Dėl Rusijos politinės ofenzyvos artėjant Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osioms metinėms

Savaitė tarp Vokietijos-SSRS nepuolimo pakto (Molotovo-Ribentropo) ir Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-ųjų metinių yra ir bus nužymėta desperatiškų Rusijos diplomatijos ofenzyvų. Tai filmai, publikacijos, įvairūs protestai.

Karas prasidėjo kitą dieną po to, kai Maskva ratifikavo tarpusavio nepuolimo sutartį su A. Hitleriu. Joje SSRS atvirai įsipareigojo nepadėti „trečiajai šaliai“, kuri kariaus su Vokietija. Iš tikrųjų sovietai padėjo Vokietijai visuose šios karuose ligi 1941 m. birželio. Slaptieji protokolai nebuvo nei paviešinti, nei ratifikuoti, ir tai juolab pabrėžia jų nusikalstamą pobūdį bei neteisėtumą nuo pat pasirašymo akimirkos, ką aukščiausiuoju SSRS valdžios lygmeniu nustatė ir paskelbė SSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24-ąją. Šių metų gruodį vertėtų tarptautiniu lygmeniu pažymėti tą iškilų 20 metų senumo faktą, Rusijai garbingą dokumentą.

Deja, dabartinė Rusijos valdžia kol kas žvelgia ir eina priešinga kryptimi. Užuot atsiribojusi nuo stalinizmo nusikaltimų, prie kurių priskiriamas ir Antrojo pasaulinio karo inicijavimas, ji blaškosi skelbdama neva įrodymus, kad Stalinui būtinai reikėjo susidėti su Hitleriu. Spekuliuojama, kad sąmokslas apsimokėjo. Akcentuojami kliuviniai derybose su Anglija ir Prancūzija nutylint lygiagrečias slaptas Maskvos derybas su Berlynu. Nueita net iki buvusio sąjungininko A. Hitlerio pateisinimų, neva dėl karo kalta Lenkija. Jei Lietuva 1939 m. kovą būtų atmetusi Hitlerio ultimatumą dėl Klaipėdos, o Vakarų demokratijos tada būtų užstojusi Lietuvą, tai šiandien dėl karo pradžios būtų kaltinama Lietuvos Respublika. Tokia Kremliaus militaristų logika. Suomija ir Gruzija taip pat kaltos dėl vienos jų užpuolimo 1939 metais, kitos – 2008 metais.

Rusijos politikai šiandien vėl smerkia buvusią Versalio tvarką. Lygiai taip ją smerkė revanšistinė A. Hitlerio Vokietija ir tiesioginiais įžeidžiamais žodžiais apie Lenkiją, šiai žlungant po „socialistinių“ tironijų smūgiais, kalbėjo SSRS užsienio reikalų ministras ir pakto signataras V. Molotovas. Antrasis signataras buvo pakartas Niurnbergo tribunolo sprendimu net neleidus jam, kitkuo kaltinamam J. von Ribentropui, prabilti apie didžiausią dvišalį nusikaltimą – išankstinį 1939 m. rugpjūčio 23 dienos susitarimą dėl grobio dalybų, jeigu keturių Baltijos valstybių ir Lenkijos „erdvėse įvyktų teritorinių–politinių pokyčių“. Taip rašė J. Stalino prižiūrimi. Aišku, tada susitarta ne „jeigu“, o kad tie pokyčiai tikrai įvyktų būtent susitariančiųjų šalių valia. Susitarimas buvo draugiškai vykdomas, karinė pergalė laistoma (Breste) bendru šampanu, ir užbaigus Lenkijos egzekuciją Stalinas paskelbė nusikaltėlių pasaulio žodynu par exellence, kad SSRS ir Vokietija nuo šiol „susietos krauju“.

Susiejimas krauju buvo pratęstas Katynėje  ir aplinkinėse stovyklose, Stalino ir šutvės pasirašytu nuosprendžiu 1940 metais išžudant daugelį tūkstančių Lenkijos karo belaisvių už antisovietinę propagandą.

Rusija neturi kitos garbingos išeities, tik atsirišti, dar sykį pripažinti ir pasmerkti tą juodą savo sovietinės istorijos puslapį. Visos pastangos paneigti SSRS liaudies deputatų suvažiavimo išvadą ir pateisinti nusikaltimus bus tolygios šėtoniškam Stalino, Berijos, Molotovo, Kalinino ir kitų argumentui, kad karo su Lenkija belaisvius reikėjo išžudyti šūviais į pakaušį už jų netinkamas tarpusavio kalbas ir maldas.

Nepriklausomi Vokietijos politikai turėtų Kremliui padėti.

Vytautas Landsbergis,
Europos Parlamento narys

Briuselis

© 2009 „XXI amžius“