Giedrius

GRABAUSKAS-KAROBLIS

Po birželio 12 dieną vykusių Irano prezidento rinkimų šalyje prasidėję įvykiai nustebino pasaulį. Jau dvi savaites vyksta daugybė visuomenės protesto akcijų – mitingai, demonstracijos, piketai. Opozicija teigia, kad rinkimų rezultatai suklastoti. Oficialiai teigiama, kad dabartinis šalies prezidentas Machmudas Achmadinedžadas surinko 62,6 proc. rinkėjų balsų, o opozicijos kandidatas Miras Musavis – 32,7 proc. Dar du rinkimuose dalyvavę kandidatai surinko vos po kelis procentus balsų. Opozicijos lyderiai pareiškė, kad rinkimų rezultatai suklastoti, ir reikalauja perskaičiuoti balsus. Pagrindinis šalies lyderis ajatola Chomenėjus pareiškė, kad pažeidimų būta, tačiau nereikšmingų, todėl perskaičiuoti balsus nėra reikalo.  Oficialių šaltinių teigimu, per masinius protestus jau žuvo 36 žmonės, o tikrieji skaičiai gali būti daug didesni. Valdžia suėmė per 4000 protestuotojų. Birželio 20 dieną Irano sostinėje Teherane policija atidengė ugnį į demonstrantus, žuvo 20 žmonių, per šimtą žmonių buvo sužeisti. Tą pačią sieną dar trys opozicijos šalininkai žuvo Teherane, kai juos užpuolė valdžią remiančių sukarintų pajėgų būrys. Birželio 21 dieną policija suėmė demonstracijoje dalyvavusią buvusio Irano prezidento A. Ch. Rafsandžanio dukrą Fajezą Rafsandžani. Birželio 25 dieną Isfagano mieste policija nušovė du demonstrantus. Irano policijos vadovas generolas I. Mogchadamas pareiškė, kad policija ryžtingai kovos su protestuotojais ir imsis griežtų priemonių jiems sutramdyti. Irano opoziciją palaikančios akcijos vyksta daugelyje valstybių – Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje ir kitur. Birželio 26 dieną Švedijos sostinėje Stokholme, prie Irano ambasados, triukšmingą akciją surengė čia gyvenantys iraniečiai ir vietos žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovai. Jie laikė plakatus su šūkiais „Laisvę Iranui“, „Mirtis diktatoriams“, skandavo Irano valdžią smerkiančius šūkius. Birželio 28 dieną prasidėjo balsų perskaičiavimas. Tačiau perskaičiuojami ne visi balsai, o tik 10 procentų. Tad tai tėra valdžios vykdomas spektaklis, kurį opozicija pagrįstai vadina manipuliacija, ir toliau reikalauja visuotinio rinkimų rezultatų perskaičiavimo.

Paskutiniu metu Irano valdžia imasi represijų prieš britų žurnalistus ir su britų organizacijomis susijusius Irano piliečius. Birželio 27 dieną sulaikyti aštuoni Didžiosios Britanijos ambasados darbuotojai iraniečiai. Per paskutines dvi savaites iš Irano išsiųsti penki britų žurnalistai. Teigiama, kad jie neva kurstė šalies gyventojus sukilti prieš valdžią. Irano valdžia kaltina Didžiąją Britaniją kišimusi į Irano vidaus reikalus. Įtakingi valdžios pareigūnai teigia, kad britų specialiosios tarnybos kursto neramumus šalyje. Didžiosios Britanijos pareigūnai kaltinimus atmeta kaip nepagrįstus.

Miras Musavis jau daugelį metų dalyvauja politinėje veikloje, turi daug šalininkų. Tačiau tikruoju opozicijos lyderiu laikomas buvęs Irano prezidentas Akbaras Chašemis Rafsandžanis. Jis dėl savo turtų ir įtakos dažnai vadinamas šachu Akbaru. A. Ch. Rafsandžanis yra vienintelis iranietis, įtrauktas į žurnalo „Forbs“ įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašus. Rafsandžanį remia dalis islamo dvasininkų, pasisakančių už nuosaikesnę ir demokratiškesnę politinę kryptį. Kiti du kandidatai – atsargos generolas Achmedas Razajus ir nuosaikus reformatorius, buvęs parlamento vadovas Mechdis Kajarubis – irgi priklauso buvusio Irano prezidento rėmėjų stovyklai. A. Ch. Rafsandžanis 1979–1989 metais palaikė tuometinį šalies lyderį ajatolą Chomeinį. Tačiau jo santykiai su pastarojo įpėdiniu ajatola Chomenėjumi niekada nebuvo labai artimi, o paskutiniu metu visai atšalo. A. Ch. Rafsandžanį palaiko ir Irane įtakingas politikas A. Nuris. M. Musavį remia dauguma didesniųjų miestų gyventojų, o M. Achmadinedžadą – didelė dalis provincijoje gyvenančių šalies piliečių.

Dabartiniame Irane gyvena 66 milijonai gyventojų. Persai sudaro 51 proc. šalies gyventojų, azerai – 24 proc., kurdai – 7 proc. gyventojų. Irane gyvena ir kitos etninės mažumos – arabai, asirai, armėnai, gruzinai, turkmėnai, beludžiai, lurai. Daugumas gyventojų yra islamo pasekėjai (90 proc. yra šiitai, o 8 proc. – sunitai). Du procentai gyventojų yra kitų religijų išpažinėjai – krikščionys, judėjai, bahajai.

Artimųjų Rytų regione paskutiniu metu padėtis buvo kiek stabilesnė. Padėtis su Iranu glaudžiai susijusiame Libane stabilizavosi. „Hezbollach“ judėjimas pralaimėjo gegužės mėnesį vykusius parlemento rinkimus, daugumą parlamente užsitikrino demokratinis blokas, kurį sudaro sunitai, krikščionys ir drūzai. Šio demokratinio bloko lyderis Saidas Hariris paskirtas šalies premjeru. Jau formuojama šalis vyriausybė. Libanas atidžiai stebi Irane vykstančius įvykius, nes dabartinė Irano valdžia remia krašte įtakingą ir agresyvų „Hezbollach“ judėjimą. Manoma, kad jei Irane įvyks demokratinės permainos, „Hezbollach“ pozicijos susilpnės.

Visos „blogio ašies“ valstybės – Rusija, Baltarusija, Sirija, Iranas, Šiaurės Korėja – išgyvena nestabilumo periodą. Su daugeliu problemų susiduria tiek Rusija, tiek Sirija, tiek kitos valstybės. Tačiau šios valstybės aktyviai remia įvairius ekstremistinius judėjimus „Hamas“, „Hezbollach“ ir kitus.

Rusijos lyderiai kartais skelbiasi esantys islamiškojo pasaulio gynėjai, bet ši pozicija nėra nuosekli. Britų žurnalistas E. Lukas teigia: „A. Prochanovas, Kremliui artimo laikraščio „Zavtra“ redaktorius, pasveikino „Hamas“ lyderį Chaledą Mašalą su pergale Palestinos parlamento rinkimuose. Tačiau tas pats laikraštis entuziastingai remia nuožmiausią taktiką prieš čečėnų sukilėlius. Toks Rusijos dalyvavimas nepastūmėjo „Hamas“ arba Irano užimti nuosaikesnės pozicijos. Irano branduolinė programa yra labai susijusi su Rusija“.

Lietuva ir Iranas palaiko minimalius ryšius. Lietuvos ambasados Teherane nėra, mūsų šalies interesams čia atstovauja Lietuvos ambasada Turkijoje. Lietuvos valdžios pareigūnai į Iraną vyksta labai retai, šią šalį aplanko tik žemesnio rango pareigūnai. Į Iraną iš Lietuvos kasmet vyksta turistai – tiek grupėmis, tiek pavieniui. Šiame krašte yra daug įspūdingų senovinių objektų, ypač Širazo ir Isfagano miestuose.

Iranas Europoje turi keletą artimų sąjungininkų: pirmiausia tai Rusija ir Baltarusija. Žurnalistas E. Lukas mano, kad Kremliaus ir oficialiojo Teherano draugystė nulemta daugelio svarbių aplinkybių: „Kremlius neabejotinai mėgina atkurti bent dalį sovietinių laikų įtakos musulmonų pasaulyje. Iš dalies remiamasi principu: „Mano priešo priešas yra mano draugas. Jei Amerika laiko Iraną „blogio ašies“ dalimi, tai pažadina Rusijos geranoriškumą jo atžvilgiu. Rusija prisijungė prie Islamo konferencijos kaip stebėtoja 2005 metais, o Putinas dalyvavo jau jos konferencijoje Kvala Lampūre, Malaizijoje, kur tarp kai kurių dalyvių antisemitinių tiradų jis apibūdino Rusiją kaip „istorinę islamo gynėją“. Kitaip nei beveik visos Vakarų šalys, Rusija yra pasirengusi kalbėtis su ekstremistiniais islamo judėjimais, tokiais, kaip „Hamas“ ir „Hezbollach“. Kaip tvirtina Aleksejus Malašenka iš Maskvos Karnegio centro, „panašu, kad Kremlius siekia nubrėžti fiktyvią liniją tarp gerų ir blogų islamo kovotojų“. „Blogi“ yra čečėnų separatistai ir jų sąjungininkai Šiaurės Kaukaze ir Tatarstane. „Geri“ yra tie, kurie tampo Ameriką už nosies. Tai šiek tiek primena Sovietų Sąjungos požiūrį, egzistavusį prieš dvidešimt penkerius metus: „Geri musulmonai puolė Izraelį ir Ameriką. „Blogieji“ puolė sovietų vaikinus Afganistane“.

Jei Irane kiltų pilietinis karas, gerokai išaugtų nestabilumas visame Artimųjų Rytų regione. Be to, tai grėstų ir šalies vientisumui, nes galimybę atsiskirti įgautų Irano Kurdistanas ir dar kai kurios šalies pakraščiuose esančios sritys. JAV prezidentas Barakas Obama jau kelis kartus kreipėsi į Irano valdžią, ragindamas nutraukti smurtą prieš taikius demonstrantus. Garsus brazilų rašytojas Paulo Koelho pareiškė esantis susirūpinęs Irane kylančia smurto banga. Jo teigimu, jis bendrauja su kai kuriais Irano rašytojais ir kitais intelektualais ir iš jų gauna informaciją apie valdžios represijas prieš demokratinę opoziciją ir jos rėmėjus. Gana gausūs opozicijos mitingai vykdavo ir seniau, 2003–2008 metais. Tačiau pirmą kartą per paskutinius dešimtmečius toks didelis visuomenės nepasitenkinimas korumpuoto režimo atžvilgiu prasiveržė šį birželį po suklastotų prezidento rinkimų. Lietuvoje prisimename prieš du dešimtmečius vykusius audringus įvykius, kai vadavomės iš sovietinės diktatūros gniaužtų. Dabar ir Irano žmonės siekia išsivaduoti iš daugeliui pabodusios klastingos tironijos. Šalį valdantys antivakarietiški islamo dvasininkai ir įsigalėjusių valdininkų ir kariškių klanai nenori demokratinių permainų, nes supranta, kad tokios permainos galutinai išjudintų Iraną valdančio korumpuoto režimo pamatus.

© 2009 „XXI amžius“