Ministras gerina santykius su Rusija

Nors Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas „sunkiai suprantamais“ vadina Maskvos siūlymus kurti naują saugumo architektūrą Europoje, tačiau tai tėra tik apgaulė – ministras siekia NATO nariams išaiškinti Maskvos poziciją. Komentuodamas Graikijoje savaitgalį vykusias diskusijas dėl Europos saugumo ateities, kuriose dalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) valstybių ministrai, bei prieš tai įvykusį Rusijos ir NATO Tarybos susitikimą ministras Lietuvos vardu žadėjo „diskutuoti“, kaip „pagerinti“ egzistuojančių institucijų veiklą, kad „sunkiai suprantami“ Rusijos pasiūlymai kurti naują saugumo architektūrą taptų priimtinesni. Suprasdamas, kad NATO, ES, Europos Taryba ir ESBO jau įrodė savo svarbą įvairiuose tarptautiniuose įsipareigojimuose, V. Ušackas nori pritempti „neįprastus“ Rusijos išsišokimus prie tarptautinėje bendrijoje priimtų reikalavimų. Tą daryti jis sieks iki Lietuvos pirmininkavimo ESBO 2011 metais. Esą tai ilgos diskusijos pradžia, kurios „neturėtume dirbtinai skatinti, užsibrėžti konkrečios finišo linijos, kada maratoną baigsime“. O Maskva to siekia intensyviai. Rusijos prezidentas D. Medvedevas dar pernai vasarą iškėlė idėją, kurios pagrindas yra naujos saugumo struktūros sukūrimas. Pastaruoju metu aktyviai šį pasiūlymą propaguojanti Maskva tikina, kad tai pašalintų pasidalijimą, išlikusį nuo šaltojo karo, ir leistų bendrai gintis nuo tokių pavojų kaip terorizmas ir organizuotas nusikalstamumas. Mat ji bet kurį imperijos tikslams prieštaraujantį veiksmą gali įvardinti terorizmu. Kaip buvo, pavyzdžiui, įvardijama partizanų kova Lietuvoje ir kitose pavergtose tautose – tereikia atsiversti tų laikų sovietines knygas, kuriomis prigrūstos mūsų bibliotekos, arba atsiversti pirmos pasitaikiusios KGB bylos dokumentus ir ten rasime primargintų teroro aktų.

V. Ušackas rimtu veidu aiškina, kad svarstant 2008 metais D. Medvedevo pateiktus siūlymus „peržiūrėti Europos saugumo architektūrą“, pirmiausia reikia įvertinti, kaip visos ESBO narės (tarp jų tikriausiai, ministro nuomone, būtų pirmiausia Rusija, ESBO stebėtojų priedanga pernai įvykdžiusi grubiausią šių laikų agresiją prieš Gruziją) vykdo prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su žmogaus teisių laikymusi, pagarba šalių teritoriniam vientisumui ir teise kiekvienai šaliai laisvai pasirinkti saugumo sąjungas ir karinius aljansus, kuriems pageidautų priklausyti. Vengdamas neigiamai vertinti Rusijos agresyvią politiką, Lietuvos ministras, atstovaujantis mūsų valstybei, diplomatiškai teigia, kad prieš ESBO susitikimą Korfu saloje (Graikija) vykusį NATO ir Rusijos tarybos susitikimą „baigėme dvilypiu jausmu – viena vertus, iš NATO pusės yra aiškus interesas kalbėtis su Rusija tais klausimais, kurie svarbūs mums visiems – svarstyti globalaus saugumo iššūkius, Irano, Afganistano klausimus, kovą su piratais prie Somalio krantų“ (tai reiškia „taikdariškos“ Rusijos politikos pagyrimą), tačiau, antra vertus, „Rusijos ir Gruzijos karo šešėlis dar ilgam kabos virš NATO ir Rusijos tarybos, ir čia nuomonių skirtumas yra akivaizdus“ (tą „šešėlį“ apibūdina kaip savotišką apgailestavimą dėl tokios netoliaregiškos Vakarų pozicijos – Rusijos agresijos čia nepamatysi nė per nago juodymą). Nors pernai įvykusį Rusijos ir Gruzijos karinį konfliktą Lietuva vertino vienareikšmiškai – ji vienintelė viešai siūlė neskubėti NATO atnaujinti formalų bendradarbiavimą su Rusija (šių metų kovą nuspręsta jį atnaujinti), dabar ministras tik formaliai gynė buvusį Lietuvos požiūrį: „priminė“, kad „mes esame atviri bendradarbiavimui su Rusija NATO rėmuose, bet negalime padėti į stalčių ir užmiršti įsipareigojimų bendros NATO ir Rusijos kaimynės Gruzijos atžvilgiu“. Ir šiame aptakiame pareiškime nėra nė užuominos apie reikalavimą, kad Rusija atitrauktų savo karius iš okupuotų Pietų Osetijos ir Abchazijos respublikų ir atšauktų jų nepriklausomybės „pripažinimą“.

Pasikeitusią ministro (ar URM) poziciją Rusijos atžvilgiu parodo ir kita jo iniciatyva: šį mėnesį jis pasiūlė Šengeno vizos kainą Baltarusijos piliečiams sumažinti nuo 60 iki 35 eurų, o Kaliningrado srities gyventojams ateityje įvesti bevizį režimą. Tokius pasiūlymus ministras įteikė už teisingumą ir saugumą atsakingam eurokomisarui Jacques Barrot. V. Ušackas sakė esą sulaukęs paramos: „J. Barrot pritarė, kad reikia siekti, kad Baltarusijos piliečiams vizos kainuotų ne brangiau negu Rusijos piliečiams, ir pareiškė esąs atviras svarstyti priemones, kaip palengvinti vizų režimą visai Kaliningrado sričiai“, – džiaugėsi V. Ušackas. Taigi Lietuva taps puikiu tramplinu į Vakarus ne tik iš Rusijos plūstantiems kriminaliniams nusikaltėliams, bet ir įvairaus plauko „žvalgams“ (šnipams). O kad niekas neabejotų ministro geranoriškumu, jis tikino, jog tokie sprendimai būtų „svarbūs ekonominiu, kultūriniu ir politiniu atžvilgiu“. V. Ušackas tokį susitarimą su Baltarusija jau baigia derinti, o su Rusija jau praktiškai parengęs. Taigi Lietuva taps ne tik Šengeno zonos nare, bet į ją įtrauks ir Rusijos dalį – Lietuvai nepageidaujamas Rusijos asmuo galės be trukdžių patekti į bet kurią ES valstybę.

© 2009 „XXI amžius“