Tūpčiojimas aplink Ignalinos AE ir „Leo LT“

Algimantas ZOLUBAS

Sovietmečiu teko stebėti dviejų vieno paskui kitą stambios įmonės gamybai vadovavusių vyriausiųjų inžinierių elgesį. Pirmasis sprendimus priimdavo be vilkinimo, ryžtingai, dėl to kartais  padarydavo klaidų, antrasis buvo atsargus, reikalą vilkindavo, tačiau neklydo. Ryžtingasis per trumpą laiką spėdavo savo klaidingus sprendimus ištaisyti, todėl techninė pažanga nenukentėdavo, antrasis, tūpčiojantis, iš tikrųjų buvo kliuviniu techninei pažangai.

Stebint Lietuvos energetikos raidą, neabejojant galima tvirtinti, kad ji krypsta į blogesnę padėtį: nors turime savo atominę jėgainę, už elektrą mokame brangiau nei kaimynai. Ir tai vyksta dėl besikeičiančių „vyriausiųjų inžinierių“ tūpčiojimo. Tūpčiota aplink trečiojo Ignalinos AE bloko statybą, aplink antrojo bloko uždarymą, aplink AE uždarymą bei jos veiklos pratęsimą, aplink atominio kuro atliekų saugyklų kūrimą, aplink elektros tinklų tiesimą į kaimynines šalis, aplink alternatyvių elektros šaltinių plėtrą, o reikalai – nė iš vietos. Ir – paradoksas!.. Kreipėsi „vyriausieji inžinieriai“ į krautuvininkus, kaip tas apspangęs pasakėčios asilas į apuoką, prašydami vedliais būti. Kol asilas (valdžios) svarstė, ar tiltą statyti skersai, ar išilgai upės, apuokas („Leo LT“) neatlikęs jokios naudingos veiklos, o tik už tai, kad vedliu pripažintas, jau žeria milijonus į savo kapšą.

Skaidriau besielgianti ir blaiviau mąstanti naujoji vyriausybė, regis, ryžtingiau imasi spręsti energetikos uždavinį. Siekdama išsilaisvinti iš aklavietės, laukė Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo dėl strateginio investuotojo „Leo LT“ teisėtumo. Gera tai, kad greta KT vieningos nuomonės, Egidijui Kūriui vadovaujant, radosi ir Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė, teigianti, kad Atominės elektrinės įstatymas prieštarauja Konstitucijai, nes sukurta nauja monopolija pamynė sąžiningos konkurencijos laisvę.

Seimui ir Vyriausybei tenka apsispręsti dėl „Leo LT“ naikinimo ir naujos AE statybos tikslingumo – nedelsiant, ryžtingai. Nors vietoj senosios AE statydinti naują tarsi racionalu, patrauklu, tačiau verta įsiklausyti ir į kitokią, demokratinėje valstybėje neatmestiną, visuomenės nuomonę.

Lietuvos noras būti branduoline valstybe yra nepamatuota ambicija, kadangi atominė jėgainė taps valstybei nepakeliama kupra, nes:

• neturi patirties ir nesugeba administruoti stambių pramonės ir energetikos objektų (pavyzdžių apstu – pradedant Mažeikių nafta, lietuviškos naftos verslove ir baigiant stambiomis sovietmečio gamyklomis);

• neturi savo branduolinio kuro, o per priklausymą nuo resursų pakliūna į politinę priklausomybę nuo kuro tiekėjo (mūsų atveju – nuo Rusijos);

• neturi ir negali turėti dėl geologinių priežasčių saugių atominio kuro atliekų saugyklų;

• dėl aukšto ir nemažėjančio korupcijos lygio, neracionalaus administravimo stambesnių objektų statybos Lietuvoje kainuoja dvigubai brangiau nei Vakarų Europos šalyse;

• užsikrauti naujos jėgainės statybos naštą, kai nesusidorojama su senosios uždarymu (didžiulės lėšos pravalgomos, o darbai nepajudėjo iš vietos), kai naujosios AE statybos organizacinis darinys (dar tik jo embrionas) „Leo LT“ jau sukėlė didžiausias problemas valstybei, būtų neišmintinga;

• įvertinus alternatyvių energetikos šaltinių plėtrą, elektros jungtis su kitomis valstybėmis statydinti naują AE būtinybės nėra.

Linkime Seimui ir Vyriausybei išminties ir ryžto greičiau priimti tautai itin aktualius ir svarbius sprendimus.

© 2009 „XXI amžius“