Rusų fašistai sudegino Edvino Šnorės iškamšą

Gintaras VISOCKAS

Edvinas Šnorė, kurio dokumentinis filmas „The Soviet Story“ susilaukė didelio Rusijos priešiškumo Autoriaus nuotrauka

Edvino Šnorės pavardę šiandien žino visas pasaulis – ir Vakarai, ir ypač Rusija. Tai gana retas atvejis, kai žmogus vienu metu dėl to paties kūrinio išgarsėja skirtingose politinėse erdvėse – demokratiją išpažįstančiose ir demokratiją pamynusiose šalyse. Tiesa, tas išgarsėjimas – irgi skirtingas. Jei Vakaruose dauguma žavisi jo filmu „The Soviet Story“, tai Rusijoje šio filmo režisierius bei scenarijaus autorius buvo daug kartų prakeiktas. Rusų fašistai bei nacionalistai Maskvos centre prie Latvijos ambasados ne sykį degino jo iškamšas. Kodėl E. Šnorės dokumentinis filmas yra toks populiarus? Juk režisieriaus amato E. Šnorė specialiai nesimokė. Tikrasis jo išsilavinimas – tarptautiniai santykiai. Latvijoje jis baigė tarptautinių santykių institutą, įgijo politinių mokslų magistro laipsnį. Tiesa, šiuo metu Rygoje jis dar tobulina istorijos žinias. Tačiau visa tai mažai susiję su režisieriaus amatu, su dokumentinio filmo kūrimu. Nepaisant šių aplinkybių E. Šnorė pasaulyje šiandien žinomas pirmiausia kaip režisierius, kurio filmas apie buvusios Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos nusikaltimus žmoniškumui nepalieka abejingų. Filmas baigtas kurti šių metų balandžio pradžioje, jis trunka maždaug pusantros valandos. Šiuo metu jis jau parodytas Amerikoje, Izraelyje, Ukrainoje, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse. Prieš keletą savaičių E. Šnorės filmas parodytas ir kauniečiams. Kaune, kaip ir daugelyje kitų miestų, jis susilaukė didelio susidomėjimo. Su Kaune viešėjusiu filmo „The Soviet Story“ režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Edvinu ŠNORE kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Kas paskatino imtis šios temos? Kodėl ėmėtės kurti filmą apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus žmoniškumui, apie šiandieninės Rusijos ne ką gražesnę dabartį?

Tokio dokumentinio filmo sukūrimas – mano idėja, mano iniciatyva. Tačiau šios idėjos įgyvendinimui reikėjo didelių lėšų. Lėšų prasimanyti padėjo keli Latvijos europarlamentarai, iš Europos fondų parūpinę maždaug 100 tūkst. eurų. Tokios sumos filmui užteko.

Oficialus maždaug pusantros valandos trukusio filmo pavadinimas, pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, „Pasakojimas apie sovietiją“. Bet jame daug vietos skiriama ir šiandieninei Rusijai, kurią vaizduojate kaip šalį, nevertinančią nei demokratijos, nei padorumo, nei įstatymų.

Filme pasakojama apie sovietinį režimą, apie gūdžią, niūrią sovietinę tikrovę, daugiau nei 50 metų egzistavusią visoje buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Filme išsamiai pasakojama, kaip ant žmonių kančių, ašarų, nužudytų vadinamųjų „liaudies priešų“ kaulų buvo kuriamas komunizmas – tariamas šviesesnis rytojus. Tačiau kurdamas šią juostą vien istorija neapsiribojau. Man buvo svarbu ne tik parodyti, kas dar visai neseniai dėjosi SSRS, bet ir priminti, jog tie budeliai, kurie vardan menamo šviesesnio rytojaus myriop pasmerkė milijonus žmonių ir dešimtis tautų bei tautelių, šiandien nėra nubausti. Dabartinė Rusijos valdžia vengia juos net morališkai pasmerkti, ką jau kalbėti apie realias laisvės atėmimo bausmes. Tad filme ne mažiau svarbi ir toji dalis, kurioje pasakojama apie šių laikų Rusiją. Šiandieninė Rusija – ne ką mažiau baisi nei anksčiau SSRS. Filme svarstoma, kodėl Rusija, kaip ir jos pirmtakė SSRS, negerbia žmogaus teisių, akivaizdžiai pamynusi tautų apsisprendimo teisę. Manasis filmas perša mintį, kad Rusija ir negali būti kitokia, negali būti gražesnė, padoresnė, nes ji nepasmerkė savo praeities nusikaltimų. Čia kaip ir statyboje: pastatas negali būti tvirtas ir ilgaamžis, jei jis statomas ant kreivų, neteisingai suprojektuotų pamatų. Fašizmas buvo ne tik įvertintas, ne tik pasmerktas – fašizmo ideologai ir vykdytojai buvo teisiami Niurnbergo procese 1945–1946 metais. O komunizmo įkvėpėjai ir statytojai dabartinėje Rusijoje nebuvo nei įvardinti, nei pasmerkti, nei uždaryti į kalėjimus. Tad mano filmas – tai tarsi mažytis žingsnis, raginantis visapusiškai įvertinti sovietų valdžios nusikaltimus, pasmerkti sovietinius budelius, skatinusius bei padėjusius nužudyti milijonus niekuo dėtų žmonių. Mano dokumentinė juosta – tai tarsi priekaištas, akivaizdžiai rodantis, kas atsitinka su valstybe, kuri nepasmerkia, kuri nenori pasmerkti savo praeities klaidų ir klystkelių.

Kremlius nepasmerkė savo praeities nusikaltimų, ir dar visiškai nežinia, ar kada nors ateityje pasmerks. Jūs tikite, jog tokia diena gali išaušti?

Nusikaltėlių, šaudžiusių, kankinusių, trėmusių, dirbusių koncentracijos stovyklose ir lageriuose, buvo tūkstančiai. Nė vienas iš jų šiandien nėra nuteistas ir nubaustas – nei morališkai, nei fiziškai. Tokia Maskvos laikysena – neteisinga, amorali. O ar kada nors bus kitaip, galime tik spėlioti, tikėtis.

Filme yra ir itin žiaurių dabarties kadrų. Pavyzdžiui, demonstruojama, kaip sužvėrėję rusų fašistai nupjauna galvą išeiviui iš Azijos vien dėl to, kad jis ne rusas. Padoraus žmogaus tokie kadrai negali nesukrėsti.

Juosta „The Soviet Story“ jau buvo parodyta kai kuriose Vakarų Europos šalyse, Amerikoje. Žiūrovai po filmo peržiūros tvirtino nemanę, jog komunizmas buvo toks pat žiaurus ir neteisingas kaip ir fašizmas. Daugelis vakariečių man dėkojo, jog savo filmu jiems atvėriau akis, demaskavau komunizmo iškrypimus. Mat jie buvo įpratę smerkti tik fašistus, o komunistai jiems iki tol atrodydavę visuomet padoresni, humaniškesni.

Kaip įvertino šį filmą oficialusis Kremlius? Ką apie filmą kalba Latvijos rusakalbiai?

Rusiškos kritikos susilaukiau dar iki filmo pasirodymo viešumoje.  Pirmą sykį filmas buvo parodytas šių metų balandžio 9-ąją, o balandžio 8-ąją Europos Parlamente pasigirdo viešų gandų esą latviai sukūrė Rusiją šmeižiantį, Sovietų Sąjungos istoriją klastojantį dokumentinį filmą. Beje, nei oficialusis Kremlius, nei oficialioji Maskva, nei žymūs Rusijos istorikai viešai manęs nekeikė. Tačiau internete būta itin daug komentarų, kurių autoriai tvirtino: „...peržiūrėjus tą E. Šnorės filmą kilo tik vienas noras – nužudyti režisierių ir padegti Latvijos ambasadą Maskvoje...“

Kiek žinau, Maskvoje prie Latvijos ambasados buvo sudeginta simbolinė Edvino Šnorės iškamša. Koks jausmas apima, kai tau, tegul ir už akių, paskelbiamas mirties nuosprendis?

Be abejo, išgirdęs tokius pranešimus nedžiūgavau. Prie Latvijos ambasados Maskvoje iš tikrųjų buvo surengta triukšmingų protesto mitingų. Oficiali valdžia juose nedalyvavo, jų nesankcionavo, neskatino. Oficiali Rusijos valdžia tarsi nieko dėta. Tačiau žinau, kad tuos mitingus inspiravo deputatai iš valdančiosios partijos „Jedinaja Rossija“. Taigi akivaizdu, kad Rusijos valdžia neoficialiai tikrai rėmė tuos, kurie šaukė „mirtis Edvinui Šnorei“.Taip pat žinau, kad kai viešai priešais ambasados langus buvo deginama mano iškamša, milicininkai nesudrausmino įsismarkavusių jaunuolių. Kodėl nesudrausmino, manau, ir taip aišku. Į Rusiją dabar aš jau tikrai nenuvažiuosiu. Net nebandysiu važiuoti.

O kaip Jūsų filmą priėmė Latvijos rusakalbiai? Gal jie palankiau į filmą pasižiūrėjo nei oficialusis Kremlius?

Latvijos rusakalbiai gyvena tame pačiame informaciniame lauke kaip ir Rusijoje gyvenantys rusai. Latvijos rusai skaito tik rusiškus laikraščius, žiūri tik rusiškas televizijos laidas, klausosi tik rusiškų radijo laidų. Jie sąmoningai ignoruoja, sąmoningai nepriima kitokios informacijos, nenori įsigilinti į Latvijos požiūrį bei nuoskaudas. Todėl visiškai nenuostabu, kad Latvijos rusai manąjį filmą taip pat priima kaip „istorinę klastotę“. Tokio negatyvaus požiūrio laikosi, jei neklystu, beveik visi Latvijos rusakalbiai.

„The Soviet Story“ buvo parodytas Kaune. Kuo įsiminė kauniečių požiūris?

Į Kauną mane pakvietė jūsų politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Susitikimu likau patenkintas. Filmas demonstruotas salėje, kurioje 800 sėdimų vietų. Salė buvo beveik pilnutėlė. Džiugina ir tai, kad mano filmą žiūrėjo daug jaunimo.

Šiandien jaunimui politiniai dalykai ne itin rūpi. Šiandieniniam jaunimui nūnai svarbiau susirasti solidžiai apmokamą darbą, mokytis kokiame nors prestižiniame universitete bei į valias pasilinksminti. Ar toks mano požiūris – neteisingas?

Sutinku, kad šiandieniniam jaunimui, kad ir kur jis gyventų, Latvijoje ar Lietuvoje, politika, istorija, kultūra – ne patys svarbiausi dalykai gyvenime. Bet negalėčiau pasakyti, kad Kauno jaunuoliai ir jaunuolės mano darbu nesidomėjo. Jaunieji kauniečiai, su kuriais šnekėjausi po peržiūros, tvirtino, jog iki „The Soviet Story“ politika ne itin žavėjosi, o dabar šis dokumentinis filmas, kurio kūrimas užtruko maždaug trejetą ilgų metų, juos paskatins kur kas rimčiau žiūrėti tiek į istoriją, tiek į politiką.

Ar dabar, kai žinote itin negatyvią Rusijos reakciją, nesigailite metęs iššūkį šiai valstybei?

Nesijaučiu kuo nors nusikaltęs Rusijai. Atvirkščiai: jaučiuosi kaip žmogus, savo darbais Rusijai padedantis praregėti. Nesu baikštus, gali būti, jog į šią temą gilinsiuosi ir ateityje. Todėl panašaus pobūdžio filmų greičiausiai bus sukurta ir daugiau.

© 2008 „XXI amžius“