Regioninio bendradarbiavimo perspektyvos

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

XX amžiuje pasaulyje ėmė sparčiai vystytis regioninis bendradarbiavimas. Ir XXI amžiaus pradžios pasaulyje regioninio bendradarbiavimo procesai įgyja vis didesnę reikšmę. Baltijos kraštai dalyvauja įvairiose tarptautinėse organizacijose, tačiau ekonominis bei karinis bendradarbiavimas aktyvesnis Europos Sąjungos ir NATO organizacijos ribose ir kur kas mažiau aktyvus tarp trijų Baltijos kraštų. Žvelgiant plačiau, regioninis bendradarbiavimas vystosi ne tik Europoje, bet ir kitur – Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos valstybėse.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimas gana glaudus, tačiau tiek visų trijų valstybių vyriausybių atstovai, tiek politikos apžvalgininkai teigia, kad šių kaimyninių kraštų bendradarbiavimas galėtų būti kur kas artimesnis. Visas šias tris valstybes sieja gana artimi ryšiai su Lenkija. Ši valstybė, valdoma provakarietiškos vyriausybės, laikoma artima JAV sąjungininke. Lenkija, ekonomiškai artimai susijusi su visais Baltijos kraštais, per paskutinius ketverius metus pasiekė didelių teigiamų permainų ekonominėje ir socialinėje srityje. Lietuva yra vienintelė iš šių keturių valstybių, kurios valdžioje išliko su komunistine nomenklatūra ir KGB susiję asmenys. Būtent ši priežastis gerokai stabdo sėkmingą bendradarbiavimą ir glaudesnius politinius ryšius. Taip pat ir karinis bendradarbiavimas tarp šių keturių valstybių galėtų būti glaudesnis. Kaip parodė karinė Rusijos agresija prieš Gruziją, nedidelėms valstybėms praktiškai neįmanoma atsilaikyti prieš galingų, agresyvių valstybių karinę galią. Tokiu atveju praverčia sėkminga teritorinė gynyba ir draugiškų valstybių karinė pagalba. Tad perspektyvu svarstyti apie artimesnį Lenkijos ir Baltijos valstybių karinį bendradarbiavimą. Beje, ir karinėje srityje Lietuvos ir kaimyninių šalių padėtis gerokai skiriasi. Lietuvoje mažai dėmesio skiriama teritorinės gynybos strategijai, savanorių pajėgos labai menkos – tik apie 5 tūkstančiai žmonių, o kaimyninėje Latvijoje, kurios reguliariosios ginkluotosios pajėgos šiek tiek mažesnės nei Lietuvos karinės pajėgos, veikia dvi gana gausios ir gerai parengtos savanorių organizacijos – aizsargai ir „Zemesardze“. Aizsargų organizacija veikė dar prieškario Latvijoje (1920-1940 metais) ir po sovietinės okupacijos 1990 metais atkūrė savo veiklą. Dabar šioje organizacijoje yra per penkis tūkstančius narių. „Zemesarsdze“ – 1991 metais įkurta savanoriška sukarinta organizacija, vienijanti 11 tūkstančių Latvijos piliečių. Taigi Latvijoje, kurioje gyvena 2,2 milijono gyventojų, yra per 16 tūkstančių savanorių. Lieka daryti išvadas, kad mažesnė kaimyninė Latvija sėkmingiau organizuoja teritorinės gynybos sistemą, o Lietuva, deja, šioje srityje gerokai atsilieka.

Žvelgiant kiek toliau į Europos gilumą, regime įvairius sėkmingo regioninio bendradarbiavimo pavyzdžius. Beneliuksas (Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo ekonominė sąjunga) yra sėkmingai gyvuojanti organizacija, realiai pradėjusi veikti 1958 metais. Sėkmingas visų trijų Beneliukso valstybių bendradarbiavimas daug prisidėjo prie šio regiono ekonominio suklestėjimo. Skandinavijos valstybės (Švedija, Danija, Norvegija, Suomija), nors ir nėra sudariusios oficialios regiono šalis jungiančios organizacijos, tačiau glaudžiai bendradarbiauja tiek ekonominėje, tie politinėje srityje.

Nepriklausomų Valstybių Sandrauga gyvuoja jau šešiolika metų. Tačiau ši organizacija aižėja, jos veikla stringa, netgi galima teigti, kad NVS artėja prie žlugimo ribos. Rusijos bandymai dominuoti šioje bendrijoje ir diktuoti valią kitoms NVS narėms davė priešingus rezultatus. Padėtis NVS gretose ypač pasikeitė po esminių permainų Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje. Po Ukrainoje įvykusios oranžinės revoliucijos, Gruzijos rožių revoliucijos bei Moldovoje įvykusių permainų, kai į valdžią atėjo provakarietiškos jėgos, santykiai NVS viduje iš esmės pakito. Naujieji Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos lyderiai V. Juščenka, M. Saakašvilis ir A. Voroninas buvo nusiteikę ryžtingai ginti savo šalių interesus, jie jau nebuvo susiję su Rusijos valdančiųjų grupuotėmis, kaip jų pirmtakai L. Kučma, E. Ševardnadzė, P. Lučinskis. Be to, pasikeitė ir Kazachstano lyderių pozicija – prezidentas N. Nazarbajevas ir jo bendražygiai jau nuo 2002-2003 metų ėmė vis aktyviau bendradarbiauti su Vakarų valstybėmis. Šį Kazachstano lyderių posūkį padiktavo elementari ekonominė logika ir šalies interesai tarptautinėje arenoje. Rusija jau prieš keletą metų pastebėjo šiuos procesus ir dėl to aktyvina veiklą kitose regioninėse organizacijose, ypač Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje (ŠBO). Ši organizacija jungia Rusiją, Kiniją ir keturias vidurio Azijos respublikas – Kazachstaną, Uzbekiją, Tadžikiją bei Kirgiziją. Pagrindinės ŠBO veiklos kryptys – ekonominis bendradarbiavimas bei teroristinės veiklos ir ekstremizmo prevencija. Vis dėlto organizacijoje, ypač tarp Rusijos ir Kinijos, išlieka nemenka trintis. Rusija baiminasi Kinijos ekonominio įsigalėjimo postsovietinėje Azijoje, be to, Rusijos lyderiai nėra patenkinti pigių kiniškų prekių antplūdžiu bei tuo, kad vis daugiau kinų apsigyvena įvairiose Sibiro srityse. Kazachstano ir Uzbekijos valstybės nusiteikusios artimai bendradarbiauti su Kinija. Kinija pasisako už glaudesnį ekonominį bendradarbiavimą tarp ŠBO priklausančių valstybių. Paskutiniu metu Kinijos vyriausybės atstovai pareiškė manantys, kad Rusija užsiima slaptu Indijos interesų lobizmu. Lietuva užmezga vis glaudesnius kontaktus su ŠBO valstybėmis, ypač stiprėja ekonominiai ryšiai su Kinija ir Kazachstanu.

Pietryčių Azijos regione egzistuoja kelios pagrindinės regioninės organizacijos. Viena iš stambiausių – ASEAN organizacija. Ji įkurta 1967 metais, jos veikloje dalyvauja Indonezija, Malaizija, Singapūras, Tailandas, Filipinai, Brunėjus, Vietnamas, Laosas, Mianmaras ir Kambodža. Tai skirtingo ekonominio išsivystymo lygio valstybės, skirtingos ir savo sandara bei demokratijos lygiu. Pagrindinės ASEAN veiklos kryptys – ekonominis bendradarbiavimas ir stabilumo palaikymas regione. Nuo organizacijos įkūrimo 1967 metais kai kuriose ASEAN valstybėse įvyko radikalių permainų.

Kambodžą ilgai valdė „raudonieji khmerai“ bei kitos korumpuotos komunistinės vyriausybės, kol galų gale nuo 1993 metų  krašte buvo atstatyta konstitucinė monarchija, prasidėjo demokratiški rinkimai. Singapūras yra ekonomiškai stipri, bet nedemokratinė valstybė, ji palaiko labai glaudžius ryšius su Malaizija, Japonija, Didžiąja Britanija, JAV. Malaizija ir Tailandas yra gana stabilios ir ekonomiškai išsivysčiusios valstybės. Iš ASEAN valstybių Lietuva būtent su Malaizija ir Tailandu  palaiko kiek glaudesnius ekonominius ryšius, o su kai kuriomis kitomis regiono valstybėmis, pavyzdžiui, Laosu ar Kambodža ryšiai visai minimalūs.

Žvelgiant į kitą Azijos regioną – Artimuosius ir Vidurio Rytus, regime, kad čia esančios valstybės yra be galo skirtingos. Kipras priklauso Europos Sąjungai, tai pakankamai ekonomiškai išvysčiusi ir stabili valstybė. NATO narė Turkija tikisi įstoti į Europos Sąjungą, artimai bendradarbiauja su kaimynine Gruzija bei su dar viena šio regiono valstybe – Jordanija. Kataro ir Jordanijos vyriausybės laikomos provakarietiškomis, jos palaiko neblogus santykius su Izraeliu. Gruzija ir Armėnija, nors yra šalia Azijos, pagrindinius politinius ir ekonominius ryšius palaiko su Europos valstybėmis. Azerbaidžanas vis labiau tolsta nuo Rusijos įtakos ir sėkmingai bendradarbiauja su Turkija ir JAV. Problemiški išlieka Azerbaidžano santykiai su Armėnija, šių santykių Gordijaus mazgas yra Kalnų Karabacho klausimas. Izraelio santykiai su kaimynine Sirija gana prasti, Izraelio vyriausybė kaltina Sirijos valdžią teroristinių organizacijų rėmimu. Artimųjų ir Vidurio Rytų regionas yra probleminis, čia esančios valstybės yra susiskirsčiusios į kelias grupes, kai kuriose iš jų atvirai veikia tarptautiniai teroristai. Lietuva palaiko glaudžius ekonominius ryšius su Turkija, Kipru, Azerbaidžanu, Izraeliu, politiškai remia Gruziją, spaudžiamą imperialistinės Rusijos vyriausybės.

Regioninis bendradarbiavimas sėkmingai vyksta ten, kur valstybių lyderiai randa bendrus sąlyčio taškus, ten kur užmirštamos praeities nuoskaudos ir vadovaujamasi gera valia. Dabar pasaulyje didelę reikšmę turi Jungtinės Amerikos Valstijos. Kai kas mėgina pernelyg sureikšminti šią įtaką. Ypač antiamerikietišką retoriką pamėgo Rusijos lyderiai ir su Rusija suartėjusių keliolikos pasaulio valstybių lyderiai. Skleidžiama daug įvairių mitų, prasimanymų apie JAV kėslus. Deja, galime tik įvertinti JAV pastangas siekiant  demokratizacijos įvairiose pasaulio vietose. Ir kažin ar norėtume gyventi pasaulyje, kuriame dominuotų Rusija ir Kinija, valdomos korumpuotų nedemokratinių režimų. Baltijos kraštų perspektyvas apibrėžia jos geografinė padėtis – tarp Rytų ir Vakarų. Turime laikytis provakarietiškos politinės krypties, o ekonomikos sferoje palaikyti ryšius su įvairiais kraštais ir dabartinės globalizacijos sąlygomis išsaugoti savo identitetą.

© 2008 „XXI amžius“