„Danske Bank“ analitikų prognozės – neoptimistinės

„Danske Bank“ pagal pirmo lygio kapitalą yra 25-oji tarp Vakarų Europos ir 42-oji tarp viso pasaulio bankininkystės grupių. „Danske Bank“ priklausantys bankai užima pirmaujančias pozicijas Skandinavijoje, taip pat veikia Airijoje, Baltijos šalyse ir Rusijoje. „Danske Bank” grupėje dirba daugiau nei 24 tūkst. žmonių, o jo filialas Lietuvoje nuo 2001-ųjų iki 2008-ųjų vasaros pradžios buvo žinomas kaip AB SAMPO bankas. Danijos kapitalo „Danske Bank“ Sampo bankus Suomijoje ir Baltijos šalyse įsigijo 2006 metų lapkritį, o įsigijimo sandorį galutinai baigė 2007 m. vasarį.

Prie „Danske Bank“ makroekonomikos ir finansų rinkų analitikų komandos neseniai prisijungė ir lietuvė. 37-erių metų finansų rinkų ir makroekonomikos analitikė Violeta Klyvienė kuruoja Baltijos šalis. Šiandien ji dirba Lietuvoje gerai žinomo „Danske Bank“ vyriausiojo analitiko Larso Christenseno komandoje.

Violeta Klyvienė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete 1995 metais įgijo ekonomistės išsilavinimą. Pastaruosius keliolika metų dirbo Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriuje, nuo 2003 metų atstovavo Lietuvos Bankui Europos Centrinio Banko Valdžios finansų darbo grupėje, buvo atsakinga už Lietuvos fiskalinės politikos analizę, modeliavimą bei prognozavimą. Ji taip pat teikė analitinę medžiagą tarptautinėms reitingų agentūroms bei tarptautinėms finansinėms organizacijoms, be to, yra paskelbusi keletą publikacijų Lietuvos Banko moksliniame žurnale „Pinigų studijos“. Nuo 2007 metų birželio Violeta dirbo sparčiai Norvegijos ir Baltijos šalių rinkose augančiame investicijų banke „Orion Securities“.  

Su „Danske Bank“ vyresniąja analitike Baltijos šalims Violeta KLYVIENE apie Lietuvos ekonomikos perspektyvas pasaulinės ekonominės krizės akivaizdoje kalbasi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Kokia Jūsų nuomonė dėl pasaulinės ekonominės krizės? Ar buvo galima jos išvengti, ar tai – natūrali sėkmės ir nesėkmės kaita, kaip ir atoslūgiai bei potvyniai jūroje? Kada ji pasieks savo aukščiausią tašką, kokios valstybės ir kodėl labiausiai nukentės?

Kaip ir absoliučiai viskam šiame gyvenime, taip ir ekonomikai būdingi ciklai. Po pakilimo anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateina nuosmukis, kurį po kažkiek laiko vėl keičia pakilimas. Todėl, sakyčiau, jog nuosmukio išvengti nebuvo galima. Tačiau to, kas vyksta pasaulyje, paprastu ekonomikos ciklo nuosmukiu pavadinti nebegalima. Tai – tikrų tikriausia krizė, kurios mastas ir laikotarpis kol kas neaiškūs ir galima tik spėlioti, kada ekonomika atsigaus ir vėl ims kilti. Kai kas sako, kad krizės pikas jau buvo pasiektas prieš JAV vyriausybės patvirtintą 700 mlrd. dolerių gelbėjimo planą, kiti atkreipia dėmesį į tai, jog gelbėjimo planus vėliau buvo priverstos sukurti ir Europos šalys, dar kiti laikosi nuomonės, kad ši krizė neapsiribos Europa ir išplis į Aziją ir Tolimuosius Rytus. Šioje situacijoje nieko tiksliai nuspėti neįmanoma, tačiau, manyčiau, jog krizė tęsis ir kitų metų pirmoje pusėje, o 2009 metų pabaigoje ekonomika turėtų stabilizuotis. Apie jos pakilimo pradžios momentą pasakyti ką nors labai sunku – tai gali būti ir kitų metų pabaiga, o gali būti ir 2010-ieji ar 2011-ieji metai. Kalbant apie atskiras valstybes – nuo krizės nukentės absoliučiai visos pasaulio šalys. Tačiau skaudžiausiai, manau, ją pajus Jungtinės Amerikos Valstijos, kuriose krizė ir prasidėjo.

Kokius ekonominius, finansinius padarinius ši situacija sukels Rusijai, JAV, Europos Sąjungai?

JAV pajus ekonomikos augimo lėtėjimą, galbūt netgi recesiją. JAV laukia sunkūs laikai – lyginant su pastaraisiais keliolika metų, kai vartojimas šalyje vis didėjo, žmonės bus priversti atsibusti iš vartojimo sapno ir priimti ne visuomet malonią realybę. Krentant pasaulinėms naftos, gamtinių išteklių kainoms, skaudžiai gali nukentėti ir Rusija. Jau dabar pasigirsta žinių apie paprastų Rusijos gyventojų patiriamus sunkumus bei visos šalies problemas dėl sumažėjusių įplaukų iš eksporto ir panašiai.

Europos Sąjunga – labai nevienalytė. Tarkim, viena stipriausių pasaulio ekonomikų – Vokietija – turėtų palyginti lengvai išgyventi šį nelengvą laikotarpį.

Tiesa, vartojimo sumažėjimas bus fiksuojamas ir šioje šalyje – jau vien dėl žmonių ateities lūkesčių sumažėjimo, kurį veikia neigiamos žinios iš viso pasaulio. O, pavyzdžiui, Ispanijoje ar jauniausiose ES narėse krizė turėtų pasireikšti žymiai stipriau. Vėlgi reikia pabrėžti, kad bet kurio analitiko nuomonė nereiškia, jog „būtent taip ir bus“ – taip „gali būti“. Bet tikėkimės, kad juodžiausio scenarijaus neteks patirti.

Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos ekonominę padėtį? Kuo pasaulinė krizė pavojinga Lietuvai? Kurios šakos patirs daugiausiai bankrotų – statybininkai, bankininkai, žiniasklaidos priemonės, mėsos perdirbėjai, nekilnojamuoju turtu prekiaujančios firmos?

Lietuvoje, palyginus su kaimynėmis Latvija ir Estija, padėtis yra geresnė, tačiau nėra gera. Biudžeto deficitas, didėjanti užsienio skola, mažėjantis vartojimas, ta pati infliacija bei kiti rodikliai verčia sunerimti dėl galimos Lietuvos ekonomikos recesijos. Vėlgi pabrėšiu – nereiškia, kad mūsų šalį recesija būtinai ištiks, tačiau taip gali atsitikti. Lietuvos padėtį apsunkins ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas – dėl to mūsų šalies ekonomikos atsigavimo dar teks palaukti. Ignalinos AE uždarymas elektros energiją, manau, pabrangins du tris kartus. Dėl to infliacija 2010 metais turėtų sugrįžti į šių metų lygį, o Lietuvos BVP augimas sulėtės iki 3-3,5 proc. punktų.

Pasaulinė krizė Lietuvai visų pirma pavojinga dėl bendros padėties finansų rinkose. Mažėjant tarpbankiniam pasitikėjimui, rinkose ima stigti pinigų, nes niekas nebenori skolinti (nuogąstaudamas, kad paskolintų pinigų gali nebeatgauti). Ima strigti kreditavimo principai – tiek kalbant apie namų ūkius, tiek apie verslą. Taip pat, lėtėjant ekonomikos augimui, verslas ima taupyti kaštus, o tai atsiliepia žmonėms – jiems nebekyla atlyginimai arba, dar blogiau, – jie tiesiog praranda darbą.

Ekonominės veiklos sulėtėjimas akivaizdžiausiai juntamas sektoriuose, kurie labiausiai priklausė nuo ciklinių svyravimų arba vidaus paklausos bumo – statybos, pervežimų verslas, prekyba. Natūralu, kad dalis verslo atstovų į sparčiai augusią rinką atėjo su mažesne patirtimi ir neįvertinę visų galimų rizikų. Todėl logiška manyti, kad jie gali ir neišgyventi smarkiai pasikeitus sąlygoms tiek vidaus ekonomikoje, tiek ir globaliose rinkose. Kita vertus, daugelis sričių susiję tarpusavyje, todėl niekada negali žinoti, kuriai iš jų persiduos vienos pramonės ar ūkio srities negalavimas.

Kokias pagrindines lietuviškas apsisaugojimo priemones Jūs matytumėte? Taupymas?

Dabartinėje situacijoje, kai visas pasaulis patiria krizės poveikį, ne tik lietuviškų, bet ir apskritai kokių saugojimosi priemonių nelabai yra. Žinoma, visais laikais (nebūtinai kriziniais) sveikas, šaltas protas ir nuodugnus apsvarstymas bei planavimas padeda išvengti nuostolių. Pastaruosius kelerius metus Lietuva buvo apimta šiek tiek svaiginančio pojūčio, vadinamo „vartojimu“. Dabar, manau, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse krizė paveiks (jau paveikė) kaip šaltas dušas – žmonės vėl ima svarstyti ir atsakingiau spręsti, kokias prekes ir paslaugas pirkti. Manau, turėtų stipriai sumažėti vartojimo lygis, tad taupymas yra tiesiog natūrali reakcija į krizę, o ne patarimas.

Beje, susiveržti diržus teks ir valstybei, nors galimybės yra labai ribotos. Teks pamiršti visas mokestines nuolaidas, kurios tik iškreipia rinkos santykius. Tai ir PVM, ir GPM, ir socialinio draudimo lengvatos, kurios kamuoja mūsų mokesčių sistemą ir kurių nepavyksta išspręsti jau daugiau nei dešimt metų. Svarbu nebandyti gaivinti ekonomikos didinant valstybės išlaidas. Paprastai toks gaivinimas gali sukelti dar didesnį nepasitikėjimą ekonomikos ateitimi.

Ką patartumėte mūsų verslininkams, besiorientuojantiems į Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos rinką?

Dangus apniukęs ir šiose rinkose. Juo labiau kad šiose rinkose yra didelė politinė rizika. Tačiau nereikia pamiršti, kad nors mažėjančios naftos kainos yra bloga naujiena Rusijos rinkai, tačiau, kita vertus, gera naujiena naftą importuojančioms šalims. Tai gali lemti ir greitesnį eurozonos atsigavimą.

Kai kurie Balkanuose gyvenantys tautiečiai teigia, kad šiandien viena iš verslo plėtrai itin patrauklių ir perspektyvių valstybių – Serbija. Mat Rusija nusprendė su Serbija panaikinti vizų režimą, todėl į Serbiją plūstelėjo rusų kapitalas bei investicijos.

Manau, jog Serbijoje išlieka didelė politinė rizika, kaip ir Rusijos atveju.

Ką atsakytumėte tiems mūsų verslininkams, kurie Lietuvos teritorijoje veikiančius bankus kaltina ne visiškai sąžiningai vertinant užstatomą nekilnojamąjį turtą. Sakykim, kai kurie verslininkai iš vidutinių ir smulkiųjų nekilnojamojo turto agentūrų tvirtina, jog šiandien nebeįmanoma pasiimti normalios paskolos iš banko, nes bankai vos ne du kartus sumažina realią užstatomos žemės ar pastato vertę? Kokios galimybės pasiskolinti Jūsų banke?

NT rinka Lietuvoje pastaruosius kelerius metus vystėsi įspūdingais tempais ir buvo galima stebėti akivaizdžių burbulo požymių. Tai yra kai kurie rinkos segmentai tapo akivaizdžiai pervertinti. Todėl per pastaruosius metus pabrangus skolinimosi kaštams, įsisukus infliacijai bei sumažėjus vartotojų optimizmui, yra nemenka rizika, kad NT kainos toliau mažės. Tad vertindami padidėjusią riziką, bankai į bet kurį projektą žvelgia konservatyviau nei, tarkim, žvelgė prieš metus ar netgi pusmetį. Ne paslaptis, kad galimybės skolinti taip pat yra sumažėję.

Kita vertus, skolinimas yra viena iš normalių ir labiausiai įprastų banko veiklos sričių, tad jis niekur neišnyko ir šiomis, kad ir pasikeitusiomis, sąlygomis. Tik bankai dabar laikosi konservatyvesnės politikos tiek vertindami atskirus projektus, tiek situaciją apskritai.

Kaip vertinate perspėjimus, esą ne visi Lietuvos bankai išgyvens šiandieninę krizę? Ar tokie nuogąstavimai turi pagrindo?

Žvelgiant į Lietuvos situaciją, galima teigti, kad krizė tiesiogiai mūsų šalyje veikiančių bankų beveik nepalietė. Lietuva yra savotiška finansų provincija, o būti provincija blogais laikais yra žymiai geriau nei būti audros centre.

Kaip vertinate kai kurių lietuvių verslininkų perspėjimus, esą beveik visi pagrindiniai, stambiausi mūsų šalyje veikiantys bankai priklauso Skandinavijos šalims? Esą tokia vienpusiška priklausomybė beveik taip pat pavojinga, kaip ir vienpusiškas priklausymas nuo Rusijos dujų ir naftos.

Tai, kad stambiausi mūsų šalyje veikiantys bankai priklauso Skandinavijos šalių kapitalui, yra ne rizika, o pranašumas. Ir dabartinėje pasaulio ekonomikos situacijoje, kai labiausiai nukentėjo tos finansinės institucijos, kurios turėjo tiesioginį ryšį su JAV būsto rinka, galima tik džiaugtis, kad Skandinavijos šalių bankai visuomet pasižymėjo konservatyvumu: jie į Amerikos „užkratą“ investavę praktiškai nebuvo.

Be to, kalbant apie minimą paralelę – ji nėra lygiavertė: bankinis sektorius yra europinės verslo struktūros dalis, o tai yra nepalyginama su energetine priklausomybe nuo politiškai angažuotos Rusijos.

Vienas žymus Vakarų milijonierius, kai jo pasiteiravo, kur šiandien perspektyviausia ir naudingiausia investuoti, atsakė – internetas bei informacinės technologijos. Jūs sutinkate su šia mintimi?

Kaip rodo bendros tendencijos, visais laikais pažangios technologijos, inovacijos ilgainiui pasižymėdavo didžiausiu efektyvumu tiek kaštų, tiek pelningumo prasme. Tad jei žvelgti iš šios pusės – manau, kad internetas ir informacinės technologijos tikrai tobulės, tad ir investicijos į šias sritis perspektyvios. (Iš kitos pusės – prisiminkime vadinamąjį „DotCom“ burbulą, kuris šio amžiaus pradžioje sprogo Amerikoje: tuomet visi tikėjo, kad užtenka užregistruoti bet kokią interneto svetainę ir milijonai patys ims plaukti į sąskaitą. Tad vienareikšmiškumo ir čia nėra ir būti negali.) Taip pat manau, jog internetas ar informacinės technologijos tikrai nėra vienintelės sritys, kuriose įmanoma įdiegti inovatyvų požiūrį. Aukštosios technologijos (ypač energetikos srityje) yra stimulas vystytis konkurencingai ateities pramonei, kuri vis aktyviau veikia globaliose rinkose. Pavyzdžiui, šių technologijų naudą akivaizdžiai junta Vokietijos ekonomika, kuri yra ne tik viena iš lyderių aukštųjų technologijų srityje, bet ir pirmauja žaliųjų technologijų energetikos srityje. Pagal Vokietijoje atliktų studijų rezultatus, aplinkos sritis (įskaitant ir žaliąją energetiką) iki 2020-ųjų metų galės sukurti daugiau darbo vietų, nei šiuo metu sukuria didžiausią užimtumą lemiančios pramonės šakos – tokios kaip mašinų gamyba ar automobilių pramonė.

© 2008 „XXI amžius“