nuo Rusijos Federacijos vyriausybės vadovo Vladimiro Putino. „Rusija neturi imperinių ambicijų ir nesikėsina į buvusių sovietinių respublikų suverenitetą“, – teigia V. Putinas, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad negalima taikyti dvejopų standartų kalbant apie valstybių teritorinį vientisumą. Jis priminė, kad Kosove buvo akcentuojamas tautos teisės į apsisprendimą principas, o Gruzijoje – teritorinio vientisumo principas. Vėlesnius Rusijos veiksmus Gruzijoje V. Putinas pavadino nuoseklumu: „Juk mes tuomet nepripažinome Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės. Mes nutylėjome“. Kažin kokius teritorinio vientisumo principus Kremlius pritaikys Baltijos valstybėse toliau vykdydamas savo nuoseklią politiką?

Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Andrejus Nesterenka teigia: „Mes neketiname imtis griežtų poveikio priemonių prieš tas šalis, su kuriomis mes nesutariame. (…) Mes buvome, esame ir būsime už civilizuotą bendravimą su šiomis šalimis, jei jos tuo bus suinteresuotos“. Tačiau pats faktas, kad tokia „pasiteisinamoji“ retorika egzistuoja, tik patvirtina pačios grėsmės egzistavimą. Šiuose teiginiuose išryškėja ir diplomatiškai grėsmingas „jeigu“ momentas. T.y. jeigu suvoksime savo suinteresuotumą būti paklusniais, tai Maskva mūsų neskriaus. A. Nesterenka juk nepasakė: „Rusijos grėsmė Baltijos valstybėms – absurdas“. Taip pat oficialusis Rusijos URM atstovas nepamiršo priminti: „Maskva pasisako už rusakalbių gyventojų teisių, kurios yra varžomos Baltijos šalyse, realizavimą“…

Rusijos įgaliotinio prie NATO Dmitrijaus Rogozino kaltinimuose JAV nuskamba ir grasinimai Baltijos valstybėms:  „Yra aišku, kas yra pralaiminti pusė: Lenkijos prezidento bei jo bendraminčių ir Baltijos valstybių politika“. Tai aiški nuoroda, kad už Rusijos veiksmų kritiką vėliau teks sumokėti. Lenkijos ir Baltijos valstybių tapimą Rusijos „nedraugais Nr.1” eskaluoja pati Rusijos žiniasklaida. Rusijos dienraštis „Izvestija“ po neeilinio Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimo sudarė „rusofobijos reitingą“, kuriame ES valstybės yra suskirstytos į keturias grupes. Pirmajai grupei priskirtos visos trys Baltijos šalys bei Lenkija yra aršiausios Rusijos kritikės, pritariančios tam, kad Kremliui būtų įvestos tarptautinės sankcijos.

Henningas Riecke iš Vokietijos Užsienio ryšių tarybos interviu „Deutsche Welle“ teigia: „baimė, kad Rusija agresyviai gins savo interesus ir galbūt mėgins išbandyti NATO solidarumą su Baltijos šalimis ar Ukrainos ryšių su Vakarais tvirtumą, yra pagrįsta. (...) Dėl Baltijos valstybių aš būčiau labiau linkęs manyti, kad Rusija, prieš pradėdama karinę intervenciją, sieks įgyti daugiau įtakos pasinaudodama kibernetiniais karais ir infiltravimu“.

Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris teigia: „Rusijos siekis peržiūrėti tvarką posovietinėse respublikose, kurias ji vadina „artimuoju užsieniu“, po pergalės Gruzijoje bus vykdoma dar atkakliau. Europa neturėtų turėti iliuzijų dėl to ir privalo tam ruoštis. (...) Dabar jau aišku, kad ateityje Rusija vėl mėgins užtikrinti savo interesus karine jėga – ypač savo „artimajame užsienyje“.

Kalbant apie grėsmes, negalime pamiršti ir energetinės priklausomybės, kurios grėsmė pastaruoju metu ypač išaugusi tiek dėl trumparegiškos mūsų pačių valdžios energetikos politikos, tiek ir dėl nepalankių ES reikalavimų, stumiančių Lietuvos energetiką prie dujų vamzdžio. Buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje, Europos programos strateginių ir tarptautinių tyrimų centro narys Keitas Smitas aiškiai pabrėžia, kad Rusijos naudojimasis energetikos ištekliais siekiant daryti įtaką politikai Baltijos šalyse išaugo iki 1990-ųjų lygio, o priklausomybės iššūkiai Baltijos šalims didesni nei yra buvę kada nors anksčiau.

Europos Parlamento pirmininkas Hansas G. Pioteringas prieš prasidedant neeilinei Europos Vadovų Tarybos (EVT) sesijai teigė, kad Rusijos invazija į Gruziją kelia pavojų ir kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms, o grėsmė Baltijos šalims kelia grėsmę visai ES. Šiame EVT susitikime buvo nuspręsta nukelti Europos Sąjungos derybas dėl naujos bendradarbiavimo su Rusija sutarties, buvo pasmerkta Rusijos agresija Gruzijoje ir Maskvos sprendimas pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę.

Deja, provakarietiškų ekspertų vertinimu šios sankcijos Rusijai yra per daug švelnios. Matyt, Europa šiandien nėra pakankamai vieninga, kad išlaikytų nuoseklų Rusijos stabdymo kursą. Tas pats „Izvestijos“ tyrimas tik dar kartą pademonstravo glaudžius Kremliaus ryšius su Vokietija, kuri jokiu būdu nepritaria nei Rusijos izoliavimui, nei sankcijoms Maskvai. Jei kanclerė Angela Merkel kritikuoja Rusiją dėl agresijos Gruzijoje, tai užsienio reikalų ministras socialdemokratas Frankas-Walteris Steinmeieris daro viską, kad Vokietija Rusijai būtų draugiškesnė. Tai nenorom primena gerai žinomo šlagerio eilutes: „Dvi švilpynės vienas tonas“. Kitas Kremliaus ramstis – Italijos premjero postą susigrąžinęs Silvio Berlusconis, laikomas labai artimu Rusijos premjerui V. Putinui.

JAV viceprezidentas Dickas Cheney apkaltino Rusiją „brutalumu“ ir siekimu per konfliktą su Gruzija atkurti sovietinio stiliaus dominavimą: „Ši agresyvių žingsnių ir diplomatinių rokiruočių grandinė tik sustiprino daugelio nuogąstavimus, kokie gali būti platesni Rusijos siekiai”.

JAV oro pajėgų Europoje ir NATO Jungtinių oro pajėgų vadas generolas R. Brady sako, jog įvykiai Gruzijoje paskatino apie saugumą mąstyti plačiau, tai yra į šią sąvoką įtraukti visų tipų grėsmes. Pasak jo, Rusijos ir Gruzijos konfliktas verčia peržiūrėti, kaip yra užtikrinamas NATO saugumas atsižvelgus į visą įmanomą grėsmių spektrą – nuo karinio iki energetinio saugumo.

Būti ar nebūti

Taigi, tiek dviprasmiška Kremliaus retorika, tiek ir sunerimęs Vakarų tonas rodo, kad Rusijos grėsmė Baltijos valstybėms šiandien yra išaugusi labiausiai per pastaruosius metus po Sovietų Sąjungos žlugimo. Kristalizuojantis naujos kartos šaltojo karo bastionams, kiekviena valstybė privalo apsispręsti, kurioje ji pusėje, nes kitaip už ją nuspręs kiti. Būdami nepalankioje rytų-vakarų geopolitinių vėjų pagairėje, niekada negalime tikėtis ramaus ir saugaus gyvenimo. Rinktis, ko gero, galime tik iš dviejų galimybių: nieko nedaryti ir tapti paklusniais Rusijos vasalais, arba tapti visada pasirengusia gintis „dygliakiaule“, nors maža, bet labai „neskania“. Tam būtini kuo stipresni saitai su realiais NATO gynybiniais pajėgumais bei pačios Lietuvos karinių galimybių didinimas.

Visai gali atsitikti, kad vieninteliais rytuose esančiais Rusijos kritikais liks tik Baltijos valstybės, mat Lenkijos ministro pirmininko poste Jaroslawą Kaczynskį pakeitus nuosaikiau Rusijos atžvilgiu nusiteikusiam Donaldui Tuskui šios šalies pozicija smarkiai švelnėja. Liekame paskutinė Vakarų fronto linija, taigi – kasamės apkasus ar sudedame rankas?

Kalbant apie baimes savo kritika dar labiau suerzinti „mešką“ reikia suvokti, kad kiekvienam kariniam konfliktui būtinos dvi sąlygos: motyvas ir pretekstas. Baltijos valstybių „šurmuliavimas“ prieš agresyvią Rusijos politiką negali būti nei motyvas, nei pretekstas. Alkanos meškos motyvai nesunkiai nuspėjami ir jiems nedaro įtakos mūsų pačių politika, tačiau galimus pretekstus  reikėtų numatyti ir jiems ruoštis. Beje, kol kas Rusija išdidžiai pasitiki „užsukamų kranelių“ taktika Baltijos šalyse, kuri dėl trumparegiškos mūsų pačių ir ES energetikos politikos vis dar veikia. Todėl mūsų priešiškumas Kremlių gali nebent erzinti, tačiau neturi labai didelės svarbos.

Baltijos šalių regione potencialaus karo kibirkštimi, panašiai kaip Gruzijoje, gali būti čia tebesantis sovietinis palikimas, rašo žurnalas „The Economist“.  Pati Rusija tvirtina, kad Estijoje ir Latvijoje priimti kalbos ir pilietybės įstatymai diskriminuoja rusakalbius. Dešimtys tūkstančių atstumtųjų, negavusių pilietybės, turi rusiškus pasus ir virto potencialiu konflikto židiniu Baltijos šalyse. Estijoje dar pernai stebėjome konfliktą dėl sovietmečio paminklo perkėlimo, kurio sukelta įtampa išliko iki šių dienų. Šiandien sužinome, kad netoli sienos su Estija Rusijos teritorijoje sutelktas didelis karinis kontingentas, kurio dalis yra nuolat pasirengusi kovai… Lietuvoje, kur rusakalbių procentas daug mažesnis (ir dėl pilietybės problemų nėra), preteksto židinys galimai yra kitas – tai tranzitinis Rusijos karinių pajėgų kelias į Kaliningrado sritį. Ko gero, tikimiausia provokacijos galimybė yra šioje vietoje.

Kova su grėsme privalo prasidėti nuo grėsmės įvardinimo. Būtinos ilgalaikės permainos Europos politikoje. Aiškiai įvardinus Rusijos grėsmę, atsirastų ir konkretūs šios grėsmės sulaikymo planai, tiek karinės prevencijos, tiek ir energetinio saugumo prasme. Bet koks galvos kišimas į smėlį grėsmės tikrai nepanaikina, nes Kremlius savo imperialistinių planų dėl mūsų gražaus elgesio tikrai nepersvarstys. Iš Baltijos šalių pagrįstai tikimasi „lakmuso popierėlio“ vaidmens, Vakarų pasauliui nustatant politikos kursą Rusijos atžvilgiu. Drąsiai prisiimdami šią misiją, sustiprintume ir išgrynintume bendras ES ir NATO šalių pozicijas, o elgdamiesi nuosaikiai ar dviprasmiškai visiškai praskiestume Vakarų nuomonę. Rusijos grėsmės kontekstu pasinaudoti galima ir išsikovojant palankesnes ES sąlygas energetikos sektoriuje ir gaunant paramą stiprinti savo šalies gynybinius pajėgumus. Atsargi pozicija Rusijos atžvilgiu – tai žingsnis atgal. Esame priešakinė fronto linija, o jei priešakinė linija sudeda ginklus – pralaimimas visas mūšis. Kita vertus, priešakinė linija visada sočiai aprūpinama logistika, net ir nevykstant susirėmimui. Taigi būti gerai aprūpintu priešakiniu vakarietiškos civilizacijos bastionu – savotiškai naudinga ir garbinga misija, o būti niekieno neginama, išdavikiška Rusijos imperijos demarkacine linija – mūsų tautos pražūtis.

© 2008 „XXI amžius“