2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Rusų fašistai sudegino Edvino Šnorės iškamšą

Gintaras VISOCKAS

Edvinas Šnorė, kurio dokumentinis filmas „The Soviet Story“ susilaukė didelio Rusijos priešiškumo Autoriaus nuotrauka

Edvino Šnorės pavardę šiandien žino visas pasaulis – ir Vakarai, ir ypač Rusija. Tai gana retas atvejis, kai žmogus vienu metu dėl to paties kūrinio išgarsėja skirtingose politinėse erdvėse – demokratiją išpažįstančiose ir demokratiją pamynusiose šalyse. Tiesa, tas išgarsėjimas – irgi skirtingas. Jei Vakaruose dauguma žavisi jo filmu „The Soviet Story“, tai Rusijoje šio filmo režisierius bei scenarijaus autorius buvo daug kartų prakeiktas. Rusų fašistai bei nacionalistai Maskvos centre prie Latvijos ambasados ne sykį degino jo iškamšas. Kodėl E. Šnorės dokumentinis filmas yra toks populiarus? Juk režisieriaus amato E. Šnorė specialiai nesimokė. Tikrasis jo išsilavinimas – tarptautiniai santykiai. Latvijoje jis baigė tarptautinių santykių institutą, įgijo politinių mokslų magistro laipsnį. Tiesa, šiuo metu Rygoje jis dar tobulina istorijos žinias. Tačiau visa tai mažai susiję su režisieriaus amatu, su dokumentinio filmo kūrimu. Nepaisant šių aplinkybių E. Šnorė pasaulyje šiandien žinomas pirmiausia kaip režisierius, kurio filmas apie buvusios Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos nusikaltimus žmoniškumui nepalieka abejingų. Filmas baigtas kurti šių metų balandžio pradžioje, jis trunka maždaug pusantros valandos. Šiuo metu jis jau parodytas Amerikoje, Izraelyje, Ukrainoje, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse. Prieš keletą savaičių E. Šnorės filmas parodytas ir kauniečiams. Kaune, kaip ir daugelyje kitų miestų, jis susilaukė didelio susidomėjimo. Su Kaune viešėjusiu filmo „The Soviet Story“ režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Edvinu ŠNORE kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Regioninio bendradarbiavimo perspektyvos

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

XX amžiuje pasaulyje ėmė sparčiai vystytis regioninis bendradarbiavimas. Ir XXI amžiaus pradžios pasaulyje regioninio bendradarbiavimo procesai įgyja vis didesnę reikšmę. Baltijos kraštai dalyvauja įvairiose tarptautinėse organizacijose, tačiau ekonominis bei karinis bendradarbiavimas aktyvesnis Europos Sąjungos ir NATO organizacijos ribose ir kur kas mažiau aktyvus tarp trijų Baltijos kraštų. Žvelgiant plačiau, regioninis bendradarbiavimas vystosi ne tik Europoje, bet ir kitur – Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos valstybėse.

Gruzijos pamokos

Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys Saulius Pečeliūnas (kairėje) ir Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus pabėgėlių stovykloje Goryje

Pokalbis apie situaciją karo nuniokotoje Gruzijos teritorijoje su Seimo Nacionalinio saugumo komiteto nariu Sauliumi PEČELIŪNU, dalyvavusiu Lietuvos Seimo delegacijoje Gruzijoje.

Daugiausia diskusijų kyla dėl to, kas kaltas dėl Gruzijos ir Rusijos karo? Jūs matėte ir girdėjote iš arti, kaip yra iš tikrųjų?

Jeigu imsime patį faktą, galima sakyti, kad Gruzijos valdžia pasikarščiavo. Ją išprovokavo – ir tai visi pripažįsta. Jeigu imsime ilgesnį laikotarpį ir žiūrėsime, kas ten vyko, – tai jau keleri metai visais įmanomais būdais Rusija provokavo ir laukė, kol gruzinų nervai neišlaikys. Kaip žinome, rusų sunkioji ginkluotė į Osetiją įvažiavo vos ne parą anksčiau negu gruzinai į tą ginkluotę kirto.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje –  paroda apie Latviją

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Latvijos nepriklausomybė buvo paskelbta devyniais mėnesiais vėliau negu Lietuvos – 1918 metų lapkričio 18 dieną. Visus šiuos metus Latvijoje minimas nepriklausomybės atkūrimo devyniasdešimtmetis.

Spalio 15 dienos popietę Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta paroda „Latvija: žemė, valstybė, žmonės“.  Parodos stenduose atsispindi Latvijos istorija, kalba, papročiai, įvykiai. Beje, apie įvykius iškalbingiausiai byloja fotografijos, pirmiausia primenančios kovas už laisvę 1919 metais. Rygos pilies Šventosios Dvasios bokštas, apgriautas kovų už laisvę metu; Latvijos armijos kareiviai kovose už laisvę. Šių fotografijų autoriai nežinomi.

ES lyderiai ragina Lietuvą sparčiau tiesti elektros tiltus

Prezidentas Valdas Adamkus Briuselyje

Europos Sąjungos (ES) šalių lyderiai, užuot leidę Lietuvai pratęsti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbą, praėjusią savaitę pažadėjo paramą tiesiant elektros tiltus į Vakarus ir kitaip bandant užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Tačiau mūsų šalies pareigūnai nepraranda vilčių įrodyti, kad jungčių nepavyks baigti laiku ir 2010-2012 metais laukia prasta situacija, todėl būtina leisti jėgainei veikti toliau. Prezidentas Valdas Adamkus teigė, kad susitikimo rezultatai geresni nei buvo anksčiau. Briuselyje vykusio Europos Viršūnių Tarybos susitikimo (EVT) išvadose, be kita ko, kalbama apie energetinį saugumą, kuris laikomas bloko prioritetu ir „apima visų narių atsakomybę bei solidarumą“. Atsižvelgdama į šiuo metu ES pirmininkaujančios Prancūzijos raportą, EVT pareikalavo Europos Komisijos (EK) imtis reikiamų iniciatyvų, pavyzdžiui, tobulinti krizių mechanizmus, turinčius padėti įveikti laikinus žaliavos tiekimo sutrikimus. Išvadose siūloma plėtoti transeuropinius energetikos tiekimo tinklus ir statyti suskystintų dujų terminalus. Ypatingą dėmesį siūloma skirti jungtims su labiausiai izoliuotomis Europos valstybėmis (nors konkretūs pavadinimai neminimi, omenyje turimos Baltijos šalys) ir būtinybei diversifikuoti žaliavos šaltinius ir jos tiekimo kelius. Taip pat siūloma plėtoti ES energetinius ryšius su energijos gamintojais ir tranzitinėmis šalimis, kad būtų užtikrintas tiekimo stabilumas ir diversikuoti energetikos šaltiniai ir bei tiekimo keliai. Lietuvos vadovas susitikimo rezultatus įvertino teigiamai, tačiau teigė, jog kova dėl energetikos dar bus tęsiama. „Aiškiai pasakiau, kad Lietuva problemišku laiku turės naudoti ES pinigus, tad gal geriau Briuselis tegul tiesiai moka Maskvai“, – sakė Prezidentas. Pasak jo, jungtis su Švedija yra viena geriausių alternatyvų uždarius jėgainę, todėl ES turėtų palaikyti Lietuvą plėtojant šį projektą.

Ukrainoje bręsta konstitucinė krizė

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Spalio 8 dieną Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka paskelbė dekretą dėl Ukrainos Aukščiausios Rados paleidimo ir paskelbė priešlaikinių rinkimų datą – gruodžio 7 dieną. Tačiau premjerė Julija Timošenko ir jos šalininkai pareiškė, kad jie laiko prezidento dekretą neteisėtu bei antikonstituciniu. Spalio 11 dieną Kijevo apygardos administracinis teismas paskelbė nutartį, kuria sustabdė V. Juščenkos dekretą dėl parlamento paleidimo. Tada prezidentas apskundė šį teismo sprendimą Ukrainos Apeliaciniam teismui, be to, pareiškė manantis, kad šį klausimą turi svarstyti Konstitucinis teismas. Taigi, teismų karuselė gali tęstis dar ilgai. Politinė kova perauga net į susirėmimus gatvėse. Spalio 14 dieną prie Vyriausiosios rinkimų komisijos būstinės pastato susirėmė J. Timošenko šalininkai ir specialios paskirties policijos būrio „Berkut“ pareigūnai, susirėmimo metu  keletas žmonių sužeista. V. Juščenka savo įsaku „Berkut“ būrį ir vidaus kariuomenės dalinius priskyrė Valstybinės apsaugos valdybos žiniai. Vidaus reikalų ministras J. Lucenka pavadino tokį Juščenkos sprendimą neteisėtu.

„Taikos balandžiai“, virtę vanagais

Petras KATINAS

Daugelis besidominčių politika dar puikiai prisimena, kaip XXII SSKP suvažiavime paskelbęs, kad „dabartinė SSRS žmonių karta gyvens komunizme“, Nikita Chruščiovas keleiviniu laineriu plaukė per vandenyną į Ameriką dalyvauti JTO Generalinėje Asamblėjoje. To meto sovietinė ir „socialistinio lagerio“ kolonijų spauda mirgėjo antraštėmis: „Taikos balandis plaukia per Atlantą“. Ir štai atvykus į Niujorką iš JTO Generalinės Asamblėjos tribūnos „kukurūzininku“ pramintas Nikita nusiavė batą ir daužė juo į tribūną, žadėdamas galą Amerikos ir apskritai Vakarų „imperialistams“. Nuo to laiko nebeliko nei komunizmo, nei pagaliau pačios SSRS, lyg ir baigėsi šaltasis karas, tačiau paskutiniuoju metu iš aukščiausiųjų Kremliaus tribūnų vėl pasigirdo grūmojimai pribaigti Ameriką. Ir ne tik iš Kremliaus. Jeigu Chruščiovas Amerikos ir viso pasaulio imperialistams duobę kasė kartu su Kubos diktatoriumi Fideliu Kastro, kurį Nikita meiliai vadino „Fedia“, tai dabar prie Rusijos duobkasių V. Putino ir D. Medvedevo prisidėjo naujojo marksizmo-leninizmo kūrėjas, raudonų marškinių nenusivelkantis Venesuelos prezidentas Ugo Čavesas, save vadinantis F. Kastro ir Lenino mokiniu ir mėgstantis, kad jį liokajai vadintų „komendante“. Kitas Maskvos žmogus Pietų Amerikoje – Nikaragvos prezidentas „komendantė“ Danielis Ortega. Štai nespėjo nudžiūti rašalas nuo Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasirašyto dekreto pripažįstant užgrobtų Gruzijos teritorijų Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“, kai „komendantė“ D. Ortega pareiškė pripažįstantis tų Rusijos anklavų „nepriklausomybę“. Dargi Ugo Čavesą ir Dominykos respublikos prezidentą aplenkė.