Turkija tvirtai siekia europietiškų vertybių

Turkijos užsienio reikalų ministras Ali Babacan (dešinėje) ir Vilniuje reziduojantis Turkijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Oguz Ozge Gintaro Visocko nuotrauka

Turkija siekia kuo greičiau tapti Europos Sąjungos šalimi, tačiau kai kurios ES narės baiminasi, kad Europa taps dar labiau musulmoniška. Šiuose nuogąstavimuose esama tiesos. Tačiau krikščioniškoji Europa sparčiai keičia savo veidą ne dėl to – Europos veidas keičiasi pirmiausiai dėl to, kad europiečiai kuria itin negausias šeimas. Tiesiog prancūzai, vokiečiai, lietuviai, lenkai, bulgarai, danai ir daugelis kitų Europos tautų nenori auginti daugiau nei keletą vaikų. O turkai kuria šeimas, kuriose dažnas augina ir po keliolika vaikų. Taigi turkai į Europą vis tiek ateis. Tai – jauna, dinamiška, perspektyvi nacija, beje, sparčiai kurianti demokratiškas institucijas. Žinoma, Turkija turi problemų dėl žmogaus teisių, bet tokių negerovių turime ir mes, lietuviai. Žvelgiant į galimą Turkijos narystę ES labai svarbu žinoti, ar Turkija bus mūsų sąjungininkė, pavyzdžiui, ginčijantis su Rusija. Paskutiniųjų šimtmečių istorija byloja, kad Turkija ne sykį kariavo su Rusija, tačiau niekad, skirtingai nei Vokietija ir Prancūzija, Kremliui nepataikavo ir nenuolaidžiavo. Kai kurie tarptautinių santykių ekspertai spėja, kad Turkijos narystės Europos struktūrose labiausiai nenori… Rusija. Nenori dar ir dėl to, kad Turkija šiandien siekia tapti įtakingu tarptautinės politikos žaidėju net tuose regionuose, kur savo įtaką Maskva bando išsaugoti bet kokia kaina. Omenyje turimas Azerbaidžanas, Gruzija, Armėnija, kai kurios Vidurinės Azijos šalys… Taigi nenuostabu, kad mes dalyvavome Turkijos užsienio reikalų ministro Ali Babacan (Babakan) paskaitoje, kai šis su oficialiu vizitu viešėjo Vilniuje.  Pateikiame šios paskaitos, įvykusios vasario 20-ąją VU TSPI konferencijų salėje  santrauką.

Ali Babacan,

Turkijos užsienio reikalų ministras

Turkijos ir Lietuvos santykiai buvo užmegzti dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Nors vėliau Lietuvos laukė sunkus etapas, Turkija niekada nepripažino teisinių okupacijos pasekmių. Esame laisvę ir nepriklausomybę mylinčios tautos. Mūsų santykių istoriją sieja geri prisiminimai. Turkija taip pat buvo viena pirmųjų šalių, kurios po nepriklausomybės atkūrimo čia, Vilniuje, atidarė savo ambasadą. Kaip stipriausias kolektyvinio saugumo įrodymas yra Turkijos parama Lietuvos stojimui į NATO. Mūsų tarpusavio santykiai, kai žvelgiame iš Europos Sąjungos perspektyvos, yra itin svarbūs. Lietuva visada rėmė Turkijos stojimą į Europos Sąjungą.

Dabartiniai politiniai ir ekonominiai mūsų šalių santykiai yra labai geri: išpažįstame tas pačias laisvės, įstatymo viršenybės, demokratijos vertybes. Keičiamės tarpusavio vizitais: susitinka prezidentai, ministrai pirmininkai, įvairiuose forumuose dažnai nuomonėmis keičiasi užsienio reikalų ministrai. Kartu dirbame Europos Taryboje, ESBO ir bendradarbiaujame būdami daugelio tarptautinių organizacijų nariais. Vien pernai iš Lietuvos į Turkiją atvyko 95 tūkst. poilsiautojų ir verslininkų.

Naudodamasis proga noriu atkreipti dėmesį į savitą Turkijos padėtį pasaulyje ir iš to kylantį jos vaidmenį. Turkija – Europos šalis, taip pat ir Egėjo jūros šalis. Turkija –  Balkanų šalis ir Viduržemio jūros šalis, taip pat ir Juodosios jūros regiono šalis. Žvelgiant iš vakarų kai kuriems Turkija atrodo kaip Azijos tęsinys į Europą, o žvelgiant iš rytų, Turkija atrodo kaip Europos tęsinys. Turkija yra NATO, taip pat Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos šalis, kuriai priklauso aplinkinės šalys. Turkija bendradarbiauja Kaukaze, ir tas bendradarbiavimas apima Turkiją, Rusiją, Azerbaidžianą, Gruziją, Armėniją. Taip pat priklausome islamo šalių organizacijai. Istoriškai susiklostė, kad palaikome gerus santykius su centrinės Azijos šalimis, su kuriomis sieja kultūrinis bendrumas. Palaikome glaudžius santykius su Afganistanu ir Pakistanu, galėdami padėti ir jų tarpusavio dialogui. Afrika – naujas kontinentas, čia vis labiau įsitraukiame su savo politika. Ne tik Šiaurės Afrika, bet ir Pietų Sacharos regionas. Afrikos sąjunga pernai sausį Turkijai suteikė strateginio partnerio statusą. Tokį statusą dar turi tik Kinija ir Indija.

Sprendžiant žmogaus teisių problemas visada remiamės tarptautine teise, fundamentaliomis žmogaus teisėmis, diplomatija ir politinėmis vertybėmis. Suprantama, kad mums rūpi Kaukazo problemos. Turkija labai greitai reagavo, pernai prasidėjus karui tarp Rusijos ir Gruzijos: vykau į Maskvą, pateikiau siūlymų, kaip ieškoti išeities. Kaukaze normalizavimo laukia sudėtingi santykiai tarp Azerbaidžano ir Gruzijos, Turkijos ir Armėnijos. Svarbūs mums yra santykiai su Ukraina, Rusija. Turkijai Rusija yra didžiausia prekybos partnerė, o Rusijai esame ketvirtoji pagal dydį prekybos partnerė. Su šia šalimi siekiame subalansuotų tarpusavio santykių.

Štai toks yra bendras mūsų bendradarbiavimo vaizdas. Kita vertus, aplink mus vyksta daug konfliktų. Mums kėlė nerimą situacija Gazoje, Libane. Turkijai tarpininkaujant prasidėjo Izraelio ir Sirijos dialogas. Esame susirūpinę padėtimi Irake, ir ypač situacija, kuri klostosi po Mumbajaus teroro išpuolių. Be viso sudėtingo aplinkinių konfliktų konteksto, pati Turkija išgyvena ekonomines, politines ir socialines permainas. 2002 metais mūsų BVP sudarė 230 mlrd., o 2007 – 750 mlrd. dolerių.

2004 metais Turkija pradėjo stojimo derybas su ES. Čia mūsų laukia dideli iššūkiai. Pakeisti įstatymus, net ir šalies konstituciją, palyginti nesunku, tačiau dar turi pasikeisti ir žmonės. Naujuosius įstatymus turi taikyti tie patys teisininkai, teisėjai, pareigūnai. Kaip tik jie turi užtikrinti, kad šalyje įsivyrautų pati tikriausia, o ne antrarūšė demokratija.

Socialinė situacija Turkijoje irgi keičiasi. Visuomenė tampa kur kas atviresnė. Šiek tiek statistikos: dabar šalyje yra daugiau kaip 400 televizijos kanalų, 1100 radijo stočių, įskaitant nacionalinius, regioninius ir vietinius transliuotojus. Šeši televizijos kanalai žinias transliuoja kurdų kalba. Ir tai yra šalyje, kur prieš 5–6 metus transliacijos kurdų kalba buvo uždraustos. Islamas, demokratija ir saugumas laikui bėgant mūsų šalyje vis geriau ir geriau veikia kartu. Tai geras pavyzdys kitoms šalims.

Turkija, turėdama nemažai įtakos svertų centrinėje Azijoje, daug gali nuveikti nūnai itin svarbiais energijos saugumo – naftos ir dujų transportavimo – klausimais.

Jūs klausiate, ar Turkijai einant Europos link sparčiai mažės revoliucinės „kemalizmo“ ideologijos? Kalbant apie ideologinius pasikeitimus reikia suprasti Kemalį Atatiurką, kuris visada kalbėjo apie Turkijos kelią į šiuolaikinę civilizaciją. Todėl prasidėjęs ES procesas veikiau yra kaip tik tai, apie ką jis tada svajojo. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Turkijos visuomenė tampa atviresnė. Štai šiandien įsijungus televiziją galima pamatyti vienu metu transliuojamas 7–8 diskusijų programas. Patys žmonės nori diskutuoti, jie kur kas geriau informuoti, jie nori tokių programų. Ir žmonės turi pasirinkimą. Tai ir yra žmonių „ideologinis“, politinis pasirinkimas, kartu gerbiant ir istorines, pirmaprades didžiojo mūsų šalies įkūrėjo idėjas.

Ar ne laikas atsisakyti už „turkiškumo įžeidimą“ bausmę numatančio įstatymo? Teisingumo ministrui suteikti įgaliojimai teikti jūsų paminėto įstatymo pakeitimus. Mūsų partija turi pakankamai motyvų permainoms įgyvendinti. Kai mūsų partijos vadovas, tada buvęs Stambulo meras, per mitingą pacitavo keturias įstatymu draudžiamo teksto eilutes, buvo pasodintas į kalėjimą... Siekiame žengti vienintele, didesnių laisvių kryptimi.

Manęs dažnai klausia, kuo turkai patys save laiko – labiau europiečiais ar Azijos gyventojais? Mano atsakymas būtų toks: mes esame Turkijos gyventojai. Turime savo kultūrą. Tačiau vis labiau stengiamės priimti ir puoselėti europietiškas vertybes. Pačioje Europoje dar ne taip seniai Prancūzija ir Vokietija kariaudavo viena su kita. Tačiau po karo Europa tapo taikos projektu. Europos Sąjunga vienijasi vertybių pagrindu. Tai tam tikra vertybių, priimtinų kitoms šalims, sąjunga. Paklausus žmonių, kuo jie save laiko, jie greičiausiai atsakys esą turkai, tačiau buvimas ES nare susijęs su tų europietiškų vertybių pripažinimu.

O dėl euroskepticizmo štai ką pasakysiu. Tai retorika, kurią vis girdime iš kai kurių ES šalių narių po derybų pradžios 2004 metais. Derybų pradžiai pritarė visos šalys, bet vėliau kai kas pradėjo sakyti, kad Turkija nepakankamai „europietiška“, kad reikia kažkokios ypatingos partnerystės. Tai nuvilia Turkijos žmones. Nepaisant to, stojimo procesas vis tiek sulaukia pritarimo. Stojimo į ES derybos tęsiasi ir tikimės, kad ilgainiui visos problemos bus išspręstos.

© 2009 „XXI amžius“