Siūbuojanti pasaulio ekonomikos piramidė

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Pasaulio ekonomika vis labiau lėtėja, ryškėja ekonominis nuosmukis. Per paskutinius dešimtmečius kai kuriuose pasaulio regionuose būdavo trumpalaikiai ekonominiai nuosmukiai, bet šį kartą situacija visai kitokia – pasaulio ekonomika patiria vis naujus smūgius ir ima virpa tarsi siūbuojanti piramidė. Pasaulyje smarkiai krenta naftos kainos, o tai įtakoja ekonominę padėtį naftą išgaunančiose kraštuose. Smunka automobilių prekybos apyvarta, gerokai krenta ir dar daugelio pramonių gamybos apyvarta.

Lietuvoje irgi pasireiškia visai Europai būdingi reiškiniai – finansinis ir ekonominis nuosmukis, kylanti bedarbystė, infliacija. Tik reikėtų pabrėžti, kad Lietuvą krizė palietė ypač stipriai, Lietuva yra tarp kelių labiausiai krizės krečiamų Europos Sąjungos valstybių. Mūsų krašte egzistuoja ir kai kurie specifiniai reiškiniai. Viena iš retai minimų temų – lietuviškos naftos biznis. Lietuviški naftos telkiniai buvo atiduoti oligarchų pasipelnymui. Tai nulėmė mūsų naftos versloves užvaldžiusių Klaipėdos oligarchų ryšiai su A. Šleževičiumi, G. Kirkilu ir kitais korumpuotais politikais. Matome korupcinių ryšių pasekmes – Lietuvos valstybei nauda iš lietuviškos naftos telkinių – minimali, nes visas pagrindinis pelnas atitenka oligarchų grupuotėms ir korumpuotiems politikams. Dabar atėjo Lietuvai lemtingų energetikos projektų vykdymo metas. Pagrindinai projektai – naujos atominės elektrinės statyba ir elektros tiltų į Vakarus tiesimas. Jų sėkmė priklausys nuo to, ar šių projektų vykdymu užsiims „Leo LT“ korporacija ar tai vykdys normalus, skaidria tvarka sudarytas konsorciumas. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas įvardijo, kad šiame projekte Baltijos šalys elektrinės statyboje dalyvaus kaip vientiso energetinio regiono, naudosiančio šioje elektrinėje pagamintą elektrą, narės. „Vienoje pusėje yra trys Baltijos šalys kaip projekto dalyvės – nebūtinai kaip statytojos, o kaip regiono, kurio jėgaine taps atominė elektrinė, dalyvės. Iš kitos pusės – Lenkija bus kaip partneris leisiantis integruotis į Vakarų Euurops energetinę sistemą – UCTE. Tačiau šioms dalyvėms reikia strateginio partnerio, turinčio tokio lygio projektų įgyvendinimo patirtį. Tuo galėtų būti „Vatenfal“ iš Švedijos, tuo galėtų būti ir Suomijos kompanijos“, – sakė A. Sekmokas. Partnerio būtų ieškoma konkurso būdu. Ministras A. Sekmokas patikino nematantis nacionalinės energetikos kompanijos „Leo LT“, kuriai pavesta rūpintis tarptautiniais projektais, didelio susidomėjimo atomine elektrine, bet matąs tik orientaciją į pelną. Be to, anot ministro, „Leo LT“ neturi ir aiškios strategijos.

Paskutiniu metu atsiskleidžiamos ir didžiulės aferos, dar labiau gilinančios krizės pasekmes. Viena iš garsiausių aferų susijusi su Alano Stenfordo vardu. Šio verslininko sukurtas sukčiavimo voratinklis apraizgė ne tik JAV, bet ir dar daugelį šalių. A. Stenfordo gyvenimas priminė kai kurių kitų abejotinos reputacijos vakariečių turtuolių gyvenimą. Didelę laiko dalį tokie veikėjai praleidžia egzotiškose Karibų salose – Antigvoje, Aruboje, Kaimanų ir kitose salose. Čia jie valdo garsius vietos klubus, restoranus, prekybos tinklus, laikraščius, palaiko glaudžius ryšius su vietos politikais. Tokie Karibų oligarchai jaučiasi kaip dievukai. A. Stenfordas iškilo prieš du dešimtmečius. Jis įkūrė stambią investicinę kampaniją, banką, valdė nemažus kai kurių įtakingų koncernų akcijų paketus. Deja, praėjusį rudenį pradėjo užsidarinėti jo valdomos investicinės kompanijos biurai Meksikoje, Kolumbijoje, Peru ir kitose šalyse. Atsiskleidė gudrus aferų voratinklis, investuotojams padarytas didžiulis nuostolis, kuris siekia 8 milijardus dolerių. JAV prokurorai vykdo platų šios aferos tyrimą.

Rusijos vadovai yra surūpinę smarkiai krintančiomis naftos kainomis, tad jie dabar ieško įvairių būdų kaip naftos kainas pakelti. Tiek Rusiją, tiek daugelį kitų naftą išgaunančių šalių – Irano, Venesuelos, Saudo Arabijos, Nigerijos, Jemeno valstybes valdo korumpuoti kriminaliniai režimai. Rusiją valdantis Kremliaus režimas provokuoja konfliktus Artimuosiuose Rytuose, veikdamas per sau artimus ir aktyviai remiamus „Hamas“ ir ,,Hezbollach“ judėjimus, nes tikisi, kad kariniai konfliktai gali įtakoti naftos kainų šuolį. Deja, ir šioje srityje V. Putinas ir jo bendražygiai negali pasigirti ypatinga sėkme, nes jiems didesnių konfliktų išprovokuoti nepavyksta.

Dar viena sritis, iš kurios gaunamos didžiulės pajamos – prekyba ginklais, ji išlieka stabili. Šioje srityje pirmauja Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Brazilija bei kitos valstybės. Ginklų paklausa nemažėja. Daugybę ginklų įsigyja kai kurios Lotynų Amerikos valstybės.Ypač smarkiai ginkluojasi Venesuela, 2007 metais ši valstybė iš Rusijos įsigijo 100 tūkstančių automatų, 50 sraigtasparnių, 80 tankų. 2008 metais Venesuelos valdžia iš Rusijos įsigijo dar 100 tūkstančių automatų, 40 sraigtasparnių, dideles partijas granatsvaidžių ir minosvaidžių. Rusijoje ypač klesti ginklų „juodoji rinka“. Vasario pabaigoje Rusijoje sulaikyta keliolikos kariškių grupė, ketinusių išgabenti į Tadžikistaną 200 raketų. Jas turėjo nupirkti tarptautiniai prekeiviai ginklais.

Rusijoje vis prastėjanti ekonominė ir socialinė padėtis įtakoja ir politinius procesus. Žinomas apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis vasario pabaigoje publikuotame straipsnyje „Opričniko diena“ teigia: „Dabartinėje situacijoje pažvelkime į šalį valdančių kleptokratų galimus tolesnės veiklos scenarijus. Siauruose Kremliaus rateliuose jau svarstomas krintantis Kremliaus „tėvo“ populiarumas. Putinas jaučia grėsmę, todėl blaškosi ir desperatiškai kuria išlikimo valdžioje planus“. Vienas iš artimiausių V. Putino patarėjų, politologas Glebas Pavlovskis pareiškė: „Prastėjančia padėtimi Rusijoje siekia pasinaudoti tam tikros jėgos. Įsisiautėjusia krize siekia pasinaudoti tie, kurie nori organizuoti perversmą šalyje. Tai įvairūs radikalai, verslininkai, kai kurie gubernatoriai“.

Labai skaudžiai krizė juntama ne tik Islandijoje. Krizės padariniai ryškiai juntami Vokietijoje ir ypač kai kuriose Rytų Ir Vidurio Europos šalyse – Bulgarijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Bulgarijos valdžia pakėlė mokesčius, Vengrijos vyriausybė net mažina pensijas. Lietuvoje irgi imamasi ekstremalių ekonomikos gelbėjimo būdų. Nors buvo teigiama, kad pavyks išvengti skolinimosi iš tarptautinių institucijų, bet paskutiniu metu vyriausybės pareigūnai pripažįsta, kad skolintis teks.

Vis dėlto pasaulinė krizė kai kuriose pasaulio kraštuose jaučiama mažiau. Čekija, Slovakija, Lenkija, Estija yra sukaupusios tam tikrus rezervus, be to šiose šalyse jau įvykdytos teigiamos ekonominės reformos. Čekijoje išlieka mažiausias tarp naujųjų ES narių bedarbystės lygis – tik 4,6 procento. Pagal kitus rodiklius ši šalis pirmauja naujųjų ES valstybių tarpe – tik 4 procentai šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos –, čia bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis vienam gyventojui siekia 20600 dolerių. Skandinavijos šalys kol kas nepajuto ryškių krizės požymių. Norvegijoje pramonės augimas šiek tiek smuko, tačiau nežymiai. Šioje šalyje veiklą pradeda ir naujos įmonės, vystosi žuvies perdirbimo ir statybos sektoriai. Švedijoje taip pat kol kas nejuntama ryškesnių krizės požymių, šalies biudžetas turi sukaupęs ir nemažą rezervą. Praėjusių metų pabaigoje Švedijos vyriausybė dideles sumas pinigų paskolino gilios krizės ištiktai Islandijai. Beje, visos keturios Skandinavijos šalys yra korupcijos indekso lentelių priekyje. Stebint ekonominės gerovės rodiklius, galima daryti išvadą, kad tai tiesiogiai siejasi su korupcijos lygiu. Labai išraiškingas Urugvajaus pavyzdys. Ši nedidelė Lotynų Amerikos valstybė, turinti 3,4 milijono gyventojų prieš 20 metų buvo gerokai korumpuota. Per du dešimtmečius Urugvajus pasiekė didžiulę pažangą ir dabar yra 25 korupcijos indekso lentelės vietoje. Pažabojus korupciją, smarkiai pasikeitė Urugvajaus ekonominė ir socialinė padėtis. Žinoma, tam reikšmės turėjo ir kitos reformos – sureguliuota mokesčių sistema, socialinės sistemos pertvarka. Bedarbystės lygis Urugvajuje 1988-1989 metais siekė 18,5 procentų. Dabar bedarbių yra tik 10 procentų. Jei lyginsime pagal europietiškus standartus, tai – didelis bedarbystės lygis, tačiau Lotynų Amerikoje tai – didelis pasiekimas. Kolumbijoje bedarbystė siekia 13,1 procento, Bolivijoje – 13,4 procento, kai kuriose kitose regiono valstybėse ji dar didesnė. Urugvajus dabar net vadinamas ,,Lotynų Amerikos Šveicarija“. Žvelgiant į Lotynų Amerikos regioną, galima pastebėti, kad šalyse, kuriuose ypač įsigalėjo oligarchija, o didelė dalis vietos gyventojų nuskurdo, į valdžią 2002-2007 metais atėjo komunistinės krypties populistai. Tai gresia ir kitoms į skurdą grimztančioms Lotynų Amerikos valstybėms.

Dabartinė krizė primena prieš aštuonerius dešimtmečius įsisiūbavusią krizę, 1930-1933 metus. Faktiškai ši „didžioji krizė“ truko iki 1939 metų, iki II pasaulinio karo pradžios. Ir tada krizės padariniai pasaulyje buvo juntami ne vienodai – kai kuriuose kraštuose krizė pasireiškė didžiule bedarbyste, ryškiu ekonomikos nuosmukiu, kai kuriose valstybėse to išvengti pavyko. Ir dabar ekonominė krizė pasaulyje klostosi pagal panašų scenarijų. Kai kurie ekonomistai šią krizę prognozavo jau prieš penkerius-šešerius metus. Belieka konstatuoti, kad periodiški ekonomikos svyravimai neišvengiami, o jų padarinius įmanoma tik sušvelninti…

© 2009 „XXI amžius“