NATO 60-metis ir Lietuvos perspektyvos

Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Braunas su Jungtinių Valstijų prezidentu Baraku Obama

Balandžio 4 dieną sukako 60 metų, kai buvo sukurtas Šiaurės Atlanto Aljansas – NATO. Organizacijos svarbiausias tikslas – kovoti su komunizmo ekspansija. NATO priešprieša tapo vadinamasis Varšuvos paktas (oficialiai vadintas Varšuvos sutartimi), į kurį įėjo beveik visos Europos komunistinės valstybės, vadovaujamos Sovietų Sąjungos. NATO tikslas buvo sudaryti atsvarą sovietų armijai Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Griuvus Berlyno sienai ir aižėjant komunistinei imperijai Varšuvos paktas iširo. 1989 metais NATO sudarė 16 narių, o dabar turi 28 nares.

Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos šalys praėjusį savaitgalį minėjo NATO įkūrimo 60 metų jubiliejų. NATO viršūnių susitikimas oficialiai prasidėjo penktadienį vakare, 70 km nuo Strasbūro esančiame Baden Badeno viešbutyje „Kurhaus“. Čia buvo surengta darbo vakarienė. Tarp 28 susitikime dalyvavusių lyderių buvo JAV prezidentas Barack Obama (Barakas Obama). Šis susitikimas vyko abiejose Reino upės pusėse – mat  Reinas turi simbolinę reikšmę Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymui po Antrojo pasaulinio karo. Šeštadienį 28 lyderiai suvažiavo į Kėlį bendrai nuotraukai, o paskui persikėlė per Reiną ir atvyko į Strasbūrą dalyvauti NATO sprendimus priimančios Šiaurės Atlanto Tarybos posėdyje.

„JAV iš naujo suartėja su Europa, o Europa iš naujo suartėja su JAV“, – sakė NATO pareigūnas iš JAV prieš penktadienio vakarą prasidėjusį Aljanso viršūnių susitikimą. Ir tai tiesa, jeigu žiūrėtume į tai, kaip pompastiškai buvo sutiktas JAV prezidentas B. Obama. Euroatlantiniai ryšiai ypač pagerėjo B. Obamai laimėjus rinkimus praeitų metų lapkritį, tačiau kai kurie apžvalgininkai mano, jog šis procesas prasidėjo daug anksčiau – per antrąją Džordžo Bušo kadenciją, sakė Belgijos strategijos ekspertas Žozefas Hanrotenas. Pasak jo, B. Obamos pirmtako sprendimas 2003 metais pradėti karą Irake sukėlė didelius nesutarimus NATO viduje ir tarp atskirų Europos šalių, tačiau pastaraisiais metais Vašingtone „įsivyravo nuomonė, kad negalima apsieiti be europiečių“. Ši nuostata prieštarauja daugelio JAV vadinamųjų neokonservatorių požiūriui, kurie jau seniai mano, kad daugelis Europos šalių toli gražu neatitinka Vašingtono lūkesčių. Betgi dauguma politinių sluoksnių mano, kad JAV vargu ar suras pasaulyje veiksmingesnių ir patikimesnių partnerių.

Prieš Strasbūro susitikimą ir jo metu vyko protesto mitingai. Policija vaikydama protestuotojus panaudojo ašarines dujas ir sulaikė maždaug šimtą asmenų. Ašarinės dujos buvo panaudotos tada, kai 600–2000 žmonių mėgino žygiuoti iš pietiniame Strasbūro priemiestyje įsikūrusios „taikos stovyklos“ į miesto centrinius rajonus, kurie buvo uždaryti sustiprinus saugumą prieš dvi dienas truksiantį renginį. Kaukėti juodai apsirengę įvairiaspalviai (pagal įsitikinimus) protestuotojai medinėmis lazdomis daužė autobusų stoteles, padegė šiukšlių konteinerius ir pradėjo statyti barikadas, tačiau policija išvaikė demonstrantus ir nustūmė juos atgal į stovyklą. Susirėmimai buvo numalšintai tik anksti ryte. Prancūzija dislokavo 10 tūkst. saugumo pajėgų narių, o Vokietija – 14,6 tūkst. saugumo pajėgų narių išimtine tvarka iškviestus 600 karių. Oro erdvė virš Strasbūro ir Baden Badeno (Vokietijos pusėje) buvo uždaryta, be to, buvo blokuoti įvažiavimai į kai kuriuos greitkelius. Saugumo operacija buvo viena didžiausių pastaraisiais metais. Iš dešimčių tūkstančių protestuotojų, dalyvavusių demonstracijoje, maždaug 2 tūkst. buvo laikomi linkusiais į smurtą ir pavojingais. Tai gana didelis skaičius, sudarantis apie 10 proc. protestuojančių. Į Strasbūrą rinkosi ir susitikimą sužlugdyti grasinantys protestuotojai, jų buvo 30–60 tūkstančių, pradedant radikaliais kairiaisiais bei anarchistais ir baigiant pacifistais – „kovotojais už taiką“.

Masinė demonstracija šeštadienį prasidėjo Kėlyje, o paskui protestuotojai per Europos tiltą ėjo į Strasbūrą. Aplink viršūnių susitikimo vietą Strasbūre buvo nustatytos dvi – oranžinė ir raudona – sustiprinto saugumo zonos, o jų gyventojams buvo išdalyti specialūs ženkleliai. Trečiadienį maždaug 100 aktyvistų (kai kurie iš jų buvo apsirengę klounų kostiumais) Strasbūre protestavo prieš šį „saugumo cirką“.

Vėliau protestuotojai susirėmė su policija, buvo sužeista mažiausiai 10 žmonių. Nors saugumu rūpinosi 10 tūkst. policininkų ir saugumo pajėgų narių, riaušininkai sugebėjo padegti viešbutį, esantį netoli tilto per Reiną, kur anksčiau bendrai nuotraukai pozavo JAV ir Prancūzijos prezidentai – B. Obama ir N. Sarkozy. „Juodaisiais blokais“ besivadinančios anarchistų grupuotės atsiskyrė nuo pagrindinės protestuotojų minios, kurioje, pasak organizatorių, buvo 30 tūkst., o pasak policijos – 10 tūkst. žmonių. Kol ugniagesiai gesino gaisrą, buvo užpultas kitas viešbutis. Penktadienį buvo sužeisti trys teisėsaugos pareigūnai, o šeštadienį – šeši demonstrantai ir vienas policininkas. Maždaug 100 kaukėtų demonstrantų, ginkluotų metaliniais strypais, Strasbūre nusiaubė koplyčią ir kitus pastatus. Ant koplyčios jie užrašė XIX amžiaus prancūzų rašytojo Victoro Hugo žodžius: „Religija yra tik visatos šešėlis ant žmogaus proto“. Keli protestuotojai, nešini transparantais „Paversk NATO istorija!“ ir „Išeiti iš Irako ir Afganistano. Taip, mes galime“, kuriuo perfrazuotas B. Obamos rinkimų kampanijos šūkis, skandavo: „NATO reiškia karą! 60 metų pakanka!“

Žlugus komunizmui, NATO prarado savo tikslą bei aiškią misiją, tačiau tai netrukdė organizacijai plėstis. Prieš dešimt metų į Aljansą buvo priimtos Lenkija, Vengrija bei Čekiją, Rusijai reiškiant tik labai nedidelį nepasitenkinimą. Didesnį Kremliaus nerimą sukėlė buvusių sovietinių „respublikų“ Latvijos, Lietuvos bei Estijos priėmimas į NATO narius 2004 metais. Be to, į vadinamą antrąją NATO plėtros bangą pateko ir kitos buvusios socialistinės šalys – Bulgarija, Rumunija bei Slovakija. O balandžio 1-ąją NATO nariais tapo Albanija ir Kroatija. Po antrosios plėtros bangos naujų narių priėmimas tapo daug sunkesnis. Kai NATO, aktyviai remiant Jungtinėms Amerikos Valstijoms, pabandė priartinti Gruziją bei Ukrainą prie Aljanso, Rusija aiškiai parodė, kad priešinsis tolesnei NATO plėtrai į Rytus. Praėjusių metų karinis konfliktas su Gruzija aiškiai parodė, jog Rusija nejuokauja. Ukrainos ir Gruzijos narystė NATO tampa vis mažiau tikėtina, nepaisant ją užtariančių valstybių, taip pat ir Lietuvos, pastangų. Makedonijos siekiai yra nustumti tolyn – NATO narė Graikija nesutinka su Makedonijos naryste, kol valstybė nepakeis pavadinimo, kurį Graikija laiko pretenzijomis į jos teritoriją.

Be abejonės, 60-ųjų NATO metinių minėjime daugiausiai nerimo kėlė Afganistano klausimas, padėtis jame tik blogėja. Afganistanas dar kartą parodė, koks nevieningas yra Aljansas po Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir kaip sunku yra priimti sprendimus, kai organizacijoje yra tiek daug valstybių. Jeigu NATO neras būdų, kaip veikti vieningai, organizacijos laukia paralyžius.

Galima manyti, kad nuo šaltojo karo pabaigos iki šiol vykusi NATO plėtra į Rytus kuriam laikui sustos ir Aljansas sieks pagerinti ryšius su Rusija. Nors karinė sąjunga, į kurią įeina 28 tautos, atmeta mintį, kad Maskva daro įtaką NATO narėmis tampančioms šalims, tačiau NATO seniai pripažino, jog Rusijos įsitikinimas, kad Aljanso plėtra esanti nedraugiškas jos erdvės užgrobimas, daro įtaką. Dabartinis JAV prezidentas B. Obama laikosi labiau pragmatiško požiūrio šiuo klausimu, vadinasi, NATO plėtra dabar nustumta į antrąją vietą. Palaikyti „draugiškus“ santykius su Rusija spaudžia dabartiniai Vokietijos politikai. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris pabrėžia ryšių su Rusija svarbą, sakydamas, kad yra būtina, kad ji dalyvautų sprendžiant Europos saugumo klausimus.

Pernai NATO pažadėjo Ukraina ir Gruzijai, jog kada nors jos taps Aljanso narėmis, bet šių buvusių sovietinių respublikų viltys, kad klausimas bus greitai išspręstas, neišsipildė, nes tam paprieštaravo Vokietija ir kitos Europos valstybės. Šiaip ar taip viltys dėl Ukrainos ir Gruzijos narystės Šiaurės Atlanto aljanse susilpnėjo.

Sustabdžius plėtrą gali pagerėti NATO ir Rusijos tarpusavio santykiai, pašliję po karo Gruzijoje. Aljansas nori, kad Maskva padėtų rengti operacijas Afganistane ir jau atnaujino santykius neformaliu lygiu. B. Obama siekia užsitikrinti didesnę sąjungininkių paramą naujajai Afganistano strategijai, pagal kurią numatoma padidinti Afganistane dislokuotų JAV karių bei aptarnaujančio personalo skaičių dar 4 tūkstančiais. Tokios pastangos ir pajėgų dislokavimas iš Amerikos pareikalaus papildomų lėšų. Šiandieninio kontingento Afganistane išlaikymas kas mėnesį jau kainuoja 2 mlrd. JAV dolerių. Manoma, kad naujos strategijos įgyvendinimas išlaidas padidins 60 proc.

Kovo viduryje Prancūzijoje sprendėsi vienas svarbus NATO klausimas – Prancūzijos grįžimas į NATO karines struktūras. Nacionalinis susirinkimas 329 balsais prieš 238 palaikė N. Sarkozy sprendimą. 1966 metais, kai tarp Rytų ir Vakarų buvo didelė politinė ir karinė įtampa, tuometinis prezidentas Šarlis de Golis priėmė sprendimą pasitraukti iš jų protestuojant dėl įsivaizduojamo JAV dominavimo Aljanse. Dėl to Aljansas išsikėlė iš būstinės Paryžiuje, o JAV kariai išvyko iš Prancūzijos teritorijos. Sprendimas vėl integruoti Prancūziją į NATO laikomas vienu svarbiausių N. Sarkozy pakeitimų užsienio politikos srityje.

Kokios yra Lietuvos, kaip NATO narės, perspektyvos? Tenka pripažinti, kad esant  nesubalansuotam biudžetui jos nėra džiuginančios. NATO naikintuvai (oro policija) jau penkerius metus saugo Lietuvos oro erdvę. Tas, aišku, kainuoja. Siekiant užtikrinti efektyvų Lietuvos saugumą nuo tradicinių išorinių pavojų, būtina užsitikrinti NATO partnerių paramą, dėl to reikia dalyvauti tarptautinėse operacijose. Lietuvos kariai, dalyvaudami NATO rengiamose tarptautinėse operacijose, padeda spręsti įvairaus pobūdžio humanitarines problemas, kylančias pasaulyje. Tai yra kiekvienos save gerbiančios civilizuotos tautos pareiga žmoniškumui. Dalyvaudami tarptautinėse operacijose Lietuvos kariai įgyja neįkainuojamos patirties, auga jų profesionalumas, didėja visos Lietuvos kariuomenės vertė.

Kovo pabaigoje į NATO taikos palaikymo pajėgų misiją Kosove (KFOR) išlydėtas dvidešimtos pamainos Lietuvių karių būrys KFOR-20 buvo paskutinis – daugiau karių siunčiama nebus. Sprendimas yra suderintas su partneriais – lenkais ir ukrainiečiais, kurių bendro bataliono sudėtyje tarnauja Lietuvos kariai. Taip nuspręsta esą dėl šiame regione pagerėjusios saugumo situacijos ir dėl įtemptos ekonominės padėties Lietuvoje. KFOR-20 būrys, kuriame yra apie 30 karių, Kosove praleis mažiau nei pusę metų, kaip iki šiol buvo įprasta. Lietuvos kariai į tarptautines misijas Kosove vykdavo nuo 1999 metų. Karių užduotis – padėti palaikyti viešąją tvarką, patruliuoti atsakomybės rajone, budėti kontrolės postuose, teikti pagalbą humanitarinėms organizacijoms, saugoti objektus.

Pastaruoju metu Krašto apsaugos ministerija susiduria su sunkumais, kaip susimokėti tiekėjams už ginkluotę ir karinę techniką. KAM sekretorius Arturas Plokšto sako, kad reikės peržiūrėti visas didelių įsigijimų sutartis ir grįžti prie derybų su tiekėjais, nes didelė 2009 metais ministerijai numatyto biudžeto pinigų dalis atitenka jau pasirašytoms sutartims. Mokėjimų terminai jau buvo perkelti į metų pabaigą, ir laukia dar vienas etapas, kuriame bus tariamasi, kaip KAM mokėjimų sumas perkelti į 2010 metus, nes šiems metams skirtų lėšų neužtenka. Trūksta lėšų įsigyti šautuvams, patruliniams laivams, transportiniams lėktuvams, sunkvežimiams bei minų paieškos ir išminavimo laivams. „Labai rimtai“ svarstomas Lietuvos atstovavimas užsienyje, nes tai „tikrai labai brangiai kainuoja“. Teks peržiūrėti ir visą personalo struktūrą ir pažiūrėti, kur galima sutaupyti. Kalbama, ką daryti su naujų karių priėmimu. Sunkumai kyla ir dėl būsimo Lietuvos vadovavimo trišalio Baltijos bataliono budėjimui NATO greitojo reagavimo pajėgose ir visų Aljanso užduočių vykdymui bet kurioje pasaulio vietoje. Pusmečio trukmės budėjimą NATO greitojo reagavimo pajėgų 14-oje pamainoje bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos Baltijos batalionas pradės 2010 metų sausį.

2009 metais KAM skiriama 168,7 mln. litų mažiau nei buvo planuota anksčiau ir 114,7 mln. litų mažiau, palyginti su 2008 metų asignavimais. Gynybos biudžetą sudaro 1,163 mlrd. litų, arba 1,01 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Iš viso 2009 metais, palyginti su 2008-aisiais, ministerija 25,1 mln. litų, arba 8,6 proc., sumažino asignavimus sandoriams (t. y. ginkluotės ir karinės įrangos įsigijimo ir investiciniams projektams). Mažėjant gynybos biudžetui, KAM 2009 metų asignavimai išlaidoms, palyginti su 2008 metais, sumažėjo 89,6 mln. litų.

Kovo 27-ąją Šiaulių Zoknių karinės bazės dangų skrodę du danų naikintuvai F-16 trijų Baltijos šalių prezidentų akyse demonstravo akrobatinius triukus. Tai gražus pavyzdys, kad Lietuva yra ginama didžiojo aljanso – NATO. Naikintuvų pasirodymas buvo skirtas penktosioms NATO narystės metinėms: 2004 m. kovo 29 dieną Lietuva, Latvija ir Estija tapo Aljanso narėmis ir tą dieną NATO pradėjo saugoti Baltijos valstybių oro erdvę. Lietuva yra suinteresuota, kad NATO oro erdvės stebėjimo misija tęstųsi kuo ilgiau, o ne tik iki 2011 metų, kol veiks sutartis apie oro policiją, bet ir po 2018 metų. Mat Lietuva net ir tuo metu neturės lėšų įsigyti jokio naikintuvo. Galima tik pasiguosti, kad, kaip sakė prezidentas V. Adamkus, oro erdvės stebėjimo misija, be praktinės reikšmės, turi ir psichologinę –  jaučiamės esą NATO nariai. Po  2011 metų Baltijos šalys šį terminą siekia pratęsti dar bent septynerius metus. Siūlomi keli variantai: pirmasis – kad oro policijos misiją ir toliau vykdytų NATO, antrasis – Lietuva pirktų savo lėktuvus, trečiasis – Baltijos šalių oro erdvę stebėtų kaimyninės valstybės, pavyzdžiui, Lenkijos naikintuvai. Lietuva teigia, kad kol Aljansas užtikrina oro erdvės apsaugą, šalis turi galimybę sutelkti dėmesį ir išteklius į kitų gynybos prioritetų ir NATO Pajėgų tikslų įgyvendinimą bei dalyvavimą tarptautinėse operacijose. Jeigu Lietuva šiuo metu būtų priversta įsigyti ir išlaikyti naikintuvus, jai tektų persvarstyti daugelį kitų, ypač su sausumos pajėgomis susijusių gynybos projektų.

Kitas svarbus ir aktualus klausimas – šauktinių kariuomenės likimas. Rezoliuciją, sukėlusią abejonių dėl atitikimo Konstitucijai, Seimas priėmė praėjusių metų kovo mėnesį. Remiantis ja ir kitais teisės aktais tuometinis krašto apsaugos ministras socialdemokratas J. Olekas pernai rugsėjį pasirašė įsakymą dėl šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą sustabdymo. Ministro įsakymu taip pat nustatyta, kad dabar privalomąją pradinę karo tarnybą atliekantys kariai tarnaus iki 2009 metų liepos 1 dienos, o vėliau bus paleisti. Tuo metu įstatymai numato, kad šauktinių turėtų nebelikti iki 2013 metų. Pernai Seimo priimto įstatymo dėl šios rūšies kariuomenės naikinimo teisėtumo netrukus bus nagrinėjamas Konstituciniame Teisme (KT). Bus nagrinėjamas Seimo prašymas išaiškinti, ar teisės aktai, kuriais numatoma ateityje atsisakyti šauktinių kariuomenės, palaipsniui pereinant prie profesionalios, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje yra numatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno piliečio teisė ir pareiga, o įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Kreipimąsi į KT inicijavę parlamentarai – kai kurie konservatoriai, taip pat iniciatyvą parėmę opozicinių Darbo partijos ir „tvarkiečių“ frakcijų atstovai teigia, kad Konstitucijoje įtvirtintas karo prievolės institutas nėra savitikslis, kad jo paskirtis yra parengti piliečius, kurie galėtų deramai vykdyti savo konstitucinę pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.

Krašto apsaugos (KA) ministrė Rasa Juknevičienė kovo pabaigoje teigė, kad vienas svarbiausių Lietuvos interesų Vakarų struktūrose – „nelikti kraštiniais“. Pasak ministrės, Lietuvai nelengva vykdyti Afganistano atkūrimo operaciją: „Didžiausia problema – padėti atsikuriančios Goro provincijos vietos valdžiai tiesti kelius, statyti mokyklas, gerinti sveikatos apsaugą, rūpintis infrastruktūra: vandentiekiu ir elektros energija. Tai sekasi sunkiai. Šiuo požiūriu padarėme labai mažai“. Jos teigimu, tai priklauso ir nuo pernelyg mažo finansavimo. Finansavimas yra ir Užsienio reikalų ministerijos galvos skausmas – būtent ji administruoja Afganistanui skiriamus pinigus. Vieno ministrės patarėjo nuomone, „niekas negali garantuoti, kad kada nors negrės okupacija“, kad „Lietuva, kaip Estija, netaps kibernetinių atakų ar karinių provokacijų objektu“. Tačiau patarėjas sakė tikintis, kad NATO gins Lietuvą, jeigu kils grėsmė, ir teigė nemanantis, kad Aljansas Lietuvos sąskaita nuolaidžiaus Rusijai.

Abejotinas Lietuvos perspektyvas dėl su NATO suderintų operacijų vykdymo išsakė ir ministrės patarėjas tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas. Jis suabejojo, ar Lietuva toliau pajėgs atlikti savo vaidmenį atkuriant Afganistano Goro provinciją. Tai esą buvo politinis sprendimas, priimtas galbūt norint pirmiems pasižymėti. Tas „išsišokimas“ (noras būti pirmaisiais) neatitinka šalies galimybių ir dydžio. Lietuvos vadovaujama provincijos atkūrimo grupė (PAG) Afganistano Goro provincijoje pradėjo veikti 2005 metų birželio mėnesį. PAG – tai NATO Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms priklausanti Lietuvos vadovaujama misija, kurios tikslas yra stiprinti vietinės valdžios įtaką, palaikyti saugumą provincijoje ir sudaryti sąlygas Goro atkūrimui. Specialiųjų operacijų pajėgų kariai kartu su kitų NATO šalių kariais misijų metu vykdo specialiąją žvalgybą, teroristų identifikavimo, sulaikymo ir neutralizavimo, kitas aukšto intensyvumo kovines užduotis. Trūkstant lėšų Lietuva negali įgyvendinti dviejų didžiausių infrastruktūrinių projektų – nutiesti kelio į šalies sostinę Kabulą bei pastatyti Čagčarano oro uosto. Lietuva paramą Afganistano Goro provincijos civiliniams projektams ketina sumažinti nuo 4 iki 2 mln. litų. NATO viršūnių jubiliejiniame susitikime Lietuvos atstovai ketino „užsiminti“ apie tai, kad šalių donorių skiriami pinigai galėtų būti metami į bendrą katilą ir vėliau skirstomi apylygiai kiekvienai provincijai. Šalia to dėl galimos finansinės paramos Lietuvos administruojamai Goro provincijai dar deramasi su NATO nepriklausančiomis valstybėmis – Kazachstanu, Kuveitu, Kinija bei Japonija.

© 2009 „XXI amžius“