Gruzijos pamokos

Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys Saulius Pečeliūnas (kairėje) ir Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus pabėgėlių stovykloje Goryje

Pabėgėlių stovykla Gruzijoje

Pokalbis apie situaciją karo nuniokotoje Gruzijos teritorijoje su Seimo Nacionalinio saugumo komiteto nariu Sauliumi PEČELIŪNU, dalyvavusiu Lietuvos Seimo delegacijoje Gruzijoje.

Daugiausia diskusijų kyla dėl to, kas kaltas dėl Gruzijos ir Rusijos karo? Jūs matėte ir girdėjote iš arti, kaip yra iš tikrųjų?

Jeigu imsime patį faktą, galima sakyti, kad Gruzijos valdžia pasikarščiavo. Ją išprovokavo – ir tai visi pripažįsta. Jeigu imsime ilgesnį laikotarpį ir žiūrėsime, kas ten vyko, – tai jau keleri metai visais įmanomais būdais Rusija provokavo ir laukė, kol gruzinų nervai neišlaikys. Kaip žinome, rusų sunkioji ginkluotė į Osetiją įvažiavo vos ne parą anksčiau negu gruzinai į tą ginkluotę kirto.

Taigi gruzinai neturėjo kitos išeities?

Apie tai mes ir kalbame. Nors išeitis visada yra – arba pradėti karą, arba susilaikyti. Žinoma, propagandos prasme Rusija buvo labiau pasiruošusi ir gruzinų informaciją užblokavo – tai nuo seno žinomas metodas. Gruzinai apie situaciją nesugebėjo pasauliui laiku ir žmoniškai pranešti. Jeigu jie būtų fiksavę visus rusų tankų įvažiavimus į Osetiją ir parodę pasauliui, o patys nepuolę jų mušti, tai paveikslėlis atrodytų kitaip. Gal pasaulis būtų liepęs Rusijai tuos tankus išvesti atgal.

Lankėmės ir Goryje, pabėgėlių stovykloje. Gruzinai elgiasi žmoniškai – jie stengiasi kuo greičiau atstatyti, sutvarkyti sugriautus ar apgadintus namus, kad kuo daugiau žmonių iki žiemos turėtų kur įsikurti. Kai važinėjo pirmoji Europos stebėtojų delegacija po Osetiją, buvo matyti, kad rusai tos teritorijos neskubėjo tvarkyti, o laikė kaip daiktinį įrodymą – pažiūrėkit, kaip čia viskas sugriauta. Gruzinai pirmiausia rūpinasi žmonėmis, o ne viešaisiais ryšiais. Mes buvome tuose namuose ir matėme, kaip dieną naktį juose dirba statybininkai. Po poros savaičių kalnuose turėjo prasidėti žiema, ir žmonės palapinėse po tris šeimas sunkiai išgyventų (gruzinų šeimos nemažos). Kalbėjome su pabėgėliais iš pačios Osetijos – aplink Cchinvalį buvo gruziniškų kaimų žiedas – tuos kaimus nuo žemės paviršiaus nušlavė su buldozeriais. Jie neturi kur grįžti.

Nušlavė kas?

Niekas dabar nepasakys, ar osetinų „milicija“, ar Rusijos tankai. Kiti pabėgėliai yra iš buferinės zonos, dalis tų žmonių tikisi į savo namus sugrįžti, nors namai išplėšti, apgriauti, bet juos dar galima suremontuoti. Namuose vis tiek geriau gyventi negu palapinėje. Tai kas, kad pabėgėlių stovykloje gauni pavalgyti, sulauki medicinos pagalbos ir esi laisvas žmogus, bet darbo nėra. O tai labai veikia žmones psichologiškai. Gruzinai pakeliui į Gorį stato du miestelius  pabėgėliams, kurie prarado savo namus.

Visi tikėjosi, kad rusai savo įsipareigojimus įvykdys iki spalio 10 dienos ir pasitrauks bent iki administracinės linijos, tai išspręstų dalies pabėgėlių klausimą. O grįžti į rusų užimtą zoną Osetijoje yra nesaugu, siautėja nežinia kieno gaujos, plėšia, grobia, žudo, reikalauja pinigų.

Ar yra vilties, kad gruzinai su osetinais susitaikys?

Jeigu kalbame apie tautas, tai jokio piktumo tarp gruzinų ir osetinų nėra. Patys savo akimis matėme. Tarp pabėgėlių yra abiejų tautų žmonių – jie bėgo nuo smurto. Jeigu remi Gruzijos vientisumą, separatistų akimis tautybė pasidaro nebesvarbi – tu esi priešas ir tave šauna arba muša bei grobia tavo turtą. Žinome, kaip buvo išdavinėjami rusiški pasai. Dabar prorusiška politika taikoma jau plačiau, nes modelis pasiteisino – Rusija pasų išdavimą ir pilietybės suteikimą palengvino. Kas gali žinoti, kokius „piliečius“ ji ims ginti. Rusijos strategija dėl piliečių gynybos labai sena – reikia sukurti pretekstą. Vienas iš pretekstų yra pasų dalyba.

Kokios vyraujančios Osetijos ir Abchazijos žmonių nuotaikos – gal ten prorusiškos nuotaikos vyrauja tik dėl to, kad stovi rusų tankai?

Pasakyčiau kitaip – tikrųjų osetinų Osetijoje ne kažin kiek ir likę. Vos ne du trečdaliai gyventojų per tuos keletą metų yra pabėgę į Gruziją. Galima sakyti, kad likę tik Rusijos parsidavėliai. Jeigu būtų rengiamas visų ten gyvenusių žmonių referendumas, tai rezultatai būtų kitokie. Dabar tai tik farsas apgauti pasaulį. O pasaulis nėra visiškai naivus, kad tokių dalykų nesuprastų.

Reikia kai ką priminti ir dėl Šiaurės ir Pietų Osetijos. Visi užmiršta, kad tarp tų dviejų Osetijų yra penkių kilometrų aukščio kalnai ir susisiekti yra vienas kelias – tunelis. Tauta negali normaliai bendrauti – ji buvo atskirta pačios gamtos ir tik per Gruziją turi išėjimą į visą pasaulį.

Su Abchazija yra kitaip. Abchazai ir vieni galėtų ekonomiškai egzistuoti – tai pajūris, kurortai. Abchazijos separatizmas yra labai senas, jų ir kultūra kiek kitokia, skirtingas negu gruzinų charakteris. Abchazai karštesni – greičiau griebiasi kinžalo.

Gruzijos opozicija iki karo buvo labai arši, o dabar?

Buvome susitikę ir su vienais, ir su kitais. Opozicija irgi yra suskilusi – vieni liko, dirba, kiti pasitraukė, bet svarsto, kaip grįžti. Santykių su Rusija klausimais Gruzijoje opozicijos praktiškai nėra – tautos integralumo ir teritorinio vientisumo klausimas neginčijamas. Yra daug klausimų prezidentui – ar taip reikėjo elgtis, ar kitaip, ar jis nepasikarščiavo, bet visi sutaria, kad tuos klausimus reikia spręsti ne dabar. Labai džiugino, kad istorinę pamoką gruzinai išmoko. Psichologiškai panaši situacija buvo ir pas mus 1990 metais. Toje situacijoje buvome vieningi, todėl jokios autonomijos nepasiskelbė, nors scenarijų buvo sukurta.

Kai ko išmoko ir pats Gruzijos prezidentas – kad opozicija yra reikalinga, su ja reikia dirbti kartu. Sudarinėjamos bendros komisijos dėl pagalbos Gruzijai panaudojimo. Kai kurios partijos iš parlamento buvo išėjusios, dabar komitetai plečiami, kad opozicijos atstovai galėtų grįžti.  Ne laikas dabar aiškinti, kuris yra teisesnis.

Valdžios požiūryje į spaudos laisvę taip pat yra žengta į priekį. Valdžia skatina opozicinę „Rustavi“ televiziją atsistoti ant kojų. Suprato, kad kanalo uždarymas nėra sprendimas, kad tai demokratijos nesukuria ir susikalbėjimo nepadidina. Gaila, kad tos išmoktos pamokos labai brangiai kainavo.

Kalbėjosi Audronė V. ŠKIUDAITĖ

© 2008 „XXI amžius“