Globalinių įvykių griūtis

Vilius BRAŽĖNAS

Šį rudenį įvykių griūtis tokia plati, kad galima pagalvoti, jog gyvename senovės kinų prakeikimo šešėlyje: „Kad tau tektų gyventi įdomiais laikais!“ Nespėji vieno įvykio pasverti šiandienės tikrovės, akivaizdžios istorijos ir sveikos nuovokos svarstyklėmis, kai užgriūva kiti. Pasinaudokime atokvėpiu tarp dviejų Seimo rinkimų turų ir atidžiau pažvelkime į staiga iššokusią pasaulinę krizę. Pradžiai praverstų išsiaiškinti jos kilmę. Laimei, savame (netvarkingame) archyve užtikau keletą dar 1970 metais skaitytų politikos ir kultūros žurnalo „American opinion“ (Amerikietiška nuomonė) rašinių bankų tema. Jie buvo tarp atidėtų į „gal kada prireiks“ krūvą.

Pirmiausiai nustebino ilgai pamiršta gan marga „ekonominių“ bei „finansinių“ krizių istorija. Peržvelgus anuomet pažymėtas rašinio vietas į akis krenta „centrinių bankų“ ir „internacionalinių bankų“ vaidmuo valstybių politikoje. Radau citatą iš Londono „Financial Times“ (1921 m. spalio 26 diena): „Pustuzinis vyrų, esančių didžiųjų penkių bankų viršūnėse, susilaikymas nuo iždo vertybių („Treasury Bills“) atnaujinimo galėtų sujaukti visą vyriausybės derinį“. O centriniai bankai dažnai būna susiję su užsienio kapitalu. Didžiulės įtakos valstybių finansinei politikai turi „internacionaliniai bankai“, sėdintys ant didžiulio turto. Jie seniai skolindavo pinigus (auksu) kunigaikščiams ir karaliams, neretai finansuodami abi kariaujančias puses. Amerikoje į tą bankininkų klasę iškilo J.D. Rokefeleris ir T.P. Morganas. Ir jie turi ryšių su Europos Rotšildų „internacionaliniais bankais“. Per deficitus jiems prasiskolina valstybių vyriausybės. Esą jie yra sukėlę finansines panikas pradedant 1895 metais. Per 1907 metų paniką amerikiečiams buvę „įrodyta“, jog bėda yra ta, kad JAV neturi „centrinio banko“. 1913 metais JAV Kongresas įsteigė garsiąją „Federalinę rezervų sistemą“ („Federal Reserve System“). Net labai mažai amerikiečių žino, kad ta „sistema“ nėra nei „federalinė“, nei turinti kokių nors „rezervų“ – tai yra JAV valdžios įsteigtas privačių interesų kontroliuojamas centrinis bankas.

Dvylika JAV prezidento paskirtų, bet valdžiai ataskaitos neduodančių bankininkų, anot „American Opinion“ analitiko Gerio Aleno, „kontroliuoja mūsų pinigų apyvarton leidimą ir palūkanų dydį, manipuliuodami visa  ekonomika – sukeldami infliaciją ir defliaciją, ekonominį nuosmukį ir išsipūtimą, stumdant finansinę biržą aukštyn ir žemyn. Aišku, kad kas nors iš anksto žinodami ateinančius pasikeitimus, pasipelno „nueinant ir pareinant“. 1970 m. kovo mėnesį, kai cituotas straipsnis buvo spausdintas, JAV deficitas buvęs 372 milijardai dolerių. O dabar, po 38 metų, įskaitant socialinius įsipareigojimus, yra jau arti 10 trilijonų dolerių!

Ir dabartinė JAV, ir pasaulinė krizė yra sukelta bankų užvertimo popierinės vertės pinigais. Dėl pinigų gausumo ir žemų palūkanų kilo „prasiskolinimo orgija“. Tačiau staiga buvo nuspausti pinigų mašinos stabdžiai ir pinigus lengvai skolinę bankai ir jų klientai, apsisunkinę ne pagal išgales įsigytais būstais, stojo veidu į tikrovę. Padėtį gelbsti vyriausybės, „paremdamos“ ar atvirai „supirkdamos“ bankus ir, matyt, neapsidraudusias draudimo bendroves, mokėdamos pasiskolintais pinigais. Mūsų akyse, be Lenino, Stalino ir Hitlerio pagalbos, vyksta finansinių institucijų nacionalizavimas. Kiekvieną chaosą seka šuolis ar bent žingsniai į diktatūrą. Vienas tokių žingsnių šiandien yra finansų kontrolės centralizavimas.

Ne be reikalo K. Markso parašyto „Komunistų partijos manifesto“ 5-oji pažengusių valstybių įstūmimo į komunizmą pakopa yra: „Kreditų centralizavimas valstybės rankose, naudojant nacionalinį banką su valstybės kapitalu ir išimtiniu monopoliu“.

Jau prieš garsųjį 1929 metų finansinį krachą būta daugybė (sukeltų) panikų ir nuosmukių. Prieš minėto straipsnio 1970 metų datą būta biržos akcijų kritimų: 1936-1937 m. – 30 proc., 1948 m. – 16 proc., 1953 m. – 13 proc., 1956-1957 m. – 19 proc., 1960 m. – 17 proc., 1966 m. – 25 proc., 1970 m. – per 25 proc..

Nepaisant daugelio blogų ženklų ir patriotų amerikiečių ir kitų valstybių laisvę branginančių šviesuolių įspėjimų, dauguma net apsišvietusių ir mokslo laipsniais užtarnautai apsisagsčiusių intelektualų pasirinko pilietinį miegą vietoj pilietinės pareigos. Blogiausia tai, kad iš politinio žodyno ištrintas žodis „globalizmas“. Net ir mūsų tėvynėje, kuri komunistų okupacijos metu matė ištrintą žodį „Laisvė“.

Nors girdime kalbas apie „ekonominę krizę“, iš tikrųjų esame laisvės krizėje. Kai kurie valstybių ir pasauliniai turčiai siekia ne daugiau pinigų, o daugiau galios. Jie siekia pasaulinės galios monopolio per pasaulio valdžią. Jie ir jų samdytos smegenys – globalistai intelektualai ir politikai manipuliuoja ekonomiką ir politiką, kurdami „Naują pasaulio santvarką“, kuri taptų pasauline „timokratija“ – visų galių sukaupimu į vienas rankas.

Jau 1920 metais popiežius Benediktas XV įspėjo, kad „pasaulinės valdžios ilgisi šlykščiausi elementai“, kas, esą, atneštų didžiausią terorą. Tikėkimės, kad laisvų tautų inteligentai pabus iš pilietinio miego ir pažadins kitus. Antraip mūsų vaikų karta gali atsibusti pasauliniame gulage.

Tad klauskime Lietuvos politinių rabinų ir rašto žinovų: „Ką tamsta galvoji ir gali mums pasakyti apie „Naują pasaulio santvarką“? Neleiskime jiems tylėti.     

© 2008 „XXI amžius“