2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Giedrius

GRABAUSKAS-KAROBLIS

Po birželio 12 dieną vykusių Irano prezidento rinkimų šalyje prasidėję įvykiai nustebino pasaulį. Jau dvi savaites vyksta daugybė visuomenės protesto akcijų – mitingai, demonstracijos, piketai. Opozicija teigia, kad rinkimų rezultatai suklastoti. Oficialiai teigiama, kad dabartinis šalies prezidentas Machmudas Achmadinedžadas surinko 62,6 proc. rinkėjų balsų, o opozicijos kandidatas Miras Musavis – 32,7 proc. Dar du rinkimuose dalyvavę kandidatai surinko vos po kelis procentus balsų. Opozicijos lyderiai pareiškė, kad rinkimų rezultatai suklastoti, ir reikalauja perskaičiuoti balsus. Pagrindinis šalies lyderis ajatola Chomenėjus pareiškė, kad pažeidimų būta, tačiau nereikšmingų, todėl perskaičiuoti balsus nėra reikalo.  Oficialių šaltinių teigimu, per masinius protestus jau žuvo 36 žmonės, o tikrieji skaičiai gali būti daug didesni. Valdžia suėmė per 4000 protestuotojų. Birželio 20 dieną Irano sostinėje Teherane policija atidengė ugnį į demonstrantus, žuvo 20 žmonių, per šimtą žmonių buvo sužeisti. Tą pačią sieną dar trys opozicijos šalininkai žuvo Teherane, kai juos užpuolė valdžią remiančių sukarintų pajėgų būrys. Birželio 21 dieną policija suėmė demonstracijoje dalyvavusią buvusio Irano prezidento A. Ch. Rafsandžanio dukrą Fajezą Rafsandžani. Birželio 25 dieną Isfagano mieste policija nušovė du demonstrantus. Irano policijos vadovas generolas I. Mogchadamas pareiškė, kad policija ryžtingai kovos su protestuotojais ir imsis griežtų priemonių jiems sutramdyti. Irano opoziciją palaikančios akcijos vyksta daugelyje valstybių – Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje ir kitur. Birželio 26 dieną Švedijos sostinėje Stokholme, prie Irano ambasados, triukšmingą akciją surengė čia gyvenantys iraniečiai ir vietos žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovai. Jie laikė plakatus su šūkiais „Laisvę Iranui“, „Mirtis diktatoriams“, skandavo Irano valdžią smerkiančius šūkius. Birželio 28 dieną prasidėjo balsų perskaičiavimas. Tačiau perskaičiuojami ne visi balsai, o tik 10 procentų. Tad tai tėra valdžios vykdomas spektaklis, kurį opozicija pagrįstai vadina manipuliacija, ir toliau reikalauja visuotinio rinkimų rezultatų perskaičiavimo.

Klausimais apkibę rinkimai

Vilius BRAŽĖNAS

Keistenybėmis gausi agitacija balsuoti už 12 Lietuvos atstovų į ES Parlamentą, nuo kurio sprendimų priklausysią milijonų ES narių, vadinasi ir lietuvių, likimas, privertė giliau susimąstyti. Kaip logiškai išspręsti ES Parlamento – LR Seimo, Briuselio – Vilniaus, bunkerių Lietuvos – ES Lietuvos sąsajų klausimus LAISVĖS ir NEPRIKLAUSO-MYBĖS požiūriu?

Pirmiausiai atsakymo prašosi klausimas: pagal kurią, kokią ar kieno Konstituciją vyksta ES Parlamento rinkimai? Juk „ES Konstitucijos“ projektas, kurį mūsų valdžia skubiai („pirmoji“) patvirtino, buvo atmesta. Dabartinė konstitucijos klastotė „Briuselio sutartis“ kapstosi patvirtinimų žvyre, tad irgi negalioja. Nors ir patvirtinta, „sutartis“ nekeičia suverenių valstybių santvarkų, tad irgi negaliotų. Tad kas bando dumti akis? Ir kodėl mūsiškiai politikai, politologai ir kandidatai į parlamentą vaizduoja aklus, kurčius ir nebylius?

Ministras gerina santykius su Rusija

Nors Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas „sunkiai suprantamais“ vadina Maskvos siūlymus kurti naują saugumo architektūrą Europoje, tačiau tai tėra tik apgaulė – ministras siekia NATO nariams išaiškinti Maskvos poziciją. Komentuodamas Graikijoje savaitgalį vykusias diskusijas dėl Europos saugumo ateities, kuriose dalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) valstybių ministrai, bei prieš tai įvykusį Rusijos ir NATO Tarybos susitikimą ministras Lietuvos vardu žadėjo „diskutuoti“, kaip „pagerinti“ egzistuojančių institucijų veiklą, kad „sunkiai suprantami“ Rusijos pasiūlymai kurti naują saugumo architektūrą taptų priimtinesni. Suprasdamas, kad NATO, ES, Europos Taryba ir ESBO jau įrodė savo svarbą įvairiuose tarptautiniuose įsipareigojimuose, V. Ušackas nori pritempti „neįprastus“ Rusijos išsišokimus prie tarptautinėje bendrijoje priimtų reikalavimų. Tą daryti jis sieks iki Lietuvos pirmininkavimo ESBO 2011 metais. Esą tai ilgos diskusijos pradžia, kurios „neturėtume dirbtinai skatinti, užsibrėžti konkrečios finišo linijos, kada maratoną baigsime“. O Maskva to siekia intensyviai. Rusijos prezidentas D. Medvedevas dar pernai vasarą iškėlė idėją, kurios pagrindas yra naujos saugumo struktūros sukūrimas. Pastaruoju metu aktyviai šį pasiūlymą propaguojanti Maskva tikina, kad tai pašalintų pasidalijimą, išlikusį nuo šaltojo karo, ir leistų bendrai gintis nuo tokių pavojų kaip terorizmas ir organizuotas nusikalstamumas. Mat ji bet kurį imperijos tikslams prieštaraujantį veiksmą gali įvardinti terorizmu. Kaip buvo, pavyzdžiui, įvardijama partizanų kova Lietuvoje ir kitose pavergtose tautose – tereikia atsiversti tų laikų sovietines knygas, kuriomis prigrūstos mūsų bibliotekos, arba atsiversti pirmos pasitaikiusios KGB bylos dokumentus ir ten rasime primargintų teroro aktų.