Šventasis Sostas ir Lietuva

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, istorikams atsirado sąlygos pasižvalgyti į tolimesnę ir artimesnę mūsų tėvynės praeitį. Jau turime monografijas, analizuojančias Lietuvos ir kitų šalių: Rusijos, Latvijos, Baltarusijos, Skandinavijos šalių politinius bei diplomatinius ryšius. Spalio pabaigoje Užsienio reikalų ministerijoje įvyko dar vienos monografijos sutiktuvės. Tai – istoriko Algimanto Kasparavičiaus knyga „Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika“. Monografiją teigiamai įvertino užsienio reikalų ministras Petras Vaitekūnas, pirmasis atkurtos LR užsienio reikalų ministras, buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto, o dabar URM darbuotojas Algirdas Saudargas. Knygą recenzavo prof. Zenonas Butkus, doc. Irena Vaišvilaitė ir kt. Prof. Z. Butkus teigia, kad: „Monografija neabejotinai taps viena populiariausių istorinių knygų, išleistų pastaraisiais metais, kurias parašė Lietuvos mokslininkai. Mat ji parašyta aktualia, beveik netyrinėta tema. Parašyta populiariai, bet kartu akademiškai. Pateikiama gausybė faktų, kurie anksčiau nebuvo žinomi; autorius pastabus istoriškai reikšmingoms detalėms, o jos susijusios ne tik su nagrinėjama tema, bet ir platesnei visuomenei reikšminga tarptautinių santykių panorama.

Lietuvos ir Vatikano santykiai išnagrinėti nuosekliai ir nuodugniai, meistriškai pademonstruotas profesionalus tarptautinių santykių istorijos išmanymas“.

Iš tikrųjų ši studija daro įspūdį savo turiniu ir apimtimi. Joje 762 puslapiai iš jų – 31 puslapis fotografijų, 523 puslapiai – teksto ir 335 puslapiai – priedų (šaltinių, literatūros sąrašas, santraukos anglų ir italų kalbomis, asmenvardžių rodyklė).

Autorius išsikėlė svarbų tikslą – „atgaivinti nepelnytai užmarštin XX amžiuje nugrimzdusius Lietuvos politinius-diplomatinius ryšius su vienu didžiausiu Vakarų civilizacijos moraliniu autoritetu – Šventuoju Sostu“. Tikslo siekiama, remiantis istoriniais šaltiniais, randamais Lietuvos ir užsienio archyvuose, jau paskelbta istoriografija, to laikotarpio periodinės spaudos analizė (ypač „XX amžius“ ir „Židinys“). Autoriui istorija – ne tik gyvenimą perpasakojantis ar rekonstruojantis mokslas, bet ir intensyvios kūrybos procesas. Todėl skaitytojas nepaliekamas pasyvaus stebėtojo vaidmenyje. Jis kviečiamas „atsakymų savarankiškai ieškoti tarp eilučių ir dalyvauti istorijos peizažų komponavime bei istorinių prasmių ir reikšmių konstravime“. Tai tekstą daro įdomų ir patrauklų. Baigus skaityti vieną skyrių, norisi pradėti kitą.

Iš pradžių autorius turėjo sumanymą rašyti apie Šventojo Sosto ir Lietuvos  Respublikos santykius dviejų pasaulinių karų sandūroje. Tačiau įsibėgėjus, matyt, nelengva buvo sustoti, atsirado dar vienas skyrius „Vietoj epilogo“, kuriame analizuojama ir Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų Šventojo Sosto politika.

Knygoje – devyniolika skyrių. Norėčiau panagrinėti tą, kuriame rašoma apie Popiežiaus pastangas išlaikyti taiką pasaulyje.

Artėjant Antrajam pasauliniam karui, XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, Šventasis Sostas priklausė garbingo amžiaus ir dažnokai sirguliuojančiam popiežiui Pijui XI. Popiežius šventė aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Ta proga lietuvių tauta jam parengė originalią dovaną: ant brangaus pergamento parašytą sveikinimą ir „dvasinę puokštę“ iš 2 631 575 įvairių maldų, prašant Dievo sveikatos. Yra žinoma, kad ši „puokštė“ pasiligojusį Šventąjį Tėvą labai nudžiugino. „Vatikanas Lietuvai ne vienu atveju tapo savotiška užuovėja nuo vis atšiauresnių tarptautinės politikos grėsmių. O kai kada ir tyliu supainiotų tarptautinių reikalų patarėju, konsultantu ar netgi globėju“, – pastebi autorius.

Nors ir būdamas silpnos sveikatos bei garbingo amžiaus, Pijus XI 1937 metų kovą paskelbė dvi enciklikas: vieną prieš vokiškąjį nacizmą, kitą – prieš rusiškąjį bolševikinį komunizmą. Tuo metu Vokietijoje aiškėjo antisemitinės nuostatos, prasidėjo Katalikų Bažnyčios ir dvasininkų persekiojimas, Konkordato (valstybės sutartis su popiežiumi) straipsnių laužymas. Pirmojoje enciklikoje aiškiai ir nedviprasmiškai rašoma: „Jei vokiečių žemėje Mūsų pasodintas taikos medis nedavė tų vaisių, kurių Mes Jūsų tautos naudai troškome, tai niekas visame plačiame pasauly šiandien negalės pasakyti, kad už visa tai yra kalta Bažnyčia ir Josios Galva. <…> Tas vagas, į kurias Mes stengėmės nuoširdaus taikingumo sėklas sėti, kiti bėrė – kaip tas neprietelis Žmogus – piktas nepasitikėjimo, netaikingumo, neapykantos, šmeižtų sėklas, slaptai ir viešai kurstydami iš tūkstančių šaltinių maitinamą ir visomis priemonėmis palaikomą principinį priešingumą prieš Kristų ir Jojo Bažnyčią“.

Antroji enciklika – tai atsakymas į Sovietų Sąjungoje vykdomas naujas masines represijas. Joje visiškai nuvainikuojamas bolševikinis ir ateistinis komunizmas, kuris „nori sugriauti socialinę tvarką ir pasikasti po pačios krikščioniškosios kultūros pamatais <…>, kuris atima žmogui jo laisvę, dvasinį jo moralinės elgsenos principą; atima iš žmogaus asmenybės visa tai, kas sudaro jo vertę, visa, kas yra jo moralinė atrama kovoje su aklais instinktais. Kolektyvo akivaizdoje individui nebepripažįstama jokių žmogiškajai asmenybei įgimtų teisių, nes jis tėra tik paprastas sraigtelis didžiulėje mašinoje“. Abi enciklikos, anot autoriaus, totalitarizmo išpažinėjų ir gynėjų buvo sutiktos priešiškai, bet krikščioniškajai Europai jos buvo tarsi kompasas pasiklydusiam ir kelio iešiančiam žmogui bei „geras pavyzdys civilizuotai protestuoti ir veikti prieš brutalius, antihumaniškus politinius režimus“.

Trečiosios enciklikos – „Žmonių rasės vienybė“ – nukreiptos prieš antisemitizmą,  popiežius Pijus XI nebesuspėjo užbaigti, tačiau jis asmenine  nuostata pabrėžė savo neigiamą požiūrį į totalitarizmą ir jo vadovus. Lankantis A. Hitleriui Romoje, Šventasis Tėvas išvyko į savo rezidenciją užmiestyje. Negana to, visi Vatikano rūmai, muziejai, meno galerijos viešint Hitleriui buvo uždaryti. 1938 metų vasarą Pijus XI pasakė viešą kalbą, kurioje pasmerkė rasizmą, beatodairišką separatizmą, o italų fašistus ragino nesekti vokiečių naciais. Manoma, kad principingas Šv. Tėvo nusistatymas įkvėpė vyskupą Mečislovą Reinį parengti ir 1939 metais paskelbti studiją „Rasizmo problema“.

Nuolatiniai rūpesčiai dėl taikos išsaugojimo ir atsakomybės už pasaulio ateitį  našta trumpino Pijaus XI gyvenimo dienas. Jis mirė 1939 metų vasario 10 dieną. Šį įvykį lydėjo daugybė nekrologų Lietuvos laikraščiuose, kur jis buvo vadinamas „Žmonijos popiežiumi“.

Popiežius Pijus XII tęsė savo pirmtako kovą už taiką žemėje. Savo pirmojoje kalboje per Vatikano radiją Popiežius linkėjo, kad „tarp visų tautų atsirastų taika, teisingumas, artimo meilė“. 1939 metų balandį siekiant sustiprinti taiką, buvo siūloma sušaukti penkių didžiųjų Europos valstybių tarptautinę konferenciją. Kardinolas L. Maglione buvo pasiryžęs aplankyti Berlyną, Paryžių ir Londoną. Tačiau šalims neparodžius pritarimo, iniciatyva žlugo. „Visi gausūs Pijaus XII pacifikacinio pobūdžio diplomatiniai bandymai liko nerealizuoti, o vieši kvietimai išsaugoti taiką – neišgirsti“, – daro išvadą knygos autorius. Nebuvo išgirstos ir 1939 metų spalio pabaigoje paskelbtos enciklikos „Summi Pontificatus“ nuostatos: karas žmoniją įsuka į didžiausių nelaimių sūkurį, karas – vienas didžiausių žmonijos nusikaltimų ir t. t. Nėra ko stebėtis, kad enciklika buvo uždrausta Vokietijoje.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Šventasis Sostas neliko pasyvaus stebėtojo vaidmenyje: okupuotoms šalims buvo siunčiamos užuojautos, daromi kiti žygiai. Pvz., kai aneksavę Lietuvą sovietai tuojau nutraukė Lietuvos Konkordatą su Vatikanu, nuncijus L. Centosa aplankė URM Politikos departamento generalinį sekretorių Pijų Glovackį ir pareiškė susirūpinimą. „Istoriškai susiklostęs Katalikų Bažnyčios vadovo autoritetas ir principinė, apdairiai subalansuota Šventojo Sosto politika ir diplomatija savotiškai globojo Lietuvą per visus kankinamai ilgus sovietinės okupacijos dešimtmečius“, – daro išvadą knygos autorius. Pravartu prisiminti, kad Lietuvos Respublikos Pasiuntinybė Vatikane de facto ir de jure veikė iki pat Lietuvos Rspublikos atkūrimo – 1990 metų kovo 11 dienos.

© 2008 „XXI amžius“